2016 m. sausio 4 dieną prezidentė D.Grybauskaitė teigė: „Manyčiau, kad galėtų būti įsteigta institucija, kaip pavyzdžiui vaikų teisės apsaugos inspekcija, kuri galėtų ir padėti savivaldai ir teikti metodologinę pagalbą, bet tuo pačiu ir kontroliuoti“.
2016 m. sausio 7 dieną prezidentė sakė: „Ar aš pasakiau naujos institucijos žodį? Aš pasakiau naujos funkcijos, inspekcinės ir šitą funkciją gali perimti bet kuri institucija, kuri jau dabar yra sukurta“.
Melagystė akivaizdi. Kaip jūs manote, dėl kokių priežasčių prezidentė meluoja?
Ji meluoja dėl asmeninių charakterio savybių. Ji taip surėdyta, tokie yra genai ir nieko čia nepadarysi. Priimkite mane tokią, kokia esu.
JAV saugumo ekspertai, dirbantys Personalo saugumo ir gynybos tyrimų centre (Defence Personnel and Security Research center) išskiria dvi asmenybių sutrikimų rūšis, kurios yra itin pavojingos. Tai narcisistinis ir antisocialinis asmenybės sutrikimai.
Narcisistinis asmenybės sutrikimas. Nuolatinis žavėjimasis savimi, reikalavimas, kad kiti jį vertintų, išsakytų komplimentus jam ir jo daromiems veiksmams. Jeigu toks žmogus padaro kokį nors darbą, tai tas darbas būna pats sunkiausias ir reikalaujantis didžiausių pastangų ir kūrybingumo. Tik narcizo didelių pastangų dėka darbas buvo užbaigtas laiku ir sėkmingai. Niekas kitas taip pasielgti nesugeba. Tik jis. Narcizai labai nemėgsta kritikos ir labai mėgsta būti dėmesio centre. Jie greitai užpyksta, pyktį nešioja ilgai ir laukia progos atkeršyti. Narcizai neturi jausmų kitiems žmonėms. Jie jiems neįdomūs. Šiame pasaulyje įdomiausi ir svarbiausi žmonės yra jie patys, kurie viską žino ir geba viską padaryti geriau už kitus. Narcizai niekada nebūna kalti. Kalti būna kiti.
Antisocialinis asmenybės sutrikimas. Jie laiko save neklystančiais. Jie niekada nedaro klaidų. Šie asmenys nesilaiko nusistovėjusių socialinio elgesio (moralinių) normų, įstatymų, taisyklių. Jie turi ir gyvena pagal savo taisykles. Jie nuolat jaučia didelį nepasitenkinimą aplinka. Juos erzina kiti žmonės, jų elgesys. Todėl šie asmenys dažnai konfliktuoja su kitais žmonėmis, ant jų rėkia, nurodinėja jiems, kaip elgtis, reikalauja neįmanomų dalykų. Nesugebėdami nuslėpti savo susierzinimo, nuolat jausdami nepasitenkinimą, šie asmenys dažnai pasiduoda pagundai be saiko gerti alkoholinius gėrimus, vartoti narkotikus, dažnai užsiima ekstremaliomis sporto rūšimis ar kaip nors kitaip nuleidžia susikaupusį garą. Asmenys yra beširdžiai ir bejausmiai kito žmogaus skausmui ar nesėkmei. Jie nerodo pagarbos kitiems žmonėms. Antisocialinė asmenybė nenumato pasekmių dėl savo veiksmų. Jiems svarbiausia daryti tai, kas juos pačius tuo momentu žavi ir jaudina. Visi aplinkui yra arba parsidavę, arba kvaili, kurie nieko nesupranta ir nesugeba imtis aktyvių ir ryžtingų veiksmų. Todėl viską reikia daryti pačiam. Patirtas nesėkmes, padarytą žalą asmenys nurašo kitiems žmonėms. Jie neklystantys, o kiti klysta ir nieko nesugeba. Jie tvirtai tiki tuo, kad jeigu visi žmonės besąlygiškai paklustų jam, tai jo vadovaujama bendrovė, organizacija, institucija ar valstybė pasiektų neregėtas aukštumas.
Ji meluoja dėl dalykinių charakterio savybių. Mokslai ir darbas sovietiniais laikais, nuolatinė biurokratinė aplinka padarė didelę įtaką jos charakteriui. Ji niekada neklysta. Ji visada teisi ir ji vienintelė žino tikrą kelią ir būdus, kaip spręsti visas visuomenės ir valstybės valdymo problemas.
Mūsų prezidentė mokėsi sovietiniais laikais. Baigė ekonomikos universitetą, studijavo Komunistų partijos aukštojoje mokykloje. Dirbo šioje mokykloje ir mokė kitus. Prisiminkime, kad pagrindinis sovietinės valstybės uždavinys buvo žmonių perauklėjimas, nes jie (žmonės) nežino ir nesupranta tikrosios savo paskirties ir todėl, jiems reikia nuolat aiškinti, prižiūrėti juos ir kontroliuoti. Būtent Komunistų partijos aukštoji mokykla diegė savo klausytojams bolševikinius valstybės valdymo būdus.
Mūsų prezidentė dirbo įvairiuose biurokratiniuose aparatuose. Biurokratai visur yra vienodi ir jų veikimas, bei uždaviniai yra vienodi. Jie vienas nuo kito gali skirtis tik ideologiniais nusistatymais. Ilgametis darbas biurokratiniame aparate suformuoja atitinkamą biurokratinę asmenybę.
Sovietiniais laikais ne kiekvienas galėjo padaryti stulbinančią karjerą valstybės aparate, o tuo labiau – komunistų partijos struktūroje. Vyko kruopšti atranka. Ypatingai buvo nagrinėjamos kandidatų charakterio savybės. Tik tinkamiausi galėdavo lipti į aukštumas. Kiekvienam buvo nustatytas aukštų lygis. Pasiekei savo, ir viskas. Stop. Tavo karjera jau pasiekė tau nustatytas aukštumas.
Buvęs Lietuvos Komunistų partijos pirmasis sekretorius Algirdas Brazauskas Viktoras Uspaskichui atskleidė sovietinės karjeros ypatumus. V.Uspaskichas prisimena: „Šiek tiek anksčiau G.Kirkilas ir manęs prašė, jog užtarčiau jį A.Brazauskui. G. Kirkilas norėjo, kad A.Brazauskas teiktų jo kandidatūrą į krašto apsaugos ministro postą. Ir man teko važiuoti pas A.Brazauską pasiėmus butelį viskio „Blue Label“ ir užtarti G.Kirkilą. Kitaip jis, ko gero, nebūtų tapęs ministru. Kaip šiandien atsimenu, A.Brazauskas sakė: „Na kur jį „statyti“ ministru, juk jis buvo tik CK instruktorius. Pasiuntinukas…“ Bet aš prašiau to, keldamas kaip vieną iš reikalavimų, sudarant koaliciją.“
Mūsų prezidentės D.Grybauskaitės karjerai sovietiniais laikais visos durys buvo plačiai atvertos. Jei ne Sovietų Sąjungos žlugimas, būtų padaryta stulbinanti karjera partinėje struktūroje ar valstybės aparate.
Prezidentė meluoja dėl reitingų. Ji nori būti aukštumoje. Ji nori, kad žmonės ją mylėtų, pripažintų ir už ją balsuotų. Prezidentė, matyt, turi labai didelių ambicijų ir tikslų siekti postų tarptautinėje arenoje. Ji nori būti labai įtakinga ir sėdėti labai aukštai. Šiam tikslui pasiekti reitingai ne tik Lietuvoje, bet ir Vakaruose tiesiog yra būtini. Todėl ji viską darys taip, kaip jai rekomenduos viešųjų ryšių ekspertų komandos, nuolat vertinančios situaciją ir numatančios, kokius dar reikia padaryti žingsnius, kaip reikia elgtis vienoje ar kitoje situacijoje, kad reitingai būtų kuo aukštesni.
O gal mes tikrai nesuprantame prezidentės?!!! Ji nemeluoja. Mes klystame. Mes girdime tik tai, ką norime girdėti. Prezidentė kalba viena, mes girdime kitka. Gal mums reikėtų pasitempti? O gal kokius kursus išklausyti? O gal dar truputį pastudijuoti? O gal labiau domėtis politika, ekonomika, kultūra ir socialiniais reikalais ir tik tuomet prilygsim prezidentei ir pradėsime suprasti tai, ką ji iš tikrųjų nori mums pasakyti? O gal nieko nereikia daryti? Tik klausytis, ką prezidentė kalba, ja žavėtis ir besąlygiškai tikėti.
Nors, atsakymas tikriausiai glūdi mumyse. Kokia visuomenė – tokia valdžia. Jei nesidomi politika, partijomis, valdžios sprendimais, jei balsuoti neini, tai ir turi tai, ką užsitarnavai. Nesiskųsk.