Kas atsitinka, kai šalies žvalgybos pradeda dirbti prieš savo piliečius? Kas atsitinka, kai žvalgybos metodai yra taikomi prieš savo visuomenę? Kas atsitinka, kai žvalgybos gina ne visuomenės, o valdžioje esančių asmenų interesus? Kur veda šis kelias ir prie ko priveda? Turime pavyzdį ir įrodymus. Kartoju anksčiau skelbtą straipsnį. Jis aktualus.
Taigi kokie piliečiai negina savo valstybės?
Neginti valstybės, neiššauti nei vieno šūvio agresoriaus kryptimi, išduoti bendražygius, valstybę – koks valstybės pilietis taip galėtų pasielgti?
Norėdami sužinoti atsakymą privalote perskaityti visą straipsnį. Jis ilgas, bet, tikiuosi, įdomus. Nesinori, kad istorija pasikartotų.
Tarpukario laikų saugumas buvo stiprus ir pajėgus kovoti su grėsmėmis valstybei. 1926 metais Lietuvos saugume dirbo beveik šimtas darbuotojų. 1940 metais Lietuvos valstybės saugumo departamente dirbo daugiau kaip 500 darbuotojų. Darbuotojų skaičius didėjo pagal tuometinės valdžios poreikį ir sprendžiamus uždavinius.
Pareigūnai buvo išsilavinę. Kauno policijos mokykla organizavo 3–4 mėnesių kursus darbuotojams. Darbuotojai, turintys ilgametę darbo patirtį ir žinių, mokė jaunus darbuotojus. Keletas saugumo darbuotojų studijavo užsienyje. Saugumo patalpose buvo įrengta speciali biblioteka, kurioje darbuotojai galėjo skaityti knygas, gilinti žinias bei plėsti savo akiratį. Saugumo darbuotojai turėjo gerai žinoti šalies politinį gyvenimą, politines partijas, visuomenines organizacijas bei nelegalias ekstremistines grupuotes.
Valdžia negailėjo pinigų Saugumo departamentui. Vyriausybė Valstybės saugumo departamento finansavimui 1939 metais skyrė 0,76 proc. valstybės biudžeto lėšų. Šiais laikais mūsų valstybės biudžetą sudaro apie 8 mlrd. eurų. Jeigu valstybė Saugumo departamentui skirtų 0,76 proc. biudžeto pajamų, tai sudarytų daugiau kaip 60 mln. eurų. Šių laikų Valstybės saugumo departamentas gali tik pasvajoti apie tokio dydžio biudžetą.
Tarpukario saugumo pareigūnai nesiskundė skurdžiu gyvenimu. Departamento valdininkai gaudavo didelius atlyginimus: A.Povilaitis – 900 litų per mėnesį, VSP viršininkas – 800, Kriminalinės policijos viršininkas – 700, apygardų viršininkai – po 600, VSD skyrių viršininkai – po 540, jų padėjėjai – po 450, agentūros vedėjai ir kvotų valdininkai – po 380, vyresnieji valdininkai – po 340 litų. Pavyzdžiui, mokytojo atlyginimas siekė 295 Lt. Tarpukario Lietuvoje lito vertė buvo kitokia nei dabar euro.1939 m. litras pieno kainavo 17 centų, kilogramas kiaulienos – 1,5 lito, geri vyriški pusbačiai – 17 litų, karvė – 166 litai. Apygardos viršininkas, gavęs mėnesio atlygį, galėjo nusipirkti tris su puse karvės.
Valstybės saugumo departamento valdininkai informaciją rinko šiais metodais: tardė įtariamuosius, fiziškai sekė, skaitė laikraščius ir žurnalus, kalbėjosi su žmonėmis, priėmė jų skundus, paaiškinimus, pranešimus, ieškojo informacijos duomenų bazėse, vykdė slaptą agentūrinį darbą.
Saugumo pareigūnai, surinkę informaciją, rašydavo slaptas pažymas ir teikdavo jas Lietuvos prezidentui A.Smetonai bei jo aplinkos žmonėms. Valstybės vadovai buvo gerai informuoti apie ekonominę, politinę ir kontržvalgybinę padėtį Lietuvoje. Jie taip pat žinojo gyventojų nuotaikas, jų gyvenimo lygį, problemas, reakcijas į svarbius politinius įvykius.
Tarpukario valstybės saugumas tik rinko informaciją ir teikė ją aukščiausiems šalies vadovams. Saugumiečiai neturėjo teisės savarankiškai reaguoti į įvykius. Kaip reaguoti į konkrečius įvykius, asmenis ir jų veiksmus, jiems nurodydavo aukščiausieji Lietuvos valstybės vadovai.
A.Smetonos valstybės saugumas turėjo platų agentūrinį tinklą. 1940 m. saugumui dirbo per penkis šimtus agentų. Dauguma iš jų gaudavo kasmėnesinį atlyginimą nuo 10 iki 600 litų.
1940 m. sausio mėn. Marijampolės apygardai skirti 4 168 Lt 137 agentams išlaikyti, Šiaulių – 3 953 Lt 59 agentams, Kauno – 3 457 Lt 81 agentui, Panevėžio – 2 294 Lt 61 agentui, Ukmergės – 1 700 Lt 34 agentams ir Vilniaus apygardai – 6 026 Lt 176 agentams. VSD direktorius savo šešiems agentams išlaikyti turėjo 3 846 Lt agentūrinį biudžetą. Bendros išlaidos 554 agentams 1940 m. pradžioje buvo apie 30 tūkst. Lt kiekvieną mėnesį. A. Povilaitis savo agentams išmokėdavo didžiausius atlyginimus: Irmeikiui arba Mackui – 500–600 Lt, Margiui – 500 Lt, Mikui ir Sprindžiui – po 300 Lt, Daugiui – 250 Lt, Ateičiai – 200 Lt.
Valstybės saugumo departamentas džiaugėsi gerais darbo rezultatais. Jie išaiškino ir laiku sustabdė bandymus sukilti prieš valdžią. Jų infiltruoti agentai veikė beveik visose visuomeninėse organizacijose, partijose, įstaigose, kariuomenėje, Šiaulių sąjungoje, universitetuose ir net mokyklose. Saugumas buvo pajėgus kovoti su vidaus ir išorės grėsmėmis valstybei.
Tačiau tarpukario saugumo veikla buvo orientuota ne į visuomenės ir valstybės, o į prezidento ir jo režimo interesų gynimą. Paaiškinsiu, ką turiu omeny.
Demokratinėse valstybėse dominuoja įstatymas. Valstybės piliečiai arba jų išrinkti atstovai patys sprendžia kokius įstatymus priimti. Šiuose įstatymuose jie numato pavojus, kurie gali kilti jiems, jų pasirinktai santvarkai, gyvenimo gerovei. Tokiais pavojais gali būti: vagystės, plėšikavimai, žmogaus nužudymas ar sužalojimas, valstybės išdavystė, padėjimas užsienio valstybei veikti prieš valstybę, žmonių kurstymas keisti konstitucinę santvarką, valstybės paslapties atskleidimas. Valstybės saugumo struktūros griežtai laikosi šių įstatymų. Jos aiškinasi ir kovoja su tomis grėsmėmis, kurios yra aprašytos įstatyme. Jeigu kyla ginčas ir neaiškumas dėl grėsmių išaiškinimo ir supratimo, tai visuomet galima atsiversti įstatymą ir dėmesingai jį perskaityti. Visus atsakymus į iškilusius klausimus bus galima rasti ten. Demokratinėje valstybėje svarbiausia ir aukščiausia valdžia yra daugumos piliečių valia išreikšta įstatymu.
Autokratinėse valstybėse vyrauja ne įstatymai, o įsakymai. Kaip aukščiausias valstybės vadovas nurodys valstybės institucijoms, žmonėms ar organizacijoms elgtis, taip jie ir privalo elgtis. Jei žmonės atsisako paklusti, tai prieš juos yra naudojamos represinės priemonės. Autokratinėse valstybėse saugumo struktūrų darbuotojai ne tik renka informaciją apie visuomenę ir siekia žinoti apie visus ir viską, bet ir kišasi į žmonių privačius gyvenimus bei nurodinėja jiems kokius sprendimus priimti, o kokių privalo atsisakyti. Saugumo struktūros kovoja su grėsmėmis ne valstybei, bet režimui. Autokratinėje valstybėje aukščiausia valdžia yra vieno asmens valią įtvirtinantis įsakymas.
Tarpukario Lietuvoje saugumo darbuotojai vadovavosi ne įstatymais, o įsakymais. Saugumo pareigūnams grėsmes nurodydavo šalies prezidentas A.Smetona ir jo aplinkos žmonės. Valstybės saugumas, remdamasis tuometiniais įsakymais, privalėjo vykdyti totalinį žmonių sekimą.
1928 m. gruodžio 18 d. patvirtintos naujos „Politinių nusikaltėlių sekimo taisyklės“. Politiniam sekimui iškelti du pagrindiniai uždaviniai:
„1) Kad valstybės valdžia būtų tiksliau informuojama „apie politinę padėtį valstybėje, reikalinga, kad politinio sekimo organai žinotų ne tik nelegalių partijų veikimą, bet taipogi šiems organams turi būti gerai žinomas veikimas ir visų kitų partijų.
2) […] Vyriausybė stengiasi pirmon eilėn patenkinti gyventojų daugumos interesus. Šiam tikslui vyriausybė turi būti gerai informuota apie šios daugumos gyvenamąją būklę, jos pageidavimus vyriausybei, turi žinoti, kaip pergyvenami įvairūs politiniai momentai (pvz.: Seimo paleidimas, Konstitucijos paskelbimas, Vilniaus klausimas Tautų Sąjungoje ir t. t.)“.
Saugumas aktyviai dalyvavo valdžios rinkimuose. Jo pagrindinė funkcija buvo neleisti rinkimuose dalyvauti asmenims, kurie yra nelojalūs prezidento A.Smetonos režimui. Pareigūnai tikrindavo politinių partijų iškeltus kandidatus: aiškindavosi jų biografinius faktus, silpnybes, politines pažiūras, nuotaikas, ryšius. Jeigu kandidato patikimumas keldavo abejonių, tai jam uždrausdavo dalyvauti rinkimuose. Saugumas privalėjo garantuoti, kad į valdžios renkamas struktūras nepatektų režimui nelojalūs asmenys.
Saugumiečiai sekė visas politines partijas. Jie dalyvavo politinių partijų susirinkimuose, klausydavo pranešimų, diskusijų. Saugumiečiai gerai pažinojo partijos narius, žinojo jų politines pažiūras, nuostatas. Jei diskusijų metu kuris nors partijos narys griežtai sukritikuodavo valdžią, tai saugumiečiai apie partijos nario išsišokimą informuodavo savo vadovus. Saugumas neturėjo teisių savarankiškai imtis represinių priemonių prieš kritiką. Jie prezidentui A.Smetonai pateikdavo slaptą pažymą ir laukdavo iš jo nurodymų, kaip elgtis, kokių priemonių imtis prieš kritiką.
A.Smetonos pagrindinį oponentą A.Voldemarą nuolat sekė 4 saugumo agentai. A.Smetonos vyriausybės kai kurie nariai šmeižė oponentus priskirdami juos užsienio agentams. Pats vidaus reikalų ministras S.Rusteika 1933 m. gruodį, matyt, norėdamas sustiprinti A.Smetonos aršaus konkurento A.Voldemaro ištrėmimą į politinį užribį, sovietinį pasiuntinį M.Karskį įtikinėjo, kad A.Voldemaras yra „vokiečių agentas“, ir teikė Vokietijos pasiuntiniui „ypatingą informaciją“.
Kartais susidarydavo paradoksali situacija, kai saugumo pareigūnai imdavosi griežtų priemonių prieš režimo kritikus ir oponentus. Skirdavo jiems didelį dėmesį, paromis sekdavo juos, o, pavyzdžiui, komunistų partijos nariams, kurie vykdė gana aktyvią agitaciją tarp žmonių, tokio dėmesio neskirdavo. „Su komunistais VSD ir apskritai Lietuvos valdžia mokėjo dorotis, tačiau visiškai nemokėjo reaguoti į apgaulingą komunistinės valdžios taktiką“, – sakė istorikas prof. Zenonas Butkus.
Saugumas politinių partijų gretose turėjo platų agentų tinklą, kurių dėka puikiai orientavosi šalies politiniame gyvenime. Saugumiečiams netgi buvo žinoma, kiek ir kas iš inteligentų aukoja Tarptautinei komunistų organizacijai, sutrumpintai MOPR’ui. Štai poetė Salomėja Nėris, gyvenusi Kaune pas prof. Vincą Mykolaitį-Putiną, pasak VSD agento, rinko pinigus komunistams.
„Jis duoda jai kambarį ir visą išlaikymą, pastarasis (Putinas) yra didelis komunizmo simpatikas. Ir gausiai remia piniginiai komunistų partiją. O Nėris sako daugiau nieko nedaranti, kaip tik renkanti aukas ir dirbanti studentų komunistų biure. Į dieną sako surenka 100–150 litų, nes turi labai daug pažįstamų simpatikų iš šiaip kairių pažiūrų žmonių, kurie nedrįsta atsakyti ir duoda tiek, kiek turi, nes sako, ji tuojau pradeda gėdinti ir konfuzyti, kurie nenori aukoti“, – tai ištrauka iš Šiaulių apygardos saugumo biuletenio, datuoto 1934-ųjų gegužės mėn.
Kariuomenė ir ypatingai Šiaulių sąjunga A.Smetonos režimui kėlė didelį rūpestį. Politinio sekimo taisyklėse yra parašyta, kad „Kariuomenės sekimui reikalinga dėti didžiausias pastangas“. Saugumas sekė karininkus ir kareivius. Siekė sužinoti jų nuotaikas, nepasitenkinimo priežastis, politinių partijų įtaką jiems bei jų politines pažiūras. Šiaulių sąjunga buvo vienas iš pagrindinių saugumo taikinių. „Šiaulių sąjungon, kaip ginkluoton organizacijon, visą laiką skverbėsi ir tebesiskverbia įvairus nepatikimas elementas, reikalinga Šiaulių sąjungos veikimą pridaboti ir neleisti šio elemento skverbimosi.“
Vyriausiojo štabo viršininkas generolas P.Kubiliūnas įtarė saugumą aktyviai veikiant kariuomenėje ir netgi turėjo sąrašą kariškių, įtariamų bendradarbiavimu su Saugumo policija. Generolas P.Kubiliūnas teigė, kad „tai yra karininkų demoralizavimas ir visos kariuomenės ardymas“.
Saugumas sekė visuomenę, jos narius, bažnyčią, valstybės įstaigas ir valdininkus bei privačias įmones. Saugumas savo agentūrą turėjo beveik visuose visuomenės sluoksniuose. Jis stengėsi žinoti gyventojų nuotaikas. Telšių vyskupas Justinas Staugaitis savo prisiminimuose, užrašytuose penktojo dešimtmečio pradžioje, pasakoja, kad visuomenė puikiai suvokė, jog atlyginimą gaunančių šnipų buvo ir universiteto fakultetuose, ir gimnazijose, ir kitose mokslo įstaigose. Jo teigimu, šnipų būta net Kunigų seminarijoje. Jie įsibraudavo į katalikiškas organizacijas, sekdavo jų veiklą. Ką jau kalbėti apie kunigų pamokslus. Saugumui talkino net moksleiviai. Tokie patriotai kaip Steponas Kairys, Vincas Krėvė, Balys Sruoga buvo apstatyti mokamais šnipais.
1927 m. pradėtas kurti slaptosios policijos tinklas netrukus apraizgė visą valstybę. Tarkime, 1930 m. saugumo agentai jau sekė ir klausėsi bene visų žymesnių asmenybių: Aleksandro Stulginskio, Mykolo Sleževičiaus, Kazio Griniaus, Leono Bistro, Petro Delininkaičio, generolo Povilo Plechavičiaus, kunigo Mykolo Krupavičiaus ir daugelio kitų. Iš išlikusių saugumo bylų matyti, kad buvo stebimas kiekvienas opozicijos lyderių žingsnis: nuo to, kur ir su kuo jie pietavo, kada grįžo namo, iki to, apie ką buvo kalbama. Dėmesio neišvengė ir kunigai, kurie niekada nevengdavo sakyti pamokslų, nukreiptų prieš valdžią. Archyve yra išlikę šimtai dokumentų su perpasakotais arba stenografuotais kunigų pasisakymais bažnyčiose.
1930 metais saugumas sudarė „įtartinų asmenų“ sąrašą, į kurį įrašė daugybę žinomų visuomenės atstovų, mokslininkų, studentų: Juozas Audickas (varpininkas, žemės ūkio ministras 1939–1940 m.), Julius Būtėnas (studentas varpininkas, vėliau žurnalistas ir literatūros tyrinėtojas), Leonas Bistras (krikdemas), Petras Cvirka, Sofija Danutė Čiurlionytė („Fil. Lithuania“, M. K. Čiurlionio dukra), Mykolas Krupavičius (kunigas, krikdemas), Mykolas Sleževičius (liaudininkas), Klemensas Brunius (studentas jaunalietuvis, būsimasis Lietuvių aktyvistų fronto ir Lietuvių nacionalistų partijos vadovybės narys, Gulago kalinys), Kipras Bielinis (socialdemokratas), Algirdas Sliesoraitis („Geležinis vilkas“, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vadovas), Povilas Šilas (studentas ateitininkas, paskui dirbo kriminalinėje policijoje, buvo antinacinio Lietuvių fronto vienu vadovų, Gulago kalinys), Juozas Eretas (šveicarų mokslininkas, ateitininkas), Kazys Pakštas (ateitininkas, geografijos profesorius), Adolfas Šapoka (ateitininkas, VDU istorijos asistentas, 1936 m. išleistos „Lietuvos istorijos“ vienas autorių), Juozas Žiugžda (mokytojas), Zigmas Toliušis (advokatas, varpininkas), Eduardas Turauskas (daktaras, ateitininkas, krikdemas, nuo 1934 m. nepaprastasis pasiuntinys Čekoslovakijoje, 1939–1940 m. paskutinis URM Politikos departamento direktorius), Jonas Štaupas (teisininkas, ateitininkas, Klaipėdoje 1938 m. įsteigtos Lietuvių aktyvistų sąjungos vienas vadovų) ir kt. Iš viso 1386 kauniečiai.
Totalinis sekimas, kišimasis į žmonių privačius gyvenimus, represijų prieš gyventojus naudojimas, visuomenės iniciatyvos malšinimas, valdžios kritikų ir oponentų baudžiamasis persekiojimas neigiamai įtakojo visuomenės gyvenimą. Dalis žmonių prisitaikė prie naujų aplinkybių. Dalis tyliai „virtuvėje“ protestavo. Dalis tiesiog emigravo. Dalis tapo režimo rėmėjais, tvirtu režimo ramsčiu. Išsivystė ir pradėjo dominuoti žmonių neigiamos charakterio savybės: abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas.
Kariuomenės būklę labai taikliai apibūdino generolas Kazys Ladyga. Numalšinus 1934-ųjų kariškių pučą prezidentui A. Smetonai laišką parašęs atsargos generolas Kazys Ladyga pabrėžė, kad nuo pat pirmo perversmo į politines kovas įsitraukusi kariuomenė darėsi vis mažiau patikima, todėl reikėjo skubiai imtis priemonių tautai ir valstybei apsaugoti. Šalies viduje tvyrant tokiai įtampai, o užsienyje bruzdant politiniams emigrantams, pavojus Lietuvos valstybingumui neišnyko niekada. Jis tiesiai išrėžė, kad šalies kariuomenė yra „bereikšmė ir prireikus neparodytų jokios jėgos, tik ištižimą“.
Iškilus realiai grėsmei valstybės nepriklausomybei iš Rytų mūsų kariuomenė net nesiėmė gynybinių veiksmų. Valstybės valdžia nepasitikėjo kariuomenės vadais, o kariuomenė nepasitikėjo valdžia. Ar galėjo būti kariuomenės pasitikėjimas, kai saugumas nuolat sekė ir kontroliavo jos vadus? Nėra didesnio pažeminimo tikram savo šalies patriotui, sąžiningam ir griežtai besilaikančio garbės kodekso karininkui, kaip nepasitikėjimas, slegianti įtarumo atmosfera ir nuolatinė jo veiklos slapta kontrolė.
Lenkijos karinės žvalgybos agentas taip analizavo Lietuvos vidaus politinę padėtį: „Dabartinio režimo pastangos nuslopinti visuomenėje bet kokį domėjimąsi politika jau davė visiškai realių rezultatų ir dauguma tų Lietuvos gyventojų, kurie laikomi mąstančiais, nusimanančiais politikoje, skaitančiais laikraščius ir retsykiais sau keliančiais kokius nors visuomeninius ar net politinius klausimus, pavirto į apatiškus, politiniams įvykiams kurčius, visiškai vienos idėjos persmelktus žmones: reikia tikėtis iš vadovybės, kuri atseit viską padarys“.
Papildomi komentarai nereikalingi.
Augustinas Povilaitis, ilgametis Valstybės saugumo vadovas, prezidento režimo sergėtojas, prezidentui artimas ir ištikimas bendražygis, buvo išduotas valdžios, kuriai ištikimai tarnavo.
Tereikėjo pirmo Sovietų Sąjungos reikalavimo ir A.Povilaičio vadovai, aukščiausia šalies valdžia ištižo. Matyt, tikėdamiesi išsaugoti savo postus ir režimą, patenkino SSRS reikalavimą atleisti iš Valstybės saugumo departamento vadovo pareigų A.Povilaitį. Jie atleido patyrusį, be galo ištikimą ir patikimą žvalgų vadovą pačiu Lietuvos valstybei pavojingiausiu metu – tada, kai iškilo reali grėsmė prarasti valstybės nepriklausomybę, kai valstybės saugumo darbas turėjo būti nukreiptas į grėsmės panaikinimą.
Antras Sovietų Sąjungos reikalavimas privertė A.Povilaičio gerbtus valstybės vadovus susirinkti naktiniam posėdžiui ir priimti sprendimą areštuoti buvusį saugumo vadovą A.Povilaitį, pradėti jo baudžiamąjį persekiojimą ir uždaryti jį į areštinę. Naktinio susirinkimo dalyviai puikiai suprato, kad A.Povilaitis jokio nusikaltimo nepadarė. Tačiau, matyt, naiviai tikėdamiesi išsaugoti režimą, sutiko savo buvusį ištikimą bendražygį paaukoti.
Trečias SSRS reikalavimas ir Lietuvos A.Smetonos režimo neliko. Vieni pabėgo į Vakarus. Kitus areštavo ir išvežė į Rusiją. Valstybės saugumo departamento vadovą A.Povilaitį tardė buvę jo pavaldiniai, kurie neleido jam pabėgti ir perdavė jį rusams. Lietuvos valstybės saugumo departamento vadovas A.Povilaitis po metų tardymo ir kankinimų buvo nužudytas Maskvos rūsiuose.
Pripažinkite – juk mirti nuo priešo ginklo kovoje dėl savo valstybės ir savo laisvės yra garbingiau nei mirti nuo okupanto kulkos atsiklaupus prieš jį ar gyvam supūvant priešo kalėjimuose ir lageriuose. Režimas, kuris rūpinosi tik savo saugumu ir gerove, išauklėjo tokį valstybės pilietį, kuris negynė režimo ir dėl jo nesiaukojo. Jis buvo apolitiškas ir abejingas politikams bei jų vykdomai politikai. „Reikia tikėtis iš valstybės vadovybės, kuri viską padarys.“ Šis teiginys yra neteisingas ir itin žalingas ir jis veda tiesiai prie valstybės suvereniteto praradimo.
kokia cia dar Siauliu sajunga,Sauliu sajunga.
Negina zubryloms, mokslo pirmūnai-elitas. Ar žinote nors vieną generolą, nuėjusi ginti Tėvynę 1940 metais ar po 1944 metų? Ir dabar policija ir generolai tik sugeba kelti ranką prieš savo tautiečius – prieš lietuvius. O karo atveju, kaip visada, ners į krūmus ir duos priesaiką naujam užkariautojai? Ar sako Tiesą mokslo pirmūnai dabar apie Covid’ą, apie Covid revoliuciją ir Pasaulio Vyriausybę? Apie agresyvius konspiratorius, paskelbusios mums Sanitarinį karą?
Autorius aiškiai pasako, kad paminklo A Smetonai Vilniuje statyti nereikia.
eks-saugumiečio kompiliacija istorine tematika nuo lietuvių istorikų tekstų…. 🙂 Tik pritrūko drąsos parašyti nuo ko nukompiliavo… :)))
Nusivylę savo išsigimusiais, korumpuotais teisėjais prokurorais ir visais jiems patarnaujančiais „teisėsaugininkais” Lietuvos žmonės nebeištvėrė ir pas Putiną užsisakė daug gyvulinių vagonų. Sukimšo į juos savo degradus ir išsiuntė į atnaujintus GULAGO barakus Sibiro miškų po gaisrų atsodinti. Būkit prakeikti, korumpuoti išgamos, sužlugdę tautos viltį turėti normalią valstybę!
Ačiū Kastyčiui už istorinį švietimą. Pasidarė aiškiau vertinant Atgimimo metų Palangos KGB-istų ir šių dienų įvykius.
Kodėl tik nuo Lietuvos istorikų, ką? Kodėl nereikalauji pseudo Lietuvos istorikų, nuo ko jie nupylė, nuo kokių metų TSK(b)P istorijos vadovėlio? Nuo kokio Penkmečio plano? Dabar Covid’as irgi bangas skaičiuos penkmečiais, anot Lietuvos prapiesorių.
Dovanokit už regėjimo ir pirštukų korektūrines rašybos klaidas. Akys nebe tos ir pirštukai jau nebe ten pataiko ant greičio klaviatūroje, kai pyktis paima. Kapsukės zubrylos niekada prastuomenei nesakys Tiesos ir jokio velnio negėdys – blauzdos ne tos, o ir visada pasirengusios tarnauti stipresniam – Pasaulio Vyriausybei, pradedant PSO ir jos penkmečiams, Covid’o bangoms.
Patinka ar ne, bet Smetonos tipo nuokrusu ir nuokrusiuku atejimas i valdzia Lietuvoje yra desnis, o ne simitis ar istorijos nesusipratimas.
Tautai tokiu reikia. Jei kalbet preciziskai tiksliai, ne „reikia”, bet tauta tokiu nesamoningai nori.
Ponas – tai tautos valdzios ivaizdis.
Stulginskis, Grinius, Adamkus is sios apkabos iskrito. O Smetona su „gaisrininko dukra” net labai vietoje. O pries veja nepapusi.
Turintiems nelankstu stubura tegaliu patarti emigruoti, kitaip Lietuvoje jums ji nulauz.
Tas str. savo turiniu daug geresnes prieš tai buvusio . Nors ir netikiu jog autorius pats vienas ji įveikė vienok pagirti būtų teisinga . – Aišku tai nereiškia jog situacija Lietuvoje anuo metu vertina objektyviai .A.Smetona gal ir buvo valstybės vadovas kuriam tiktu diktatoriaus jam metami kaltinimai , bet to laikotapio atkurta nepriklausoma Lietuva , kaip ir visos pabaltijo naujos šalys , dar nebuvo laisvos tiesiogine to žodžio prasme su visomis tam reikalingomis garantijomis ( žiur į esamus laikus) . Be to kad jauna valstybė turėjo dideliu teritoriniu nuostoliu ir buvo spaudžiama iš visu pusių ,Smetona pasirūpino jog to laikotarpio kariuomenė buvo kur kas geriau aprūpinta ir ekipiruota .. lyginant nesenu laiku esama Lietuviška . Turėjo to laikotarpio naujausius čekiškus… Skaityti daugiau »
Puiku, Jules, tą patį norėjau pasakyti.
Pridėsiu. Lyginant su tarpukariu, kai Lietuvą reikėjo ginti nuo Kominterno agentų ( P. Cvirka, S. Nėris, J. Žiugžda,…), tas sekamų žmonių skaičius Kaune nesudarė ir 1 nuošimčio nuo Kauno gyventojų skaičiaus, o štai D. Jauniškis tiesiai šviesiai pranešė, jog sekami 80.000 Lietuvos piliečių, tai sudaro beveik 3 nuošimčius visų gyventojų, ir tai daroma B. Gates ir G. Soros Pasaulio Vyriausybės naudai.
Kastytis Braziulis. Kokie piliečiai negina savo valstybės? straipsnelyje kitiems neišsipagiriojusiems pasakoja apie „valstybę, valstybės piliečius, valstybės gynimą” turėdamas galvoje eurosojūze „įsitaisiusio”, pseudo valstybinio darinio, neturinčio savo pinigų, armijos, bankų, savo įstatymų viršenybės ir t.t. mistinį gynimą. Kaip rodo istorija tokių „valstybių piliečių kova” yra čiabuvių kova už eilinį savo šeimininką. Kaip vyksta tokių pseudo darinių kaip Lietuva „gynyba” demonstruoja tokie profesionalūs „valstybių gynėjai”, kaip V.Lansbergis, D.Grybauskaitė, Genzelis, Brazauskas minia neužsislapstinusių ir 75 metams užsislapstinusių lietuviškų”tautinių” KGB-istų ir profesionalių „tautinių”komunistų…, kurių visas gyvenimas yra „pašvestas valstybių profesionaliai gynybai” ir eilinių žmonių protų primityviam „patriotiniam muilinimui”… Taip kad eilinis žmogelis „patriotiškai apsišvietusiam” Braziuliui tegali pasakyti, kad tokių pseudo valstybinių darinių kaip Lietuva „valstybių gynybai”,esančių užsienio valstybių padaliniais vietinių slaptų tarnybų, armijos finansavimas,… Skaityti daugiau »
Čia autorius aprašė dabartinius laikus?? Tik dabartiniai smetonos tikėtinai nebėgtų iš Lietuvos, bet sutiktų su gėlėmis ir uoliai imtų tarnauti naujajam šeimininkui:(
Nesutinku su autoriumi, susidaro įspūdis kad dėl visko kaltas tik A.Smetona, kažkodėl kukliai nutylima kad viename paskutinių posėdžių už tai kad būtų priešinamasi ginklu pasisakė A.Smetona ir berods tuometinis švietimo ministras…Kaip čia taip keistai gaunasi, A.Smetona sukūrė autoritarinį režimą visus sekė, viską kontroliavo, bet vienašališkai duoti įsakymą kariuomenei priešintis duoti negalėjo? Ir kariškiai tikriausiai davė priesaiką A.Smetaonai, o ne Lietuvai… Galiu pasakyti tik tiek jeigu ne 1926 m. perversmas Tarybų Lietuva būtų atsiradusi turbūt kokias 1927 m….
Ir dėl A.Smetonos vadinamo pabėgimo, jis nepabėgo, o pasitraukė, po to kai buvo išduotas visų…Tuometinis Estijos prezidentas „nepabėgo”, savanoriškai pasirašė viską ką liepė sovietai ie …baigė savo gyvenimą Sibiro lageriuose…
ir kada pats pradėsi sakyti Tiesą apie realiąją Geopolitiką, o ne deziuką runkeliokams čia nuolat varinėsi? Net švenčių proga be deziuko neišsiverti, o gaila – mus liūdini, o tokį intelektą turi, bet priešišką mums, deja.
Palik, Džeikai, mūsų litvakę ramybėje, ar supratai?
Tinkamai sureaguota Sigitai .
– Jei šiandieninė Lietuva butu taikiusi tik tas Smetonines priemones siekiant išsaugoti Nepriklausoma Lietuva , jos pasirinkimas vėlgi būtų tas pats . Nusileisti primetamai jėgai .Paleckiukai ir modifikuoti kremliniai -ekspertai ir toliau čia ‘šluotu’ savo pergales prisidengiant demokratija ir visuomenės interesų ginimu .
Perbridęs tą garsųjį upelį LR prezidentas A.Smetona padarė didelę geopolitinę-konvencinę problemą Didžiajam Trejetui. Kol gyvas LR Prezidentas pagal LR Konstituciją, kas negali vykti ar įvykti Lietuvos Respublikoje, a, mokslo pirmūnai, bele ko mintinai kalikai? Tapo geopolitine rakštimi, kai kiti du prezidentai – Latvijos ir Estijos – Sovietijos naguose ir jie daro tai, ką jiems liepia Didžiojo Trejeto narys Sovietų Sąjunga. Negalėjo likti gyvo nei vieno Baltijos šalių prezidento, todėl buvo nuspręsta jį likviduoti – sudeginti gyvą. Tą ir padarė, ir žinote kur, kokioje šalyje, a, Kapsukės prapiesoriai ir mokslo pirmūnai? Apie tai aiškiai parašyta Anthony Read/David Fisher knygoje „The Deadly Embrace: Hitler, Stalin and the Nazi-Soviet Pact, 1939”, galite moksliukai ir kiti zubrylos(stukačiai univerkėse ir buvusiuose institutuose) pasiskaityti, ypač patartina… Skaityti daugiau »
Balvonai ištaisykite klaidas. Šaulių sąjunga, o ne Šiaulių. Dabartinė Lietuva yra ne valstybė, o butaforija. Ir viskas dėlto, kad nepriklausomybės pradžioje nebuvo pribaigti komuniagos. O dabar menastazės išplito ir viso gero…
Negina, nes “ piliečiai” nebeturi savo valstybės, tai nebėra ką bėginti, nebent valdžią nuo rusų…
Jules :)))..o dabar anuliuokime tu ‘Z.Butku’ mokslinius laipsnius ir bus reikalas galutinai užbaigtas .Tie ‘kapsukės zubrylos’ neleis A.Smetonai Vilniuje pastatyti atitinkamo didžio paminklą už nuopelnus Lietuvai ..O va kad taip vietoj P.Cvirkos ..(stasys atsidusta ).
Viskas,atrodo,kartojasi.Ne užvakar,ne vakar ,o visados iki dabar.Kai nuo 1990 metų
Lietuvos patriotai grūmėsi su nuožmiu iki dantų ginkluotu okupantu,kiti tuo metu
dairėsi „kas blogai padėta”,kūrė sau naudingus įstatymus,įsakymus,skyrėsi sau rentas,
žemės sklypus vertingose vietose,dalinosi gerai apmokamas darbo vietas sau ir „švogeriams”.O ypač sau naudingai pasidarbavo „prichvatizacijos”arimuose.Puolė kirsti
ąžuolus,o paskui ir dalintis miškus.Ir iki dabar šienauja miškus nuo žemės pavir-
šiaus.Išsidalino ežerus,prisigrobė žemės,miškų.Tai ne patriotai,o Lietuvos plėši-
kai.Jei kas nors atsitiktų Lietuvoje,jie pirmieji lėktų ten,kur padėti jų pinigai,kur
turi nekilnojamo turto.
Jei A Smetonai, pirmajam Lietuvos valstybės prezidentui, nebus pastatytas paminklas Vilniuje, tai Vilnius liks tik „laisvės” miestu. Bet ne lietuvių valstybės sostine.
NKVD padare daug siurpiu nusikaltimu. Greiciausiai Smetonos nudaigojimas 1944m Niujorke,taip pat ju darbelis. Na tik liezuvis nesivercia smerkti ju uz tai. Jeigu Antanukui su pelenine galva „pagloste” ,kad nerektu pries sudegindami, tai sakyciau net pernelyg humaniski buvo. Cia tik 2 pretenzijos enkavedistams: 1. Isdavikai kariami. 2. Pakarti turejo ne jie, o Lietuvos teismas. Ypatingai bukiems paaiskinu: Ne uz tai ,kad pabego nuo Sovietu. O uz tai, kad nedrisdamas priesintis net neiformino okupacijos. Straipsnio autorius raso „su komunistais mokejo dorotis”. Kaip ten Smetonos saugumas su komunistais dorojosi – nezinau. Asmeniskai Smetona su komunistiniais ikrais Sovietu ambasados vakareliuose gerai dorojosi – net ausys plasnodavo kramtant. Dar vienas punktas: Kazkas raso esa kariuomene Uch! kokia ant Lietuvos buvo. Ir lektuvu ir tankuir kariuomene… Skaityti daugiau »
StasysGui:
As Antanukui paminkla pastatyciau:
Katedros aiksteje, kojomis i virsu. Kaip Benito Musoliniui.
Lietuvos piliečių dauguma niekada negins, nemirs už ,,lovio”partijų, Maximų, ir MG Boltik pseudo valstybę,nes ta supuvusi santvarka yra jiems svetima ir slegianti ir netarnauja Suverenui.Milijonas pabėgo dėl jos veikimo, dauguma alergiška- nepasitiki visais Seimais ir visomis ,,lovio”partijomis.Net apklausose sistema to negali nuslėpti. Smetona bent buvo lietuvybės gaivintojas ir nacionalinės valstybės stiprintojas, o Adamkus, kolaborantė ar NaUSĖDA yra svetimų valios – euroglobalistų ir ONS tarnai… Nacionaldemokratai, dėl proto stygiaus ir susiskaldymo tragiškai pralaimėję spalį ONS režimui dirbančioms partinėms gaujoms, nebeturi jokios paramos ONS naudai dirbančiame liberastų Seimelyje ir šalyje. Okupacijos atveju imitacinė ,,valdomos demokratijos” pseudovalstybėlė, neturinti daugumos lietuvių palaikymo, žlugtų per parą. Be algų likę kariškiai ir neva ,,valstybės tarnautojai” iš ministerijų ir kitų nerštaviečių išsibėgiotų, o anūkėliai, grybutės ar nausėdos… Skaityti daugiau »
taip, taip, diplomus ir jų disciplinų curriculum’us būtina peržiūrėt, jei norime, kad Lietuva išliktų kaip valstybė, o mes kaip tauta, sukūrusi šią valstybę anksčiau Vokietijai padedant ir finansuojant, vokiečiams ginklu ir krauju paremiant mus, o 1990 metais USA ir prezidentui François Mitterrand’ui. Taip, taip, Miteranui, nemirksėkit be reikalo, o ne Baronienei, kuri spaudė Gorbį neleisti Baltijos šalims atsikurti, už ką gavo nuo mūsų prezidento ordiną. Va, kad to nebūtų, reikia jų mokslines disertacijas perskaityti naujai ir jų diplomus peržiūrėti ir diskvalifikuoti, radus ten netiesos propagandos – dezinformacijos propagandos ir tarnystės priešui – okupantui. Jei norite pražūti – nedarykite šito ir tegu mus visus medžioja „bojevykai” su pseudo generolais už kampo, ypač kovidistai su švirkštais tegu gaudo ir žudo mus po… Skaityti daugiau »
laisvaslaikrastis.lt
Puikus gerbiamo Kastyčio Braziulio analitinis straipsnis. Žinoti tiksliai, kas yra valstybės priešas, manau yra vienas iš svarbiausių dalykų bet kokiam valstybės vadovui. Kastytis Braziulis atskleidė vieną iš pagrindinių dalykų, egzistuojančių esant visokioms valdžioms, ir tai vyksta įvairiose šalyse, – būtent kam tarnauja Saugumo Tarnybos. Štai imame kaip pavyzdį Rusiją. Žymus rusų karvedys Suvorovas yra pasakęs, kad ne tas priešas yra pavojingiausias, kuris yra išorėje, o būtent tiek iduje šalies esantys savi idiotai. Ir visa Lietuvos istorija yra susijusi su tuo, kad esantys Lietuvos valdžioje niekada nesugebėjo susitvarkyti su jos viduje esančiais idiotais. Lietuvos Valdovai skerdė vienas kitą, bet vis gi išlaikė stiprią kariuomenę. Kai tik bajorai nudaigino Karališką valdžią su savo tuščiakalbių Seimu, tai Lietuva ir išnyko kaip valstybė. Ir… Skaityti daugiau »
Jakovas Sverdlovas turėjo galingą broliuką. Ir kur jis tūnojo ir ką veikė, kaip šelpė? Apie Laurinkų, kaip ir apie drg.Valatką, išvis neverta kalbėti.
Nenustebino Reigardas .. be tos jo manijos nuolatos kartoti svetimas mintis čia ..žmogus net prilypęs prie to „braziulio” .. Jus tik pagalvokite to meto vadovai patys nepasiaukojo ir atidavė priešams Lietuvos patriotą ir Lietuva be šūvio . Nesuvokimas tos dienos geopolitinės aplinkos esančios aplink Lietuvą , neleido net sujungus pastangas Baltijos ‘draugėms ir sesėms’ parodyti Stalinui nugarą ir savo iltis .Istorijoje tai nebus pirmas kartas kai pasinaudojant demokratinėmis viltimis priešas konkrečioje šalyje -kaimynėje sukelia vidaus įtampas kurios neleidžia tinkamai pasiruošti ir jas suvaldyti . Autorius čia pats sau prieštarauja cituodamas Z.Butkų apie neefektingas priemones kovoje su komunistais o vėliau priekaištaudamas jog Smetonos vyriausybė pasidavė spaudimui dėl A.Povilaičio ..Tai vistik tos priemonės buvo tinkamos , bet nepakankamos …vat jei butu ‘kabine’… Skaityti daugiau »
keisti tie komentattoriai (dauguma)(eufemizmas). Visiškai nebesupranta Ezopo kalbos, Nors autorius ir pabrėžė, kad ir „šiais laikais“ straipsnis aktualus
Ar gali gazpromo autkojis, prieš dieną su įniršiu keikęs laisvą rinką ir piršęs pirkti tik brangiausias Europoje bet rusiškas dujas, kažką paistyti apie Tėvynę.
Ką tokio veikėjo straipsnyje galima perskaityti?
Kaip ir visuose kituose „tiesos” straipsniuose kad Lietuva bloga, o lietuviai nuo pat akmens amžiaus viską daro neteisingai?
Ar kaip parsiduoti maskoliams už rublius?
Neskaičiau.
Prativnas snukis.
o už ką Stalinui parsidavė Čerčilis, Ruzveltas, Atlis, o Trumenas net A-bombačką padovanojo, kad šis gerai ir saugiai pasijaustų?
Kastytis Braziulis negintų. Už jį ginti turėtų koks nors šių dienų ,,smetona”. Ir būtinai pats vienas, net jei kiti išduotų. Kas gintų? Tie, kuriems būdingas ,,abejingumas, klusnumas, nepasitikėjimas savo jėgomis, apolitiškumas, nusivylimas, padlaižiavimas, baimė, įtarumas”. Lygiai kaip ir pokariu. Prastas tu psichologas, pone-drauge. Per daug nedžiūgauk, gali ir apsirikti.
pats apmeti, pats ataudi? Ar dar pirščiukai nepavargo?
Kas negintų valstybės? 2021-01-2 19:32 … Balai žino Kastytis buvęs atitinkamų struktūrų darbuotojas , o pas mus galioja nerašyta tradicija ..jog baigęs tarnybą aukštas pareigas einantis pareigūnas tampa advokatų sėkmingų arba bent valstybės premjeru . Iki jo namų tenka nutiesti asfaltuota keliuką ir skirti atostogoms kokį Kanaruose kurortą . Taip kaip Turniškės tapo tik savotišku pereinamuoju bendrabučių valdininkams ..tam tikram laikui reikia pasidomėti ar autorius turi nuosavą namą ir ar iki jo jau asfaltuotas kelias ? Tada ir tik tada atsiranda prielaidą kelti ta klausimą , bus ką ginti ar ne .
Langų majore, ar daug darbo per šventes turėjai? Daug Neosovietijos oponentų išmetei per langą, ką? O gal čerką su Jurgiu darei ir darbo neturėjai? Daug vodkės įkalei?
tai tu save atpažinai??? Caca vaikis. Tai kam pasirašinėji visokiais slapyvardžiais? Jeigu jau taip nori, kad visi tave atpažintų, tai pasirašinėk vardu ir pavarde. O dabar matai, kaip išeina: tik aš ir ,,langų majoras” tave atpažįstame. 🙂
juliu Milaitį atpažįsta visi, kas moka skaityti, tik kad dauguma užsiima tuo pačiu kaip ir kagėbistas-provokatorius iš Širvintų – mala šūdą už pinigus, pasirašinėdami tuntais nicku. Ši svetainė senai bankrutavo, bent jau komentarų dalis, tai tikrai.
ŠITIEMS veikėjams tie tavo namukai ir keliukai reiškia ne daugiau kaip ubagui utėlė ant pilvo. Bet va – kai pradės griūti tos pasaulinės finansų piramidės, – tada ir pamatysime, kas ką gins, kas ko negins ir kas čia smegenis plauna, kad būtų taip, kaip jie nori.
Dar ir „Š” malt sugebi, ir spiritą iš jo varyt? Ar didelį to raugo bravarą turi? Kas pačiam labiau prie širdies? „Š” pramonė ar runkelių medžioklė čia?
kaip man patinka tave paerzinti, Juliau Milaiti! O nuostabiausia, kad tada tu trypi kojytėmis iš pasiutimo ir, praradęs budrumą, papasakoji apie visus savo verslus bei bendradarbius. Koks dabar tavo kraujospūdis, a? Jei veidelis dar ne bordo, tai išgerk daugiau to savo ,,Š” spirito – pakels tonusą. 🙂 O, beje, koks čia verslas – runkelių medžioklė? Runkeliai juk niekur nebėgioja, tad niekas jų nei gaudo, nei šaudo. Tai ko tu taip bijai? Matai, kas išeina, kai susergi šizofrenija: ne tik daugybinė asmenybė atsiranda, bet ir pasaulio reiškinių nebesugebi adekvačiai suvokti. Žmonės sako, kad psichikos ligomis suserga tie, kurie praeitame gyvenime pažeidė dieviškąjį įstatymą. Yra apie ką pamąstyti, Juliau Milaiti, runkelių daržo bendrapilieti. 🙂
už tave, juliau Milaiti, didesnio „medžiotojo” čia nėra, todėl ir „padiskutuoji” pats su savimi, kad koks runkeliokas užkibtų ir jokios diskusijos, susijusios su straipsnio tema, nebūtų. Toks gi pagrindinis pedofilų tikslas buvo, kai tave ir tavo kompanjonus čia delegavo. Juk tai buvo vienintelė svetainė, kuri aiškinosi kas iš tikrųjų vyko Garliavoje.
Kiek „sidabrinių” gauni apšikdamas kiekvieną straipsnį su julesais, dzeikais, papom borgijom, dd plius dd, tiekais, vardais ir t. t. ir t. t.
Naivuolis tu, stasy 2021-01-2 22:10 .. Jus čia apie tuos A.Rusteikos lūžio taškus ? ..mol tuoj tuoj pasieksime sekantį lūžį kuriame taškas reiškia kažkokia pabaiga ir pradžia sekančio nežinia ko . Tai daroma klaida tykinčiu kurie diena iš dienos perka teleloto bilietus ir tikisi jog tuoj tuoj gyvenimas ju įgaus prasme . Jei ne šiandiena tai rytoj , tiksliai .. neužliuliuokite savo proto tais paistalais ,..žemė apvali ir ji nėra plokščia .. todėl visa kas mus supa gali keisti tik forma bet ne turinį. Rusteika negali padėti taško o be jo nebus sekančio …
Priešinkitės arkliagalvės chuntai
jūs čia gražiai apie Milaitį parašėte – išvilkote į dienos šviesą. Šimtas balų jums.
Pasirodo, „Kitąmet Vilniuje turėtų būti pradėti paminklo tarpukario prezidentui Antanui Smetonai statybos darbai. …Paminklą planuojama pastatyti Vilniuje prie Gedimino prospekte 13-uoju numeriu pažymėto pastato, kitapus Vinco Kudirkos aikštės. Šioje vietoje 1918-aisiais stovėjusiame, iki šių dienų neišlikusiame pastate dirbo Lietuvos Valstybės Taryba, jos pirmininko pareigas ėjo A. Smetona, BNS 2020.11.14 07:53 „
Ei, ,,netrolinkit”. Niekas jūsų raštlevos gi neskaito. Jei neturit pridėt protingų minčių ar įžvalgų, geriau nerašykit nieko.
Mėtytis purvais galit lietuviškos valdžiasklaidos portaluose: delfiuose, alfose ir minutės, o kraują nuleist – su bokso pirštinėm.
Visa tai ką komentuojate, mano nuomone, yra žema. Nenusileiskite dar žemiau. Geros Jums dienos džentelmenai.
bet žinai, kodėl?