Didžiausia, mano įsitikinimu, žmogaus vertybė yra jo privatus gyvenimas. Žmogus turi turėti teisę sprendimus priimti savarankiškai, pasirinkti gyvenamąją vietą, atostogų laiką, darbą, mokslus, gyvenimo būdą, šukuoseną, drabužius, kalbą ir taip toliau ir panašiai. Niekas neturi teisės jam nurodinėti, ką ir kaip jis turi daryti, nebent žmogus sava valia nusprendė prisiimti įsipareigojimus ir klausytis kitų nurodymų, pvz., karys.
Žmogaus privatus gyvenimas yra neliečiamas. Niekas neturi teisės kištis į jį, išskyrus atvejus, kuomet žmogaus veiksmai daro žalą kitiems žmonėms, t.y. jis daro nusikaltimus. Kokie tie veiksmai, sprendžia visuomenė diskutuodama, ginčydamasi ir priimdama sprendimus.
Labai keistai ir labai liūdnai skamba mūsų parlamentarų pasisakymai dėl slaptųjų tarnybų sekimo. Jie teigia, kad labai gerai jog žmonės yra sekami.
Nekalti, nedarantys nusikaltimų žmonės yra sekami, ir tai yra GERAI!!!???
Ir taip mąsto parlamentarai, kurie yra atsakingi už mano privatų gyvenimą, kurie atstovauja man ir turi daryti viską, kad mano privatus gyvenimas būtų saugus???!!!
Ilgą laiką mes bėgome nuo to kišimosi į mūsų gyvenimus, nuo įvairių jėgos struktūrų, nuo muštrų, nuo aiškinimų, kaip reikia gyventi ir statyti komunizmą. Mes bėgome siekdami tapti laisvi priimant sprendimus ir gyvendami savo gyvenimus. Bėgome, bėgome ir atbėgome į tą pačią vietą. Svarbiausi šalies žmonės, žmonės, kuriems suteikėme teisę priimti sprendimus, žmonės, kurie turi saugoti mūsų vertybę – teisę į privatų gyvenimą, aiškina mums, kad nekaltą žmogų, žmogų nedarantį nusikaltimo, galima ir ne tik kad galima, bet ir reikia sekti, stebėti jo gyvenimą pro padidinamąjį stiklą ir kištis į jį, jei kažkam pasirodys, kad žmogus ne taip gyvena. Bėgome, bet netoli nubėgome. Visa problema, mano galva, yra tam tikra mąstymas, tiksliau, nemąstymas.
Pabaigoje noriu labai aiškiai pasakyti ir paprašyčiau skirti nors pusę valandos pamąstymui, ką gi aš čia pasakiau: Nacionalinio saugumo pamatinis akmuo yra ne valstybė, jos priklausomybė, suverenitetas, o atskiro žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Jei šį akmenį nustumsime į šalį, tai visas mūsų statomas laisvės ir demokratijos namelis (valstybė) subyrės į šipulius. Didžiausia vertybė yra žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumas. Koks skirtumas, kas mane „dulkina“ prieš mano valią: savas ar svetimas? Žala ta pati.