Alfa.lt
Jauna mergina nusitaikė į generolo krūtinę ir iššovė. Pykšt, pykšt. Sankt Peterburgo miesto vadovas krito ant savo priimamojo grindų. Policininkai pargriovė ant žemės jauną merginą ir surakino rankas.
Papasakosiu jums, gerbiamieji, dvi istorijas. Viena įvyko 1878 Rusijos caro valdymo metais. Kita istorija vyksta dabar, 2012 laisvos ir nepriklausomos Lietuvos metais. Pagal atliktus konkrečius veiksmus jos yra skirtingos, tačiau pagal elgesio motyvą – labai panašios.
1878 m. Vera Zasulič ryte nuėjo į Sankt Peterburgo miesto viršininko generolo Trepovo priimamąjį. Ji kartu su kitais lankytojais laukė ateinančio generolo. Neilgai trukus Trepovas pasirodė. Vera Zasulič priėjo prie generolo, išsitraukė pistoletą ir iššovė du kartus į krūtinę. Mergina iš karto buvo sulaikyta. Ji net nebandė bėgti, slėptis. Ji išmetė pistoletą ir pasidavė.
2012 m. gegužės mėn. ankstų rytą 250 iki dantų ginkluoti, kai kurie su kaukėmis, kai kurie su specialiais šalmais policininkai atakavo privatų, pagal Lietuvos Respublikos įstatymus neliečiamybę turinčios teisėjos ir jos vyro advokato namą. Specialiosios pajėgos išvaikė ten budėjusius žmones, išlaužė namų duris, išvijo iš kambarių nereikalingus liudytojus, užlaužė N. Venckienės rankas ir pagrobė mergaitę. Vėliau N.Venckienę apkaltino keturiais ar penkiais nusikaltimais: ji kandžiojo, spardė, mušė, įžeidinėjo.
1878 m. Vera Zasulič jauna mergina. Ji su pagyrimu baigė mokslus, įgijo pedagogės specialybę. Papildomai baigė akušerės kursus, kad galėtų būti daugiau naudinga ir reikalinga žmonėms. Jos gyvenimas tik prasidėjo.
2012 m. Neringa Venckienė – jauna moteris. Vidurinę mokyklą baigė aukščiausiais balais. Įgijo teisininkės specialybę. Įgyvendino savo svajonę – tapo teisėja. Siekdama tapti geresne teisėja, gauti daugiau žinių įstojo į doktorantūrą. Sukūrė šeimą. Augina sūnų. Ji puikiai susitvarkė savo gyvenimą. Ji laiminga ir patenkinta.
1878 m. Teismas. Prisiekusieji. V.Zasulič advokatas P. Aleksandrovas išsamiai nagrinėja Veros elgesio motyvą, jos vidinį pasaulį, pasaulėžiūrą ir emocijas. Kodėl V.Zasulič du kartus šovė į generolą Trepovą? Juk ji jo net nepažįsta. Trepovas niekada nenuskriaudė jos ar jos artimųjų. Ji niekada neturėjo reikalų su miesto vadovu Trepovu. Tai kodėl Vera šovė?
V.Zasulič jau buvo nepagrįstai nukentėjusi nuo caro režimo. Be teismo nuosprendžio ji dvejus metus praleido kalėjime. Ją paleido, tačiau nieko nepaaiškino ir neatsiprašė. Vėliau ją sekė, o dar vėliau atvažiavo ir išsivežė. Ją ištrėmė į kitą miestą. Ją ir jos veiklą nuolat kontroliavo policija. Ją vežė iš vieno miesto į kitą. Ji neturėjo savo gyvenimo. Ji buvo visiškai priklausoma nuo režimo valios.
Įsivaizduokite jos psichologinę būseną, mąstymą apie tai, kas vyksta. Ji džiaugėsi gyvenimu. Ji jam pasiruošė, įgijo specialybę, įsimylėjo. Ji buvo laiminga, kai staiga, netikėtai jos gyvenimas sugriuvo. Ją areštavo ir uždarė į kalėjimą. Ką ji turėjo ir galėjo išgyventi du metus būdama kameroje? Jos mintys sukosi ir sukosi apie priežastis. Kodėl? Ką ji blogo padarė? Kas su ja bus?
Generolas Trepovas buvo blogietis. Jis nurodė rykštėmis išplakti už politinę veiklą (dalyvavo nesankcionuotoje akcijoje) sulaikytą studentą Bogoliubovą. Liepė išplakti todėl, kad Bogoliubovas einant generolui pro šalį nenusiėmė kepurės. Studentas areštuotų asmenų akivaizdoje buvo nubaustas.
Rusijoje fizinė bausmė – plakimas rykštėmis – buvo uždraustas prieš penkiolika metų (1863). Generolas pasielgė neteisėtai. Apie jo nurodymą išplakti studentą sužinojo žurnalistai. Viską smulkiai aprašė. Visuomenėje kilo nepasitenkinimo banga, vyko aršios diskusijos. Generolas, liepdamas išplakti jauną vyrą, pažemino ne tik jį patį, bet visus žmones, pažeidė žmogaus orumą.
V.Zasulič labai domėjosi šiuo įvykiu. Ji perskaitė visus straipsnius. Ji matė, kad diskusija vyksta, kad žmonės kaltina generolą, tačiau niekas nesiima konkrečių veiksmų. Niekas netiria generolo veiklos. Valdžios sluoksniuose generolo elgesys buvo priimtinas. Į jo neteisėtą veiklą niekas nereagavo.
V.Zasulič kankinosi. Jos mintys vis sukosi ir sukosi apie jauną studentą, apie jo išplakimą, apie jo pažeminimą, apie nebaudžiamumą ir generolo visagalystę. Ji negalėjo nurimti, kad egzistuoja toks neteisingumas ir niekas nieko nemato, niekas nepriima jokių sprendimų, niekas nereaguoja. Ir staiga jai nušvito, atėjo mintis. Ji išspręs problemą. Ji atkeršys nenaudėliui. Ji parodys visuomenei, kad teisingumas turi būti.
2013 m. Teisėja, kaip teigia prokuratūra, spardė, kandžiojo, mušė ir įžeidinėjo viešosios tvarkos atstovus. Kas atsitiko? Kodėl išsilavinusi, protinga teisėja laisvoj šaly taip keistai elgiasi? Reikia pažiūrėti į jos vidinį pasaulį, pabūti nors truputį jos vietoje ir pabandyti suprasti. Juk moteris nėra išprotėjusi, kaip galbūt daugelis valdžios atstovų ir į pedofilizmą įsivėlusių asmenų norėtų. Ji yra sveika ir geriau už bet ką suvokia situaciją ir padėtį.
Pirmas smūgis jos gerai sukurtam ir normaliai funkcionuojančiam vidiniam pasauliui buvo pedofilai. Įsivaizduokite, kad jūsų brolio mergaitė pasakoja jums baisius dalykus „sysalas“, „grietinėlė“, „pilvoti dėdės“ ir t.t. Mergaitė išsigalvojo. Taip negali būti. Tačiau su ja bendrauja ne šiaip koks nors beprotis, bet išsilavinusi, puikiai visus teisinius niuansus žinanti teisėja. Jos išgalvotais pasakojimais nesuklaidinsi. Juk jos profesija yra atpažinti melą nuo tiesos. Jos galvoje sukasi vienas žodis – pedofilai. Jie yra prisivilioję mergaitės motiną. Jie išnaudoja jas. Jie žemina vaiką, jo orumą, tyčiojasi iš jo. Net baisu pagalvoti, kas dėjosi jaunos moters ir jos brolio galvose. Net baisu pagalvoti, kas dėtųsi mūsų galvose, jei mūsų vaiką išnaudotų pedofilai. Nuo ryto iki ryto sukasi tik viena mintis – pedofilai, ar tikrai jie yra, ką daryti ir taip toliau, ir panašiai.
Ji įtaria, kad mergaitė pasakoja tiesą. Ji kartu su broliu pradeda daryti žygius, pradeda aiškintis, kreipiasi, kaip ir turi būti, į policiją, prokuratūrą, teismą. Gerbiamieji, ištirkite ir pasakykite, ar tai yra tiesa, o jei tiesa, tai imkite ir nubauskite tuos iškrypėlius. Teisėsauga įdėmiai išklauso, priima pareiškimus, pradeda ikiteisminius tyrimus, tačiau sustoja ir netiria. Teisėsauga netiria, nebando išsiaiškinti, ar yra pedofilai, ar nėra. Ji tempia gumą. Ji nereaguoja. Teisėsaugos nusikalstamas abejingumas tapo antru smūgiu teisėjos vidiniam pasauliui. Juk pedofilai yra. Jie išnaudojo mergaitę. Visos žinomos faktinės aplinkybės yra pateiktos teisėsaugai. Tačiau ji nieko nedaro, nesiima jokių veiksmų. Ji kartu su broliu bando išjudinti sustabarėjusią teisėsaugą iš viršaus. Jos brolis kreipiasi į aukščiausią šalies valdžią: Seimą, Prezidentūrą, Vyriausybę, prokuratūrą ir kitas institucijas. Galų gale, matydamas, kad niekas nereaguoja, kad visiems viskas yra dzin kreipėsi į visuomenę. Padaro baisų dalyką – paviešina informaciją, kurioje mergaitė pasakoja apie iškrypėlius. Juk kito kelio nėra. Juk kažką reikia daryti, kad išsiaiškintum pedofilus ir sustabdytum jų iškrypėliškus veiksmus. Galvoje pradeda suktis dar viena mintis. Neteisingumas. Kodėl teisėsauga nereaguoja? Kodėl ji netiria? Kodėl nieko nedaro aukščiausia šalies valdžia? Kodėl visi tokie abejingi? Ką daryti? Kas vyksta? Klausimų – daugiau nei atsakymų. Mintys neleidžia normaliai gyventi. Jos vis sukasi ir sukasi, ir sukasi. Jos pradeda formuoti moters vidinį pasaulį, tikėjimą, požiūrį, nuostatas. Jos išugdo jos tvirtumą ir pasiryžimą.
Ji priima sprendimą. Ji, pilnai suvokdama ir būdama sveiko proto, atsisako visko, ką iki šiol kūrė, visko, ką iki šiol pasiekė: karjeros, teisėjos darbo, aprūpinto ir ramaus gyvenimo. Ji nusprendė gelbėti mergaitę, rūpintis ja ir apsaugoti ją nuo pedofilų. Štai jos gyvenimo tikslas ir paskirtis. Galvoje viskas susidėliojo. Tapo aišku ir suprantama. Jeigu neįmanoma rasti teisingumo, tai palikite mane ramybėje ir leiskite rūpintis mergaite.
Tačiau 250 iki dantų ginkluoti pareigūnai sugriovė jos pasiryžimą, atėmė mergaitę. Kita teisėsaugos dalis, ta, kuri privalėjo tirti ir ištirti pedofilijos bylą, ta, kuri turėjo atsakyti visuomenei į svarbius klausimus ir ta, kuri, žinodama ir suprasdama, kad susidūrė su rezonansine byla, privalėjo būti skaidri, atidi, kruopšti ir operatyvi pradėjo puolimą prieš Venckienę. Jie, matyt, siekia ją sutrypti, sužlugdyti, apšmeižti ir sumenkinti visuomenės akyse.
1878 m. Prisiekusiųjų teismas išteisino Verą Zasulič ir paleido ją į laisvę. Neįsivaizduojamas dalykas. Moterį, kuri šovė į aukštą valdžios atstovą, generolą ir sunkiai jį sužeidė, kuri neslėpė nusikaltimo ir pripažino, kad sąmoningai šovė ir siekė ne sužeisti, o nužudyti teismas išteisino. V.Zasulič, šaudama į generolą, išreiškė visuomenėje susikaupusį protestą prieš neteisybę, neteisingumą, valdžios daromus nusikaltimus savo piliečių atžvilgiu, prieš jų žeminimą ir menkinimą. Teismas suprato ir tinkamai įvertino V.Zasulič elgesio motyvus.
2013 m. …
Nieko niekada nekviečiau ir nekviečiu elgtis taip, kaip pasielgė V. Zasulič. Nieko pasaulyje brangesnio už žmogaus gyvybę nėra. Tačiau visada kviečiau ir kviesiu būti teisingus, dorus, nemeluoti ir gerbti vieniems kitus.