Šiais metais manyje vyravo viltis, pyktis bei smalsumas. Visi šie pojūčiai buvo sukelti konkrečių procesų, vykstančių kaip Lietuvoje, taip ir pasaulyje.
Viltis
Mano tėvelis, amžiną atilsį jam, mėgdavo pirkti loterijos bilietus. Jis vylėsi, kad vieną dieną laimės ir galės padėti visiems jam artimiems žmonėms. Kiekvienos savaitės tam tikrą dieną eidavo į artimiausią parduotuvę, ten, kur yra loterijos aparatas, bilietų pirkti. Paskutiniais metais jis sunkiai vaikščiojo, net bijojo išeiti į lauką, bet nugalėdavo baimę ir eidavo. Jį į priekį vedė viltis.
Nusipirkęs bilietus sėdėdavo ir kantriai laukdavo loterijos žaidimo valandos. Tai tapo tam tikru kiekvienos savaitės ritualu. Laukimas teikdavo jam džiaugsmo, tikėjimo ir viltį. O gal? Kai ateidavo valanda X, niekas jam negalėdavo prisiskambinti, niekas negalėjo su juo pakalbėti ir niekas neturėjo teisės jam trukdyti. Jis žaisdavo: įdėmiai žiūrėdavo į ekraną, klausydavo laidos vedėjos pasakymų, užsirašydavo kiekvieną skaičiuką, pieštuku perbraukdavo iškritusį skaičių biliete. Jis turėjo viltį ir laukė.
Kiekvieną kartą viltis subliūkšdavo. Tačiau… praėjus dienai, kitai, žiūrėk, jis vėl pėdina, pasiremdamas lazdele, į artimiausią parduotuvę loterijos bilietų pirkti. Viltis jį vertė eiti. O gal šį kartą pasiseks?
Lygiai taip pat viltis mane buvo apėmusi dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų, dėl naujų išrinktųjų parlamentarų, kurių yra daugiausia Seime. Kai juos pradėjo pulti, žeminti ir visaip iš jų tyčiotis sisteminiai „politikieriai“ bei „rūmų“ žurnalistai, tai dar didesnė viltis užsidegė širdį. Kai prieš vyriausybės formavimą žali, be patirties, turiu omeny, gražiai kalbėjo, daug žadėjo ir viską atvirai visuomenei pasakojo, viltis liepsna užsiliepsnojo mano, seno saugumiečio, kuris jau seniai nebetiki pasakomis, viduje.
Tačiau… Kai naujoji valdžia suformavo naują vyriausybę ir pamačiau jos sudėtį, kai susipažinau su vyriausybės programa, kai pradėjau vis dažniau girdėti žodžius – apribosim, neleisim, uždrausim, apmokestinsim, bausim, padidinsim, kai vyriausybės akimirksniu prioritetiniais uždaviniais tapo menkaverčiai ir iš esmės nekeičiantys esamos, politinio elito sukurtos sistemos, supratau, kad viltis sudužo atsimušusi į betono sieną, kad viltis užduso nugrimzdusi biurokratinėje pelkėje, kad viltis išgaravo kaip gruodžio rytmetinis rūkas.
Viltis yra kvailių motina. Kiek daug kartų esu girdėjęs šiuos žodžius ir kiek daug kartų esu pasimovęs.
Pyktis
Pyktis, kuris vis pučiasi ir pučiasi nesustodamas. Tarsi koks dirbtinis burbulas, kuris atrodo ims ir tuoj sprogs. Pradžioje pradedi negalvoti savo galva. Pradedi vadovautis emocijomis. Vėliau pradedi ieškoti kaltų ir juos kaltinti. Galų gale tave užvaldo neigiamos emocijos: pyktis, nerimas, nepasitenkinimas, keršto siekis ir noras duoti į snukį tam, kas turi priešingą nei aš poziciją.
O taip nesinori pykti ir pyktis!!!
Vyksta sunkiai suvokiamos ir apčiuopiamos žmonių supjudynės. Galingieji kovoja dėl žmonių galvų, kvailina juos visaip, meluoja jiems. Iš Rytų viena informacija plaukia. Iš Vakarų kita informacija atskrieja. Iš šalies vidaus dar viena. Ir visos jos turi tik vieną tikslą – kiršinti žmones tarpusavyje, kelti neigiamas emocijas ir juos gąsdinti. Svarbiausia – kad žmogus bijotų, pats negalvotų, o kai jis bijos, tai jį bus galima lengvai valdyti.
Būtent valdyti. Užduodi sau klausimą, kodėl tokie bjaurūs informaciniai karai vyksta? Užtektų tik Rytų informacinio mėšlo, tačiau mus tuo pačiu mėšlu, tik iš kito tvarto, apkrauna, apipila savi, kuriuos tu renki, už kuriuos tu balsą atiduodi, kurie yra tavo, kaip šalies piliečio, tarnai.
Valdyti. Juk kuo daugiau žmogus bijos, tuo lengviau bus galima jį valdyti. Jis nekels problemų, neuždavinės nemalonių klausimų, nereikalaus paaiškinimų, o džiaugsis valdžia, nes ji gina jį nuo pavojų, kurie atrodo tuoj ant galvos nukris.
Ir Rytų, ir Vakarų, ir mūsų šalies politinis elitas daro viską tam ir taip, kad išsaugotų savo elitinius interesus. Ir ne daugiau. Vakarų, Rytų, Pietų bei Šiaurės „elytas“ net karo metu ras bendrą kalbą ir bendrus pasipelnymo šaltinius.
Štai todėl ir ima pyktis, kad dėl skurdaus ir įtempto gyvenimo, kad dėl klestinčios korupcijos, kad dėl nesustojamos emigracijos, kad dėl politinio ir biurokratinio elito diktato, kad dėl visiškai netikusios „pabėgėlių“ politikos yra atsakinga tik ir tik – pabrėžiu šią mintį, kad ji jums įsikaltų į galvą – politinis elitas (valdžia), o ne radikalai, populistai, rusai ar islamistai. Politinis elitas savo sprendimais ginti, saugoti savo asmeninius ir stambaus verslo interesus atvedė šalį prie bedugnės krašto. Pyktis apima, pykčio emocijos pučiasi, pučiasi…
Smalsumas
Pasaulis keičiasi. Jis buvo vienoks, vyravo vienos taisyklės, susitarimai, įsipareigojimai. Dabar jis tampa kitoks, kol kas sunkiai suprantamas. Iškyla naujos jėgos, įgaunančios galių ir įtakos pasaulio tvarkai.
Pasaulio kaita vyksta žaibišku greičiu. Labai įdomu yra stebėti šį pasaulį pasikeitimą. Koks jis bus ateity? Kur šie pasikeitimai mus nuves? Kokią įtaką jie padarys pasauliui, mūsų kraštui, mano šeimai, man? Ką aš galiu padaryti, kad apsaugočiau šeimą ar pasinaudočiau naujomis galimybėmis šeimos gyvenimo lygiui pakelti?
O gal?
O gal atėjo laikas bunkerį prie Molėtų ežerėlio išsikasti, kad nuo branduolinės bombos apsisaugotume…