Bernardinai.lt
Esame pripratę tikėti, kad kas jau kas, o mūsų tikėjimo klausimai yra privatus reikalas, ypač kai kalbame apie tradicines religijas. Ir tuo, kad dėl savo tikėjimo negalime būti valdžios persekiojami.
Tačiau Lietuva – demokratinė šalis, todėl joje, pasirodo, viskas, kas negalima, jei, na, labai labai norisi arba labai labai reikia, galima. Ir tai parodė Eglės Kusaitės istorija.
Pradėsiu nuo dviejų žinomų aplinkybių.
Pirma, Lietuvos teismų persekiojama Lietuvos Respublikos pilietė Eglė Kusaitė, gimusi krikščionių šeimoje, būdama jauna tapo musulmone. Ji bendromis LR Valstybės saugumo departamento, prokurorų ir SSRS KGB, persivadinusios į Rusijos Federacijos FST, jėgomis iš esmės yra persekiojama už tai, kad drįso elektroninėmis ryšio priemonėmis draugauti su musulmonais čečėnais Maskvoje, su kuriais susipažino internete, ir dalytis su jais savo antipatija Kremliui, štai jau aštuoniolika metų okupuotoje Čečėnijoje gyventojų atžvilgiu vykdančiam totalaus teroro politiką. Tai ne mano vieno nuomonė.
Antra, jos motyvą padaryti „nusikaltimą“, tariamai susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje, prokurorai aiškina ir tuo, jog į „nusikaltimą“ ją nukreipė jos tikėjimas, nes ji yra radikali, fanatiška musulmonė – vahhabitė (Islame vahhabi – Islamo suni srovė). Nors ji tokia niekada nesiskelbė, bet taip už ją nusprendė Valstybės saugumo departamento vadai ir prokurorai, dideli Islamo specialistai. Dabar rimtu veidu teologinių prokuroro išvedžiojimų apie Islamo sroves išsižioję klausosi teisėjai.
Prokurorų nuomone, musulmonė vahhabitė Eglė Kusaitė tiesiog neapkentė kitatikių ir ypač katalikų. Kodėl ne stačiatikių, paklausite, juk „nusikaltimas“ turėjo būti įvykdytas Rusijoje? Atsakymas paprastas. Teismas vyksta Lietuvoje, o čia viešąją nuomonę lemia katalikai, katalikiškos tradicijos piliečiai.
Tiesa, tokį E. Kusaitės religinių jausmų įžeidinėjimą, o gal ir jos šmeižimą reikėjo nors šiek tiek pagrįsti. Ir tai buvo padaryta.
2012 m. birželio 1 d. ikiteisminį tyrimą dėl galimo E. Kusaitės pasikėsinimo susisprogdinti Rusijos karinėje bazėje Čečėnijoje (kurioje ir kaip, išaiškinti nepavyko) atlikęs prokuroras Justas Laucius buvo apklausiamas liudininku Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme. Teismas nagrinėjo E. Kusaitei iškeltą baudžiamąją bylą dėl melagingo pranešimo apie tariamai patirtą smurtą siekiant išgauti jos prisipažinimą, kad ji – tarptautinė teroristė. Tai štai liudininkas prokuroras J. Laucius teigė, jog vienos apklausos metu E. Kusaitė jam aiškino, kad visiems katalikams reikia kapoti galvas. „Bandžiau jai apeliuoti, kad žmonės yra nekalti, bet nepavyko – supratau, kad bendrauju su psichiškai nesveiku žmogumi, ir priėmiau sprendimą daugiau jos neapklausinėti, o ėmiausi priemonių dėl ekspertizės paskyrimo“, – sakė J. Laucius.
Tačiau tokioje Lietuvoje retoje tarptautinio terorizmo byloje nei apklausos garso įrašų, nei protokolų su baisiais E. Kusaitės žodžiais prokuroras liudininkas J. Laucius nepateikė.
Ir štai E. Kusaitė, tarkime, pareiškia, kad ji niekada jokiomis aplinkybėmis nėra sakiusi, kad katalikams reikia kapoti galvas, juo labiau nepasirašinėjo jokių protokolų su tokiais žodžiais ir apskritai jos santykiai su katalikais yra kuo geriausi.
Tada meluoja arba prokuroras liudininkas Justas Laucius, arba kaltinamoji Eglė Kusaitė, neigdama liudininko tvirtinimus. Liudininko prokuroro J. Lauciaus padėtis, jei viešai prisiekęs sakyti tiesą melavo teismui šmeiždamas E. Kusaitę, nepavydėtina.
Š.m. vasario 8 d. Vilniaus apygardos teisme nušalintojo prokuroro Justo Lauciaus bylos tęsėjas prokuroras Mindaugas Dūda po beveik penkias valandas trukusios baigiamosios kalbos „terorizmo“ byloje su įvairiais pasažais apie tarptautinį terorizmą ir baisų vahhabitų vaidmenį jame pasiūlė ir subendrino siūlomas bausmes (10 metų kalėjimo).
Prieš tai M. Dūda apibūdino kaltinamąją kaip žemos moralės asmenybę tvirtindamas, kad E. Kusaitė niekino kitatikius, vadino juos kiaulėmis, kurios privalo išnykti, ir svajojo, kad anksčiau ar vėliau pasaulyje išliks tik Islamo išpažinėjai (kaip supratau, tai – iš Valstybės saugumo departamento užduotis vykdžiusių anoniminių liudytojų žodinių paliudijimų). Prokuroras nupiešė užkietėjusios radikalios Islamo fundamentalistės vahhabitės, pasiryžusios dalyvauti šventajame kare prieš kitatikius Džihade bet kur ir bet kada visame pasaulyje ir tapti mirtininke už tikėjimą, portretą. M. Dūda daug kartų vartojo žodžius „šachidas, šachido diržas, susisprogdinti“, matyt, bandydamas sudaryti įspūdį, kad jie būdingi vahhabitų ir E. Kusaitės leksikonui.
Kaip bent jau man pasirodė iš prokuroro M. Dūdos pasakojimo, kone vienintelis E. Kusaitės motyvas susisprogdinti – tai noras kuo greičiau patekti į … rojų. Islamiškajame jo įsivaizdavime, žinoma. O rojų jai, pagal prokuroro teologinį vahhabizmo supratimą, pasiekti labai nesunku, tereikia tapti šachide, t.y. žūti už tikėjimą. Nesvarbu, kur: Egipte, Azerbaidžane ar Čečėnijoje. Nors E. Kusaitė nuo pat pradžių kategoriškai neigė taip anksti norėjusi patekti į rojų, to nėra net jos „prisipažinime“, prokuroras, kaip vahhabitų sielų specialistas, tuo nepatikėjo.
Prokuroras M. Dūda galėjo bent pasidomėti ir įsitikinti, kad vahhabizmas nei Lietuvoje, nei kitur pasaulyje, išskyrus gal kokias nors egzotiškas šalis, nėra uždraustas. Meką ir Mediną, švenčiausias viso pasaulio musulmonams vietas Saudo Arabijoje, kurias bet kur gyvenantis musulmonas bent kartą gyvenime privalo stengtis aplankyti, kontroliuoja vahhabitai.
Oficialieji NATO ir Europos Sąjungos valstybių asmenys, kalbėdami apie Islamą išpažįstančiųjų dalyvavimą teroro aktuose, nesiima kokią nors teologinę Islamo kryptį, juo labiau vahhabizmą, paskelbti kaip teroro politikos šaltinį, nors pasaulio žiniasklaidoje pilna išsigalvojimų ir atviro melo apie tos ar kitos religijos teroristines potencijas. Spėju, kad taip yra ir dėl asmeninio saugumo. Turėjome juk pavyzdžių, kai sekuliarizuotų krikščionių požiūriu nekaltas viešas pasišaipymas iš pranašo Muhamado susilaukė labai grėsmingų įspėjimų iš Islamo pasaulio, o ką jau tektų kalbėti apie teismus, kurie savo šalyje vahhabitus ir vahhabizmą skelbtų vos ne už įstatymo ribų. Jungtinėse Tautose ir Europos Sąjungoje skelbiami teroristinių organizacijų sąrašai, kuriuose yra visokiausių religijų ir jų srovių atstovų, bet kad teroristinėmis būtų skelbiamos pačios religijos ar jų srovės, negirdėjau.
Apie „gilias“ prokurorų teologines Islamo žinias, taikytinas E. Kusaitei, liudija M. Dūdos kalboje ne kartą paminėtas vieno iš Čečėnijos pasipriešinimo Rusijos kariuomenei vadų Šamilio Basajevo 2001 m. įkurtas mirtininkų batalionas „Riyad-us-Saliheen“, arabiškai „Teisuolių sodai“, matyt leidžiant suprasti, kad kažkokiu būdu E. Kusaitė su mirtininkų batalionu susijusi. Kadangi ryšio, savaime suprantama, nesurasta, tai atkreiptas dėmesys nors į tai, kad E. Kusaitė pavadinimą „Riyad-us-Saliheen“ vartojo ar tai kaip aplanko ar kitokio kompiuterinio dokumento pavadinimą.
Betgi „Riyad-us-Saliheen“ – tai XIII amžiaus Islamo teologo imamo Nawawi Korano eilučių ir pranašo Muhamado pasisakymų įvairiomis musulmonų religinio gyvenimo temomis kompiliacija, plačiai žinoma, bent jau, kad tokia yra, doriems musulmonams, tad ir E. Kusaitei.
Taigi, jei Islamas Lietuvos Respublikoje nėra uždraustas, dar daugiau, Islamas suni, kurio viena iš srovių yra vahhabi, įstatymu pripažintas tradicine Lietuvos religija, bet jo išpažinėja yra puolama prokurorų dėl savo tikėjimo, tai kaip tokį reiškinį Lietuvoje reikia pavadinti? Persekiojimu už religinius įsitikinimus? Siekiu Lietuvos Respublikos teisme kompromituoti Islamą suni, kaip skatinantį terorizmą?
Spėju, kad visos tos tirados apie E. Kusaitės islamiškąjį religinį fanatizmą tai – prokurorų ir Valstybės saugumo departamento vadų bandymas perrėkti šaukiančius, kodėl ilgą laiką sekama E. Kusaitė paprasčiausiai nebuvo oficialiai, dokumentuotai, kaip numato įstatymai, įspėta dėl jos, VSD ir prokurorų nuomone, neteisėtų ketinimų ir veiksmų, kol ji dar nepadarė, pasak jų, nusikalstamos veikos. Už sekimo teisėtumą atsakingi pareigūnai greičiausiai teisinsis tuo, kad, liudininko prokuroro Justo Lauciaus ir kitų vertinimais, jie turėjo reikalą su psichiškai nesveika, žudyti trokštančia religine fanatike. Juk net pats J. Laucius bandė apeliuoti į ją nors tiek, kad katalikai – nekalti žmonės, bet veltui.
Ir dar. Kaip žinia, Kremlius jau nuo 2001 metų kartoja melą, kad beveik visi tie, kurie ginklu priešinasi jam Šiaurės Kaukaze, yra vahhabitai. Propagandos tikslas aiškus. Kadangi tarp Rugsėjo 11 akcijos organizatorių ir vykdytojų buvo nemaža išeivių vahhabitų iš Saudo Arabijos, tai įtikinėjama, kad ir Šiaurės Kaukaze dominuoja vahhabitai, Kremliaus įsitikinimu be abejo susiję su likusio pasaulio vahhabitais per tikėjimą, jungiantį tarptautinį terorizmą. Ir tai yra „ženklas“ tarptautinei visuomenei, kad Rusija Šiaurės Kaukaze didvyriškai kovoja su tarptautiniu terorizmu. Ir Lietuva, taip pat. Tik Vakarai iki šiol tuo netiki. Kaip sakoma, be komentarų.
O koks tas katalikiškas štrichas Eglės Kusaitės istorijoje?
Ogi toks, kad, didelei prokurorų ir teisėjų nuostabai ir turbūt dideliam jų nusivylimui, musulmonę Eglę Kusaitę morališkai globoti ėmė buvę politiniai ir sąžinės kaliniai, žinomi Lietuvos katalikų pasaulio šviesuliai monsinjoras Alfonsas Svarinskas, kunigas Robertas Grigas, daugelis kitų kunigų, sesuo Nijolė Sadūnaitė, nekalbant jau apie katalikus pasauliečius. Didžiosios Lietuvos žiniasklaidos dalies, orientuotos į krikščioniškąsias vertybes, simpatijos taip pat musulmonės Eglės Kusaitės pusėje.
Š.m. vasario 25 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas toliau nagrinėjo E. Kusaitei iškeltą baudžiamąją bylą dėl melagingo pranešimo ir liudijimo apie smurtą (pasiskundė kalinė, kad prieš ją kalėjime buvo panaudotas smurtas, apklausti kalėjimo pareigūnai tai paneigė (negi prisipažins, kai tik jie – liudininkai), ir štai nauja byla kalinei už melagingą pranešimą). Buvo pagarsinti visi bylos dokumentai, apžvelgti liudininkų parodymai.
E. Kusaitės advokatas paprašė perskaityti liudininko prokuroro Justo Lauciaus parodymus ištisai. Žiūrovų pusėje pasigirdo tylus juokas, kai teisėjas skaitė liudininko žodžius „aš, kaip padorus žmogus…“. Kai teisėjas sustojo prie J. Lauciaus žodžių, kad musulmonė E. Kusaitė jam pasakiusi, jog „visiems katalikams reikia kapoti galvas“, ir juos perskaitė, salėje sėdėjusi katalikė sesuo Nijolė Sadūnaitė neištvėrė ir kaip mokinukė garsiai prunkštelėjo, rizikuodama užsidirbti 500 litų baudą už teismo negerbimą.