Bernardinai.lt
Jauna Lietuvoje gyvenanti ukrainietė – atvirai apie karą, Lietuvos ir Ukrainos santykius, laisvės gynimą.
Kalbant apie Ukrainą ir karą, puikiai suprantu, kad mano požiūris yra šališkas – esu ukrainietė, šiuo metu gyvenanti Lietuvoje, ir suvokiu šį karą labai asmeniškai. Atvykdama į Lietuvą dirbti dar prieš Maidano įvykius, vieną dieną supratau, kad dėl Krymo okupacijos ir prasidėjusio karo Ukrainoje visas mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, ir tai iš tikrųjų padarė man tokią didelę įtaką, kad net pastūmėjo pakeisti profesiją. Tad dabar, studijuodama politikos mokslus, stengiuosi objektyviai analizuoti tuos įvykius, kurie prasidėjo dar 2013 m., ir nekoncentruoti dėmesio tik Rusijos ir Ukrainos konflikto mastu, bet žiūrėti kiek plačiau. Būtent todėl kyla daug neaiškumų, kodėl Lietuvos žiniasklaidoje po truputį išnyksta Ukrainos tema.
Neabejoju, kad visi yra pavargę nuo karo: patys ukrainiečiai, palaikantys Ukrainą europiečiai, kariai, aktyvistai ir tie žmonės, kurie nuo karo pradžios užsiima savanoryste. Žmogui būdinga atsiriboti nuo to, kas sukelia skausmą ir nemalonius pojūčius. Ir tai yra visiškai normalus elgesys. Mes tikime tuo, kuo norime tikėti, ir ieškome tos informacijos, kurią norime žinoti.
Naujienų portalai persijungė į kitus karštus pasaulio taškus, Euroviziją, Olimpiadą, rinkimus JAV ir, žinoma, Lietuvos Seimo rinkimus, atrodo, kad karas Ukrainoje pasibaigė taip, kaip baigiasi kino filmai. Iš tikrųjų oficialiai nepaskelbtas ir iki šiol tebesitęsiantis karas Ukrainos rytuose bei Krymo okupacija yra dabartinio ukrainiečių gyvenimo realijos. O pastaruoju metu pastebimas „konflikto“ (juk vyksta tikras karas, kuris viešojoje erdvėje dėl patogumo vadinamas „kariniu konfliktu“) eskalavimas ir Rusijos pajėgų antiteroristinės operacijos (ATO) zonoje bei pasienyje didinimas. Šį rugpjūtį pastebimai padažnėjo ukrainiečių pozicijų apšaudymai. Be to, Ukrainos Nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos duomenimis, užfiksuota, kad Rusijos Federacijos karinės pajėgos pradėjo naudoti Donbaso teritoriją kaip poligoną savo naujausiems ginklams ir taktiniams metodams išbandyti.
Todėl, kai girdžiu teiginį „Ukrainoje viskas gerai, Rytuose viskas nusiramino“, o tam patvirtinti surandamas Minsko paliaubų argumentas, man trūksta žodžių, kad galėčiau paaiškinti dabartinę padėtį. Geriau už žodžius visada pasako skaičiai. Pasaulio politikos instituto duomenimis, nuo 2015 m. vasario, t. y. nuo Minsko paliaubų susitarimo įsigaliojimo, ukrainiečių pozicijos labiausiai nukentėjo balandį, gegužę ir birželį 2015 m., taip pat nuo 2016 m vasario. Šį pavasarį apšaudymų skaičius ypač padidėjo, o rugpjūčio statistika muša visus rekordus. Reikia paminėti, kad šie duomenys paremti tik tais paliaubų pažeidimų faktais, kurie buvo užfiksuoti ESBO. Turint omenyje, kad pastarosios organizacijos darbas dažnai yra gana paviršutiniškas ir šališkas, o ataskaitose fiksuoti toli gražu ne visi paliaubų pažeidimai, galima teigti, kad čia pateikti skaičiai yra šiek tiek sumažinti.
Dar truputis statistikos. Rusijos agresija Ukrainoje ir tebesitęsiantis karas – tai daugiau nei 9,5 tūkstančių žuvusiųjų, daugiau kaip 22 tūkstančiai sužeistųjų, milijonai žmonių, kurie priversti emigruoti. Be to, tai yra 44 tūkst. km2 okupuotos Ukrainos teritorijos (prilygsta Nyderlandų arba Šveicarijos teritorijai), 480 km demarkacijos linijos, (prilygsta trims Berlyno sienoms), o per visą laikotarpį nukentėjusių žmonių skaičių galima palyginti su Berlyno gyventojų skaičiumi.
Deja, ši statistika kiekvieną dieną tik auga, o blogiausia – kad ją sudaro realių žmonių gyvybės.
Mano gimtasis miestas Dniepras (buvęs Dnepropetrovskas) sugebėjo įveikti separatizmą. Ir kadangi Dnepropetrovsko apskritis ribojasi su Donecko apskritimi, jau daugiau kaip 2 metus miesto ligoninės priima daugumą sužeistųjų, o vietiniai jau seniai priprato prie skrendančių už lango sraigtasparnių ir greitosios sirenų garsų. Be to, Dniepras tapo naujais namais daugumai pabėgėlių, todėl, kai vasarą atvažiuoju tenai, galiu savo akimis pamatyti, ką reiškia karo pasekmės ir ką reiškia netekti namų, šeimos, darbo, to, kas buvo kasdienio gyvenimo dalimi, ir pradėti viską iš naujo.
Antiteroristinės operacijos muziejus
Tikiu ir žinau, kad oficiali Lietuvos Vyriausybės pozicija ir Lietuvos žmonių pozicija visada buvo ir yra palanki Ukrainai. Ukrainiečiai pajautė tai ir Maidano metu, ir Krymo aneksijos atveju, gavę paramą ne tik žodžiais, bet ir realiais veiksmais. Už tai esame nuoširdžiai dėkingi. Tad savo tekstu jokiu būdu nenoriu kaltinti draugiškos Ukrainai tautos, kad padaryta per mažai, ir tuo labiau neskatinu dalyvauti karo veiksmuose. Tik norėčiau akcentuoti, jog šiuo metu kovojanti prieš Rusijos agresiją Ukraina – tai savotiškas buferis visai Europai, o hibridinis karas (įskaitant informacinį karą) – ne vidinis Ukrainos konfliktas, bet apimantis dideles Europos teritorijas, taip pat ir Lietuvą. Tvirtai tikiu, kad Europos geopolitinė ateitis didele dalimi priklauso nuo Ukrainos sėkmės. Todėl raginu neužmiršti, kad nepasiduodanti Ukraina vis dar kovoja ir turi labai konkretų tikslą – išstumti iš savo šalies tuos, kurie atėjo su ginklais. Tuos, kurie lygiai taip pat galėjo įsiveržti ir į kitų šalių teritorijas. Be abejo, mes, ukrainiečiai ir lietuviai, turim ne tik bendrą priešą, bet ir bendrų interesų. Tarptautiniuose santykiuose ir žmogiškuose ryšiuose Lietuva laikoma ukrainiečių paskutiniu forpostu Europoje, todėl abejingumas pastaruoju metu labai žeidžia. Jei turite klausimų – klauskite, jei turite naudingą informaciją – dalinkitės ja, jei norite ir galite padėti – neabejokite, kad kiekvieno indėlis yra prasmingas.
Tęsiant mūsų šalių santykių temą, reikia pabrėžti, kad Ukraina mažiausiai 25-erius metus vėluoja, palyginti su kai kuriomis kitomis buvusios Tarybų Sąjungos respublikomis, atkūrusiomis nepriklausomybę. Ukraina tapo nepriklausoma de jure, o faktiškai nenustojo gyventi pagal tarybinį gyvenimo būdą. Iš tikrųjų laisvės, nepriklausomybės ir tautos tapatybės esmę mes supratome, kai suverenitetui iškilo rimta grėsmė. Akivaizdu, kad ukrainiečiai gali pasimokyti iš Lietuvos istorijos, bet turbūt nesuklysiu darydama prielaidą, kad ir lietuviai galėtų pasiimti kažką naudingo iš Ukrainos pavyzdžio.
Kad ir kaip banaliai skambėtų, verta pabrėžti, jog reikia daugiau dėmesio skirti savigynai, prisiminti, kad kariuomenės stiprinimas ir finansavimas nereiškia militarizacijos, tai paprasčiausiai yra būtinų priemonių taikymas pavojingos kaimynystės sąlygomis. Atsakingo ir prasmingo darbo pavyzdys galėtų būti Lietuvos šaulių sąjungos bei Krašto apsaugos savanorių pajėgų veikla. Ne kartą teko girdėti iš savo pažįstamų ukrainiečių profesionalių karių ir ypač karių savanorių, kad jie baltai pavydi, jog Ukrainoje tokio tipo struktūrų tikrai reikėjo dar 2013 m. pavasarį.
Kitaip negu tai buvo Kryme, Baltijos šalys ir konkrečiai Lietuva turi laiko veiksnį, karinių pajėgų galimybes, be to, tarptautinių organizacijų paramos garantiją. Pagaliau mano asmeninis palinkėjimas būtų vertinti tai, kas, atrodo, yra savaime suprantami dalykai – laisvė, taika, nepriklausomybė, – nes vieną dieną jos gali tapti nepasiekiama prabanga