Siūlome susipažinti su Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime, kuris įvyko birželio 14 d. Seimo Kovo 11-osios salėje.
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo vadovai ir nariai, šio minėjimo svečiai ir dalyviai,
šiandien prisimename šimtus tūkstančių į Sibirą ištremtų Lietuvos žmonių, jų kančias ir mūsų žemėje pralietą kraują. Minime okupacijos tragediją, kai akis į akį susidūrė dvi siaubingiausios praėjusio amžiaus ideologijos – komunizmas ir nacizmas. Abi ideologijos žadėjo sukurti tobulą visuomenę ir šią „tobulybę“ pradėjo kurti „apsivalydamos“ nuo tų, kurie būdavo laikomi netobulais, kenksmingais, nepageidaujamais. Vienu atveju tai būdavo žydai, romai ar kiti ne arijų kilmės žmonės, kitu atveju – buržuaziniais nacionalistais, buožėmis pavadinti dori ir savo šalį mylintys piliečiai. Tikrovėje tai reiškė prievartą, kraują, ašaras ir visada vedė į nelaisvę, į vergystę. Žmogus buvo aukojamas ideologijos stabui ir traktuojamas kaip medžiaga, kurią reikia arba suformuoti, arba sunaikinti. Ten, kur žmogus tampa tik priemone, prasideda kelias į tironiją.
Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasakojama apie Abraomo diskusiją su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros (plg. Pr 18). Abraomas klausė Dievo, ar jis norįs pražudyti šių miestų nusidėjėlius kartu su doraisiais. Ar Dievas sunaikintų miestą, jei jame rastųsi bent 50 teisiųjų? O jei jų būtų 45? O jei galiausiai jų būtų tik 10, ar vis dėlto jie būtų pražudyti kartu su nusidėjusiais? „Ne, nesunaikinsiu ir dėl dešimties“, – sakė Viešpats. Tai visai kita prieiga – žmogus yra epicentre, ir čia yra tvirta nuostata, jog kiekvienas baudžiamas tik už tai, ką pats padarė. Abraomo klausimai – tai apeliacija prieš kolektyvinės atsakomybės principą, tai protestas prieš tai, jog tu gali būti apkaltintas vien dėl to, kas esi – žvelgiant į okupacijos ir tremčių laiką, galbūt lietuvis, žydas, lenkas, inteligentas, verslininkas.
Juk iš tiesų abi totalitarinės ideologijos žemino, baudė ir žudė žmones ne už tai, ką jie padarė, o tik dėl to, kas jie buvo, dėl to, kad norėjo būti savimi, kvėpuoti laisve, norėjo patys spręsti ir kurti savo gyvenimą. Kitaip tariant, žmogus buvo trypiamas vien už tai, kad norėjo atskleisti savo prigimtį.
Biblija mums sako, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo kūrybos atspindys. Kiekviena gyvybė yra vertinga. Kiekvienas žmogus nusipelno, kad būtų gerbiamas jo orumas.
Tačiau kartais istorijoje nutinka taip, kad žmogus nusprendžia, jog ne jį Dievas sukūrė, bet jis pats gali kurtis dievus pagal savo norą. Utopines užmačias žadėjusios įgyvendinti žemėje XX a. totalitarinės ideologijos tapo stabais, ir jiems buvo paaukota milijonai nekaltų žmonių. Šiandien šios ideologijos jau yra žlugusios, tačiau tebėra naujų stabų pavojus. Turime būti tie, kurie kitą regime kaip unikalų asmenį, o ne kolektyvinį stereotipą, tie, kurie nepaverčiame žmogaus priemone, kurie saugome gyvybę, taip pat ir negimusią ir remiamės sveiku protu pažįstama žmogaus prigimtimi.
Deja, ir šiandienos pasaulyje priklausantys kitai tautai, klasei, religijai pradedami laikyti priešais, nepageidaujamais kliuviniais. Matome genocido mastus jau pasiekiantį krikščionių persekiojimą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Matome nerimstančius įtampos židinius netolimoje kaimynystėje. Mums ne tas pats, kaip jiems sekasi, kaip buvo aktualu tai, kas vyko pasaulyje XX a. 4-ajame dešimtmetyje.
Atgavę laisvę, iš Sibiro stengėmės susigrąžinti bent tremtinių palaikus. Dar svarbiau susigrąžinti jų dvasią, tikėjimą, ištvermę, meilę Tėvynei ne todėl, kad ji daug duoda, o todėl, kad dėl jos ir žmonių galime daug nuveikti.
Šiandien gresia kitokios tremtys – vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos; šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo; piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų. Ar Lietuva, krentanti į demografinę duobę, nebus ištremta iš pasaulio ateities?
Popiežius Pranciškus, kai šių metų gegužę jam buvo teikiama Europos vienytojo Karolio Didžiojo premija, sakė:
„Svajoju apie jauną Europą, kuri dar sugeba būti motina; motina, kuri turi savyje gyvybės, gerbia gyvybę ir teikia gyvenimo viltį. Svajoju apie Europą, kuri rūpinasi vaiku, kuri kaip broliui padeda prieglobsčio ieškančiam, visko netekusiam atvykėliui. Svajoju apie Europą, kuri girdi ir brangina sergančius ir senus žmones <...>, kurioje tuoktis ir susilaukti vaikų – tai didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, o ne problema <...>. Svajoju apie Europą, kuri gina visų teises, neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų.“
Svajokime ir mes apie tokią Lietuvą. Ir ne tik svajokime – bendromis pastangomis kurkime ją.
„Religija – opiumas liaužiai” – garsioji citata Karlo Markso, rabino sūnaus.
yra nusipelnę gyventi geriau ir nenusipelnę
nusipelnę – kurie pardavė savo sielą velniui:
– komunistai,
– kgbistai,
– pederastai,
– pedofilai ir kiti gyvuliukai, nežinantys Dievo ir artimo meilės.
Ko mums kiša tą žydų Abraomą net iš seimo? Čia tipo tarnaukit žydams, laižykit žydą, keliaklupčiaukit prieš žydą, vadovaukitės emocijomis – meile pagal žydą? Ar ne laikas žydų autoritetus ir žydišką mastymą varyti lauk iš galvų ir iš seimo?
kunigėlis užmiršo pasakyti, kas įkūrė Sovietiją ir jai vadovavo, o gal tyčia pamiršo, ką manot Jūs?
Net seimo salėje skleidžiama kad Dievas sukūrė žmogų, siaubas.
Labiausiai paplitusi masinė beprotybės forma – religija reiškiasi seime?
O kas įkūrė ES ir kas jai vadovauja ???
ei, jūs, besipiktinantys, kad buvo suteiktas žodis kunigui – vienam iš tų, kurie ir tada tapo, ir dabar tampa taikiniu vien dėl to, kad yra, kad savo gyvenimu liudija šarikovams neparankų apsisprendimą visų pirma būti Dievo vaiku, nagrinėkite, ką jis pasakė, ir jei galite įrodyti, kad klysta, įrodykite.
Bet negalite.
Todėl ir amsite.
kas nežino tai turėtų žinoti kad arkivyskupo minima knyga „Prdažios knyga” yra žydų Toros/ penkiaknygės pirma knyga, ir kad JAHVĖ/Viešpats žmogų lipdė iš molio.
Ir pasaulio sukūrimas pagal žydus – 3761 m. pr.m. e. Tai gal paaiškintų arkivyskupas iš seimo kas konkrečiai vyko 3761 m. pr m. e? Dievas iš molio žmogų lipdė?
ar ne krikščionio neapykanta sklinda „amsintiems 2016-06-14 15:29” naudojant žodžius „amsintiems” , ” Todėl ir amsite.”?
Jei amsinčiam pasakai, kad jis amsi, vad., reiški neapykantą, ir dar krikščionišką?
Sunkus klausimas, negaliu atsakyti, o tai pasodins ir kompą Garliavos „bojevykai” sudaužys, ne tik makaulę.
Trolių karalystė, atrodytų. Bet geriau įsižiūrėjus matyti, kad siautėja vienas ar du siųstiniai.
to „kindziulio logika 2016-06-14 15:57” mano žiniomis tai „amsi” tik šunes, o krikščioniui „amsi” žmogus, krikščionis net žmogum neskaito žmogaus turinčio kitą nuomonę – jam jis amsintis šuo?
Žmones, jei elgiasi, kaip šunys, irgi amsi.
Kodėl jie atsisako elgtis kaip žmonės, čia jau kitas klausimas.
O gal jūs žinote ir atsakymą?
dauguma net konservatorių balsavo už embrionų šaldymą! Šaldymo metu jų dalis žūva. Veidmainiai seimūnai – baltyti karstai. Išdavė žmogaus gyvybę!!!!!!!!!!
To Tarabildai – O ką reiškia žodis Trolis?
Europai vartojimo ir darbo priemonė.
kunigėlis irgi turi derintis prie meluojančių liberoidų. Nemeluosi – nevažiuosi. Sovietijoje nugalabyta virš 66 milijonų ir bijo žmogelis pasakyti, kokios kilmės tie galabytojai ir kas jų sąjungininkai? O kiek Kinijoje nugalabyta po to, kai amerikiečiai išlaisvino iš japonų jungo ir papildomai, magaryčioms, leista okupuoti Tibetą? Irgi kunigėlis nežino, tiesa?
Skandinavų tautosakoje troliai yra lyg kokie velniokai. Lingren juos kažkaip vaikams pamėgino susimpatinti. Būtų kažkas panašaus, jei ir mes savo kaukus, bezdukus ar kitokias chtonines peklos būtybes susimpatintume. Iš tikro tai Velnio paradigmos personažas tas trolis.
Dabar pasidarė labai madinga figūra, ir vartojamas terminas kur pakliuvo, reikia – nereikia, nesuvokiant ar neapsibrėžiant definicijos. Taip man atrodo.
To Tarabilda, a tai ko nerašai lietuviškai – velniai? Kiba bijai kad šizofrenijos neprikabintų dėl velnių matymo tarp raidžių?
vien tik zodziai…
Pagal Platoną kelias į tironiją yra demokratija.
nuostabi kalba, bet mūsų Lietuvos realybėje tai tik lengva lyg pūkelis svajonė.