Siūlome susipažinti su Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo kalba Gedulo ir vilties bei Okupacijos ir genocido dienoms atminti skirtame minėjime, kuris įvyko birželio 14 d. Seimo Kovo 11-osios salėje.
Jūsų Ekscelencija Lietuvos Prezidente, Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Seimo vadovai ir nariai, šio minėjimo svečiai ir dalyviai,
šiandien prisimename šimtus tūkstančių į Sibirą ištremtų Lietuvos žmonių, jų kančias ir mūsų žemėje pralietą kraują. Minime okupacijos tragediją, kai akis į akį susidūrė dvi siaubingiausios praėjusio amžiaus ideologijos – komunizmas ir nacizmas. Abi ideologijos žadėjo sukurti tobulą visuomenę ir šią „tobulybę“ pradėjo kurti „apsivalydamos“ nuo tų, kurie būdavo laikomi netobulais, kenksmingais, nepageidaujamais. Vienu atveju tai būdavo žydai, romai ar kiti ne arijų kilmės žmonės, kitu atveju – buržuaziniais nacionalistais, buožėmis pavadinti dori ir savo šalį mylintys piliečiai. Tikrovėje tai reiškė prievartą, kraują, ašaras ir visada vedė į nelaisvę, į vergystę. Žmogus buvo aukojamas ideologijos stabui ir traktuojamas kaip medžiaga, kurią reikia arba suformuoti, arba sunaikinti. Ten, kur žmogus tampa tik priemone, prasideda kelias į tironiją.
Šventojo Rašto Pradžios knygoje pasakojama apie Abraomo diskusiją su Dievu dėl Sodomos ir Gomoros (plg. Pr 18). Abraomas klausė Dievo, ar jis norįs pražudyti šių miestų nusidėjėlius kartu su doraisiais. Ar Dievas sunaikintų miestą, jei jame rastųsi bent 50 teisiųjų? O jei jų būtų 45? O jei galiausiai jų būtų tik 10, ar vis dėlto jie būtų pražudyti kartu su nusidėjusiais? „Ne, nesunaikinsiu ir dėl dešimties“, – sakė Viešpats. Tai visai kita prieiga – žmogus yra epicentre, ir čia yra tvirta nuostata, jog kiekvienas baudžiamas tik už tai, ką pats padarė. Abraomo klausimai – tai apeliacija prieš kolektyvinės atsakomybės principą, tai protestas prieš tai, jog tu gali būti apkaltintas vien dėl to, kas esi – žvelgiant į okupacijos ir tremčių laiką, galbūt lietuvis, žydas, lenkas, inteligentas, verslininkas.
Juk iš tiesų abi totalitarinės ideologijos žemino, baudė ir žudė žmones ne už tai, ką jie padarė, o tik dėl to, kas jie buvo, dėl to, kad norėjo būti savimi, kvėpuoti laisve, norėjo patys spręsti ir kurti savo gyvenimą. Kitaip tariant, žmogus buvo trypiamas vien už tai, kad norėjo atskleisti savo prigimtį.
Biblija mums sako, kad žmogus yra sukurtas pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas iš mūsų esame Dievo kūrybos atspindys. Kiekviena gyvybė yra vertinga. Kiekvienas žmogus nusipelno, kad būtų gerbiamas jo orumas.
Tačiau kartais istorijoje nutinka taip, kad žmogus nusprendžia, jog ne jį Dievas sukūrė, bet jis pats gali kurtis dievus pagal savo norą. Utopines užmačias žadėjusios įgyvendinti žemėje XX a. totalitarinės ideologijos tapo stabais, ir jiems buvo paaukota milijonai nekaltų žmonių. Šiandien šios ideologijos jau yra žlugusios, tačiau tebėra naujų stabų pavojus. Turime būti tie, kurie kitą regime kaip unikalų asmenį, o ne kolektyvinį stereotipą, tie, kurie nepaverčiame žmogaus priemone, kurie saugome gyvybę, taip pat ir negimusią ir remiamės sveiku protu pažįstama žmogaus prigimtimi.
Deja, ir šiandienos pasaulyje priklausantys kitai tautai, klasei, religijai pradedami laikyti priešais, nepageidaujamais kliuviniais. Matome genocido mastus jau pasiekiantį krikščionių persekiojimą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Matome nerimstančius įtampos židinius netolimoje kaimynystėje. Mums ne tas pats, kaip jiems sekasi, kaip buvo aktualu tai, kas vyko pasaulyje XX a. 4-ajame dešimtmetyje.
Atgavę laisvę, iš Sibiro stengėmės susigrąžinti bent tremtinių palaikus. Dar svarbiau susigrąžinti jų dvasią, tikėjimą, ištvermę, meilę Tėvynei ne todėl, kad ji daug duoda, o todėl, kad dėl jos ir žmonių galime daug nuveikti.
Šiandien gresia kitokios tremtys – vaikai ištremiami iš savo vaikystės, kai auga be šeimos šilumos; šeimos ištremiamos iš savo namų, kai negali oriai kurti savo gyvenimo; piliečiai ištremiami iš politinio gyvenimo, kai nemato pasitikėjimo vertų atstovų. Ar Lietuva, krentanti į demografinę duobę, nebus ištremta iš pasaulio ateities?
Popiežius Pranciškus, kai šių metų gegužę jam buvo teikiama Europos vienytojo Karolio Didžiojo premija, sakė:
„Svajoju apie jauną Europą, kuri dar sugeba būti motina; motina, kuri turi savyje gyvybės, gerbia gyvybę ir teikia gyvenimo viltį. Svajoju apie Europą, kuri rūpinasi vaiku, kuri kaip broliui padeda prieglobsčio ieškančiam, visko netekusiam atvykėliui. Svajoju apie Europą, kuri girdi ir brangina sergančius ir senus žmones <...>, kurioje tuoktis ir susilaukti vaikų – tai didžiulė atsakomybė ir džiaugsmas, o ne problema <...>. Svajoju apie Europą, kuri gina visų teises, neužmiršdama ir visiems skirtų pareigų.“
Svajokime ir mes apie tokią Lietuvą. Ir ne tik svajokime – bendromis pastangomis kurkime ją.