alkas.lt
Lietuvos Respublikoje ir jos paribiuose daugelis gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai (plg. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai.Vilnius, VLKK, 2002). Tokie yra ir Vilniaus rajono Ažulaukės, Bieliškių kaimų pavadinimai.
Šių kaimų autentiškus (tradicinius) pavadinimus 1939 metų pabaigoje ir 1940 metais nustatė Lietuvos Respublikos kalbininkų komisija ir paskelbė Antano Salio raštų II tome ( Roma, 1983, p.305, 632, 648).
Ažulaukės yra septynios (Lietuvos vietovardžių žodynas ( toliau – LVŽ), LKI, t. 1, 2008, p. 263). Jos yra etninėse lietuvių žemėse, Vilniaus regione: keturios – Gervėčių apyl., dvi – Utenos raj., viena – Vilniaus raj. Iš jų du yra oikonimai ir penki – mikrotoponimai (miško, lauko, dirvos, pievų pavadinimai).
Vietovardžių su šaknimi Biel– Lietuvoje buvo dvidešimt septyni (LVŽ, p. 470), iš jų su kamienu Bielišk– dešimt: trys oikonimai Lazdijų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, vienas hidronimas Ukmergės raj. ir šeši mikrotoponimai.
Tikrinis žodis Ažulaukė kilęs iš lietuviško rytų aukštaičių žodžio ažu-laukė ( priešdėlis ažu ir laukas) „vieta už lauko , galulaukė“. Nauja slaviška forma Orzelowka (Ože– luvka) yra priartinta prie slaviškos tarties, bet nutolo nuo buvusios formos ir reikšmės. Ažulaukę tiksliau išvertus į slavų kalbas gal būtų Zapolje ar panašiai.
Vietovardis Bieliškės reiškė vietą, kur gyveno lietuviai Biela, Bielis, Bielys ar Bielius. Suslavintoje formoje Biel-iszki galūnė –ės pakeista į –i, bet liko žodžio šaknis ir lietuviška priesaga –išk-. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonuose panašiai slavinti ir kiti lietuviški tradiciniai oikonimai (plg. Bendrinė kalba 2022, Nr. 95, p. 162-176; Voruta 2022, Nr. 4 p. 4-10).
XVI a. valstybei netekus nepriklausomybės ir neturint savo valstybinės kalbos, lietuviai pradėjo nutautėti (žr. Z.Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993; H. Turska. O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie. Vilnius, 1995 ir t.t.). Mokslinėje kalbotyroje tai vadinta terminais slavinimas, polonizacija, lenkinimas, rusinimas, vokietinimas (plg. V.Maciejauskienė. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius, LKI, 1991, p. 169-214; Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 311; Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius, LKI, 2008, p. 46-57 ir t.t.).
Diskusijoje šiais klausimais reikia daugiau remtis kalbotyra, moksline literatūra, įstatymais ir jų neiškraipyti saviems tikslams. 1920 metais Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir Rytų Lietuvą okupavus, etninių lietuvių žemių vietovardžiai oficialiai toliau buvo slavinami.
Tradiciniai vietovardžiai čia yra senieji lietuviški, o vėliau apslavinti nėra tradiciniai vietovardžiai. Valstybinės kalbos inspekcija yra visiškai teisi dėl oficialiųjų lietuviškų vietovardžių vartosenos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Autorius yra kalbininkas, habilituotas filologijos mokslų daktaras, dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautorius
…ka gi,slavai kacapuasai ir psekai….,tuopat ir rajono meras,lenku ambasadorius,ministras kairys/desinys/…..atsiknisat nuo musu lietuvisku vietovardziu,Valotkos ir graziai atsiprase….ainat nax..osten,laivu kryptim.
„XVI a. valstybei netekus nepriklausomybės ir neturint savo valstybinės kalbos“
Na, Liublino uniją gal kiek ir per stipru vadinti nepriklausomybės netekimu, bet savo kalbos paniekinimas buvo katastrofiška klaida, už kurią tebemokame iki šiol.
Beje, yra dar tokia aplinkybė: Vilniaus krašto lietuvius XVIII amžiaus pradžioje išnaikino maras ir jų vieton atsikraustė gyventi baltarusiai iš rytinių LDK žemių. Katalikai baltarusiai save laiko lenkais, o šnekamąja kalba vadinami tuteišiais. Štai ir visa istorija. Istorikams tai nėra naujiena, beje.
„Vilniaus krašto lietuvius XVIII amžiaus pradžioje išnaikino maras ir jų vieton atsikraustė gyventi baltarusiai iš rytinių LDK žemių.” Manau,ne visai tikslu- ne tik maras, bet ir tremtys ,40 metų lietuvių kalbos draudimo, tuometės katalikų bažnyčios politika lietuvių kalbos atžvilgiu padarė savo. Dar 1862 m. lietuviai ( lithuanians) sudarė 50 proc. Vilniaus gubernijos ,kurios rytinė riba buvo daug toliau į rytus nuo 1920 m. sienos-ėjo ties Petriškių miesteliu netoli Minsko,gyventojų. Baltarusiai ( belorusians ) sudarė 17 proc., lenkai-18 proc.ruai 2 proc., žydai- 9 proc.Praėjus vos metams po sukilimo ( 1865 m.), lietuvių nuošimtis drastiškai sumažėjo iki 24 proc., baltarusių drastiškai augo iki 47 proc. Manau, tai lėmė tremtys ir galimai dalies lietuvių pasisakymas esant kitos tautybės surašymo metu- kas gali paneigti,kad… Skaityti daugiau »
Suprantu, ką turite galvoje, ir iš dalies pritariu, bet maras, regis, buvo lemiamas veiksnys. Juk ir tremtys, ir okupacijos, ir lenkiškai kalbantys kunigai ir pan. galiojo ir kitose Lietuvos vietose, bet lietuvių kalba buvo išnykusi tik apie Vilnių. Dėl blogos tų laikų higienos ir didelio žmonių tankumo ten buvo susidaręs maro židinys, kuris išdegino didelį plotą aplinkui. Egzistuoja istoriniai dokumentai, kurie tai patvirtina. Faktiškai XVIII amžiaus pabaigos vilniečiai nebebuvo Gedimino pilies statytojų palikuonys.
Didelė dalis lietuvių Rytų Lietuvoj iki Vilniaus buvo išžudyta per Maskovijos kariuomenės įsiveržimą 1655-1661. Daugybė vaikų buvo išvežta į vergiją. O valstiečius pradėjo masiškai lenkinti po baudžiavos panaikinimo – tai buvo mūsų būsimų strateginių partnerių dovana broliškai lietuvių tautai. Dievas nustojo suprasti lietuviškai. Per II pasaulinį Armija Krajova Vilnijoj vykdė etninį valymą – žudė lietuvius ištisomis šeimomis ir kaimais. Daug lietuvių – sulenkėjusių ir ne – bėgdami nuo tremties,po II pasaulinio ,,repatrijavo” į Lenkiją. Ir po viso to net Gudijoj po karo dar buvo likę 50 tūkstančių lietuvių.
Taip, čia irgi teisybė.
+++++!!!
Lietuvi, ar Tavo stuburas tvirtas ? Nesileisk nutautinamas , neleisk naikinti lietuviškus vietovardžius.
Gal nustebinsiu.
Aš po Vilniją dažnai pakeliauju. Ir štai kas- viskas ko užtenka- kalbėt lietuviškai. Dar nebuvo taip, kad nesusikalbėčiau.
PVZ.- „BRATOK, ŪGASTY CYGARIETAJ”
Atsakau, kad „esu spartietiškos keturių cigarečių bado dietos visai dienai adeptas ir skurdžiu keturių cigarečių ištekliu nesidalinu”- lietuviškai.
Kad žinotumėt, kokie jie lietuviškai suprantantys. Aaa- sako, būna, paklausia lietuviškai „kur važiuoji”… 🙂