alkas.lt
Lietuvos Respublikoje ir jos paribiuose daugelis gyvenamųjų vietų vardų (oikonimų) yra tradiciniai lietuviški vietovardžiai (plg. Lietuviški tradiciniai vietovardžiai.Vilnius, VLKK, 2002). Tokie yra ir Vilniaus rajono Ažulaukės, Bieliškių kaimų pavadinimai.
Šių kaimų autentiškus (tradicinius) pavadinimus 1939 metų pabaigoje ir 1940 metais nustatė Lietuvos Respublikos kalbininkų komisija ir paskelbė Antano Salio raštų II tome ( Roma, 1983, p.305, 632, 648).
Ažulaukės yra septynios (Lietuvos vietovardžių žodynas ( toliau – LVŽ), LKI, t. 1, 2008, p. 263). Jos yra etninėse lietuvių žemėse, Vilniaus regione: keturios – Gervėčių apyl., dvi – Utenos raj., viena – Vilniaus raj. Iš jų du yra oikonimai ir penki – mikrotoponimai (miško, lauko, dirvos, pievų pavadinimai).
Vietovardžių su šaknimi Biel– Lietuvoje buvo dvidešimt septyni (LVŽ, p. 470), iš jų su kamienu Bielišk– dešimt: trys oikonimai Lazdijų, Ukmergės, Vilniaus rajonuose, vienas hidronimas Ukmergės raj. ir šeši mikrotoponimai.
Tikrinis žodis Ažulaukė kilęs iš lietuviško rytų aukštaičių žodžio ažu-laukė ( priešdėlis ažu ir laukas) „vieta už lauko , galulaukė“. Nauja slaviška forma Orzelowka (Ože– luvka) yra priartinta prie slaviškos tarties, bet nutolo nuo buvusios formos ir reikšmės. Ažulaukę tiksliau išvertus į slavų kalbas gal būtų Zapolje ar panašiai.
Vietovardis Bieliškės reiškė vietą, kur gyveno lietuviai Biela, Bielis, Bielys ar Bielius. Suslavintoje formoje Biel-iszki galūnė –ės pakeista į –i, bet liko žodžio šaknis ir lietuviška priesaga –išk-. Vilniaus, Šalčininkų, Švenčionių, Ignalinos rajonuose panašiai slavinti ir kiti lietuviški tradiciniai oikonimai (plg. Bendrinė kalba 2022, Nr. 95, p. 162-176; Voruta 2022, Nr. 4 p. 4-10).
XVI a. valstybei netekus nepriklausomybės ir neturint savo valstybinės kalbos, lietuviai pradėjo nutautėti (žr. Z.Zinkevičius. Rytų Lietuva praeityje ir dabar. Vilnius, 1993; H. Turska. O powstaniu polskich obszarow językowych na Wilenszczyznie. Vilnius, 1995 ir t.t.). Mokslinėje kalbotyroje tai vadinta terminais slavinimas, polonizacija, lenkinimas, rusinimas, vokietinimas (plg. V.Maciejauskienė. Lietuvių pavardžių susidarymas. Vilnius, LKI, 1991, p. 169-214; Lietuvių kalbos enciklopedija. Vilnius, 2008, p. 311; Z. Zinkevičius. Lietuvių asmenvardžiai. Vilnius, LKI, 2008, p. 46-57 ir t.t.).
Diskusijoje šiais klausimais reikia daugiau remtis kalbotyra, moksline literatūra, įstatymais ir jų neiškraipyti saviems tikslams. 1920 metais Lenkijai sulaužius Suvalkų sutartį ir Rytų Lietuvą okupavus, etninių lietuvių žemių vietovardžiai oficialiai toliau buvo slavinami.
Tradiciniai vietovardžiai čia yra senieji lietuviški, o vėliau apslavinti nėra tradiciniai vietovardžiai. Valstybinės kalbos inspekcija yra visiškai teisi dėl oficialiųjų lietuviškų vietovardžių vartosenos visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.
Autorius yra kalbininkas, habilituotas filologijos mokslų daktaras, dabartinės lietuvių kalbos gramatikos bendraautorius