Skaitau Arnoldo Lukošiaus straipsnį „Audra veltinyje pavadinimu „Už valstybę be melo“ ir stebiuosi. Kiek aš Arnoldą prisimenu, jis tikrai negalėjo skųstis muzikine klausa. Kitaip būtų negalėjęs muzikontu būti. O ir šokti be ritmo jausmo – nė per kur. Eurovizijoj raitėsi klasiškai. Toks jis man ir dabar: geras muzikantas ir artistas – visiems laikams atminty įsirėžė. O štai žurnalistas…
Gal aš klystu (mat žurnalistikos mokslų nesu ragavęs), bet iš kažkur turiu tokį suvokimą, kad tikras žurnalistas turėtų stengtis įvykius nušviesti kuo objektyviau. Bent jau esminius faktus reikėtų paminėti. Ir jei jau kažkas tau užsakė straipsnį, tai gali bandyti tuos faktus pakraipyti. Bet visai negirdėti ir nematyti?
Štai Rūta Janutienė, nors konferencijoj jos nemačiau, bet sugebėjo signataro Rolando Paulausko „kliedesius“ per atstumą išgirsti. Komentuoja internete. O iš Arnoldo atminties – pusė konferencijos išsitrynė. Man net iš Anglijos Raimundas Bakutis skambino: „Kas ten pas Jus darosi, ar jau tankais puola?“. „Nieko, – sakau, – nesidaro. Mūsų signataras Rolandas tuoj kalbės“. (Aš taigi nežinau, kad internetas, pasak Arnoldo, „užlinko“ ir kad nustojo veikti būtent prieš patį įdomumą – signataro Rolando Paulausko kalbą). Man tai tame veltinyje visai karšta buvo.
Jei Arnoldas tos audros ūžesio negirdėjo, tai viena iš dviejų: arba jo ten nebuvo, arba išmoko girdėti tą, kas patinka. Arba negirdėti to, kas nepatinka. Arba galimas trečias kelias – tą, kas patinka man, paversti tuo, kas jam nepatinka. Tfu… Visai susipainiojau.
Kalbėkim paprasčiau. Kalbama juk apie veltinį? O veltinis – tai toks liaudiškumo, tautiškumo, toks etno simbolis. Nori nenori primena tautosaką. Kadangi žiūrėdamas į veidrodį aš matau Arnoldą (mat taip pat esu plikas), tai pirmiau pažiūrėkit ekspertai.lt konferencijos video įrašus.
Tada ir spręskit, kuriam iš mūsų dviejų ši Mato Slančiausko užrašyta pasaka (Šiaurės Lietuvos sakmės ir anekdotai, Vilnius, 1975) tinka:
Pasaka apie tai, kaip šventą Petrą veselninkai pešiojo Kad kitą kartą ponasdievs su šventu Petru ir šventu Povilu, kai da tebevaikščiojo ant žemės, nuėję į veselės kiemą. Šventas Petras užsimetęs nakvot tam kieme. Ponasdievs sakąs:– Bus blogai, veselninkai girti neduos mums ramumo.
Šventas Petras: ne, čia būsią gražu, prie muzikos. Ir apsigulę. Pataisę kamaroj jiems lovą, Ponasdievs atsigulęs vidury, šventas Povilas pasieny, šventas Petras už krašto, kad geriau galėtų muziką girdėti.
Šit veselninkai, įeidami ir ėmę šventą Petrą už plaukų pešioti. Šventas Petras ponui dievui nieko pro pešimą nesakąs, ėmęs dejuot, kad jam šalt palikę, noriąs į vidurį gulti. Ponasdievs užlaidęs.
Šit vel veselninkai, į tą kamarą suėję, tylom šnekąsys:
– Pirma tą kraštinį pešėm, dabar peškim vidurinį.
Ir vėl šventą Petrą nupešę. Šventas Petras, šventam Povilui apie savo pešimą nieko nesakydams, ėmęs sakytis, kad jam vidury šilt asą, kad užlaistų į pasienį. Šventas Povilas užlaidęs.
Ir da vel veselninkai, atėję į kamarą, šnekąsys tylom:
Šį kraštinį ir vidurinį jau pirmiau nupešėm, dabar peškim pasieninį.
Ir vėl šventą Petrą nubaigę pešti.
Tai užtat švento Petro maliavonėms ant kaktos plaukų kuškelis pamaliavotas.
Va tep.