Jau beveik 32 metai, kai nuaidėjo Sąjūdžio dainuojančioji revoliucija – tikra Dievo dovana: dosni ir … nebepakartojama. Tada dar nesuvokėme, kad M. Gorbačiovo perestroika suteiks galimybę pradėti oficialią ir be didelės komunistinės cenzūros Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo veiklą.
1988-ųjų vasarą per Lietuvą nubangavo Rusijos uždraustosios trispalvės, jaunimo pakilimo roko maršas bei miestų ir miestelių tautinio patriotinio pakilimo didieji mitingai. Panevėžyje įkūrėme pirmąsias sąjūdžio grupes bei Panevėžio švietimo Sąjūdžio tarybą.
Tų pačių metų spalio 22–23 dienomis beveik visą Lietuvą atgimimui galutinai pažadino Vilniaus sporto rūmuose įvykęs Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimas. Čia ir išgirdome ir kauniečio Rolando Paulausko siūlymą atsiskirti nuo TSRS. Tai akivaizdžiai iššaukė TSRS CK, KGB aktyvo, NKVD-istų bei stribų pyktį. Vytautas Petkevičius, reikalaudamas paneigti Kauno Sąjūdžio siūlymą, vos nesuardė tolesnės suvažiavimo darbotvarkės. Pirmą kartą taip didingai nuskambėjusi „Oi neverk motušėle“ giesmė Maironio žodžiais, sugiedota dainininkės Veronikos Povilionienės, užgavo visų suvažiavusių dalyvių patriotinius jausmus, visus suvienijo ir sutvirtino bendram nepriklausomybės siekiui.
LPS aktyvas vengė Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) Antano Terlecko, Petro Ciziko, Nijolės Sadūnaitės kardinalių ir tiesmukiškų reikalavimų bei pareiškimų dėl atsiskyrimo nuo TSRS bei rusų okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. 1988 m. rudenį, LLL suorganizavus mitingą prie Vilniaus Katedros, vidaus reikalų kariuomenė, vadovaujama tarybinės milicijos vado Misiukonio, žiauriai išvaikė mitinguotojus, todėl ta brutali akcija ir buvo pavadinta „bananų baliumi“. Tačiau sustabdyti sąjūdiečių aktyvistų, Lietuvos Laisvės Lygos ir drąsos įgijusių patriotų troškimą išsivaduoti jau niekas nebepajėgė. Sąjūdžio banga skatino burtis ir kurti vis naujas ir didesnes LPS rėmimo grupes, rengti masinius mitingus ir nepaklusimo okupantams akcijas.
1989-ųjų vasario 16-ąją Kauno Sąjūdžio aktyvistų įvykusiame suvažiavime atviru tekstu paskelbiamas LR Nepriklausomos Respublikos atstatymo siekis. LPS Atkuriamajam Seimui pritarus, rinkimuose į Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti pagrindiniai Sąjūdžio patikrinti tautos atstovai. Todėl Lietuvos delegacijos dalyvavimu Maskvoje TSKP CK suvažiavime pavyko pareikalauti pripažinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo ir Ribentropo paktą nusikalstamu, o slaptuosius protokolus dėl Baltijos šalių okupacijos – negaliojančiais. Tai atvėrė kelią Lietuvos okupacijos viešam pripažinimui. Kad būtų pateisinti LPS deputatų reikalavimai, mes, sąjūdiečiai, turėjome Maskvai ir pasauliui pademonstruoti Baltijos šalių vienybę reikalaujant Molotovo–Ribentropo pakto panaikinimo. Taip Vilniuje, LPS būstinėje Gedimino pr. 1, ir gimė Baltijos kelio idėja. 1989 m. rugpjūčio 23 d. milžiniškomis mūsų sąjūdiečių pastangomis pavykusi Baltijos kelio akcija nuvilnijo per visą pasaulį. Tuo metu mes surinkome apie 1,2 milijono parašų dėl LR Nepriklausomybės atkūrimo ir suvienijome visą Lietuvą Laisvei.
Dar ir šiandien negaliu užmiršti vienos „tragikomiškos“ situacijos iš tų dienų. Prieš Baltijos kelio akciją surinkti parašų paketai turėjo būti saugiai suvežti į LPS būstinę (Gedimino pr.1, Vilniuje). Kadangi visur tebebuvo rusų okupacinė kariuomenė ir tebeveikė Maskvos KGB agentai, šių dokumentų originalų pristatymas buvo labai svarbus ir vis dar rizikingas veiksmas.
Mums, Panevėžio Sąjūdžio aktyvistams, Panevėžio miesto atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui Algimantui Plitninkui, man, kaip rajono atsakingajam sekretoriui, bei vienam miesto LPS tarybos nariui (pavardės nebepamenu), buvo pavesta parašų originalus nuo Panevėžio regiono pristatyti į LPS būstinę Vilniuje. Pakrovę pilną mano automobilio (VAZ 2103) bagažinę dėžių su parašų lapais, rizikuodami būti areštuoti ir nubausti, svarbų krovinį nuvežėme į Vilnių. Sustojome aikštelėje prie Katedros varpinės, netoli LPS Sąjūdžio būstinės. A. Plitninkas nuėjo į Gedimino pr. 1 esančią Sąjūdžio būstinę. Ne mažai ten užtrukęs grįžo ir liepė kažko laukti. Su tokiu kroviniu ilgai stovint miesto viduryje ir vilkinant jo perdavimą LPS būstinei man kilo negeras įtarimas, kad čia kažkas negerai. Su A. Plitninku susipykome ir kibome vienas kitam į atlapus. Tik tada man jis pašnibždėjo, kad viskas taip ir turi būti ir kad mano mašinoje yra ne parašų lapai, o dėžės, prikrautos… statybinių plytų. Paaiškėjo, kad mes tebuvome „jaukas“ priešams, kad nukreiptume jų dėmesį. Tuo tarpu tikrasis krovinys su parašais buvo iškrautas saugioje vietoje ir perduotas apsaugai. Tai sužinoję, mes išvažiavome atgal į Panevėžį su tuo pačiu tariamai svarbiu plytų kroviniu.
Nepriklausomiems rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą mes, Sąjūdžio aktyvistai, pradėjome ruoštis jau nuo 1989 m. rudens. Tiek Panevėžio miesto, tiek rajono LPS tarybų nariai ir pagalbininkai dirbome įmanomą ir neįmanomą agitacinį aiškinamąjį darbą. Su ant nuosavų automobilių stogų pritvirtintais trikampiais stendais ir plakatais – „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą“; „Tavo TAIP – Tėvynės LAISVĖ“ apvažiavome ne tik Panevėžio, bet ir kaimyninius Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir Kėdainių rajonus. Tada nebuvo užmiršti ir patys atokiausi Panevėžio raj. kaimeliai.
Iki šiol prisimenu intensyvius debatus kaimų apylinkėse. Man, kaip Panevėžio raj. atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui, baigusiam LŽŪA ir dirbusiam to laikmečio ūkiuose vyr. energetiku, buvo pavesta kuruoti Krekenavos rinkimines apylinkes. Vienoje jų susidūriau su Panevėžio rajono komunistų partijos sekretoriaus P. Zablockio ideologijos aktyvistais. Pokalbis buvo sunkus. TSKP rajono ideologės buvo gerai pasikausčiusios LTSR ir TSRS istorijos pagrindais. Mane gelbėjo savišvietai skaityta A. Šapokos „Lietuvos istorija bei turėta informacija iš tokios pogrindinės literatūros kaip „Aušra“, Lietuvos Bažnyčios katalikų kronika. Ją gaudavau iš savo tėvelio artimųjų giminių rato, Monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygio kunigo ir politinio kalinio Klemenso Arlausko. Tada įstrigo komunistų ideologų diskusijų pabaigoje man mesti žodžiai: „Jums reikia daugiau politikos negu duonos“.
Viso to pasekmė – 1990 vasario 24 d. įvykę rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, atvedę į parlamentą daugiau kaip 90 proc. LPS pasiūlytų aktyvistų. Todėl 1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba beveik vienbalsiai (išskyrus 6 susilaikiusius lenkus) nubalsavo už Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymą.
Nuo Panevėžio rajono buvo išrinkti Vilniaus ekonomistas St. Kropas ir teisininkas V. Žiemelis. Pirmąją priesakų dalį dėl nepriklausomybės atstatymo parlamentarai įvykdė. Visa Tauta ir mes, sąjūdiečiai, buvome laimingi ir šventėme ilgai išsvajotą ir sunkiai iškovotą pergalę. Toliau dirbome Sąjūdyje ir gyvenome viltimi prisivyti Suomijos ekonomiką bei išsireikalauti išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę, priimti ir įgyvendinti desovietizacijos įstatymą. Po 1991 m. Sausio įvykių, o vėliau – ir nepasisekusio Rusijos kariškių pučo pavyko atsikratyti ir okupacinės kariuomenės bei Maskvos KGB padalinio Lietuvoje (apie kruvinųjų Sausio įvykių bei pučo istorijas pratęsiu kituose prisiminimuose).
Tačiau antrasis mūsų, sąjūdiečių, priesakas ir deputatų pažadas – priimti desovietizacijos, t. y. dėl TSKP CK, KGB, MVD, NKVD, stribų aktyvo eliminavimo iš Lietuvos valdymo institucijų, įstatymą ir jį įgyvendinti – liko neištesėtas.
Skaudu prisiminti, kaip atstačius Nepriklausomybę, bet sužlugdžius desovietizacijos įstatymą, mums, sąjūdžio aktyvistams, leista pasijusti nebereikalingiems. V. Žiemelis kai kada dar atvykdavo į Panevėžį, tačiau St. Kropui, po Aukščiausiosios Tarybos suskaldymo bei Parlamento paleidimo 1992 m. tapus ministru be portfelio, o vėliau – ir Lietuvos banko Tarptautinio departamento direktoriumi, mes, sąjūdiečiai, tapome ir nebepageidaujami. Tik Angonita Rupšytė – vienintelė iš LPS būstinės – nuoširdžiai mumis domėjosi, rūpinosi, dalinosi prisiminimais ir informacija. Todėl mes, eiliniai sąjūdiečiai, ją vienintelę ir gerbiame bei vertiname kaip savą, mūsų neišdavusią bendramintę, tikrąją laisvės kovotoją.
Tokių signatarų, atstūmusių mus, eilinius sąjūdiečius, buvo ir tebėra dauguma. Jiems mes likome maurais iš komunistų mėgto šekspyriškojo posakio („Mauras savo darbą padarė, mauras gali išeiti“). Ir mes išėjome. Ir vis dar tebeeiname…
Prie ko tokia valdžia per 30 valdymo metų privedė Lietuvą, mūsų visuomenė ir jaučia, ir mato. Nebeturime savo bankų, savų gamyklų, savų pinigų, savos teisėsaugos, savos Tautai ir valstybei tarnaujančios valdžios – dėl to valstybė patyrė ir tebepatiria nepamatuojamus ekonominius ir moralinius nuostolius, neteko apie vieną milijoną darbingiausių ir veikliausių piliečių…
Jau beveik 32 metai, kai nuaidėjo Sąjūdžio dainuojančioji revoliucija – tikra Dievo dovana: dosni ir jau nebepakartojama. Tada dar nesuvokėme, kad M. Gorbačiovo perestroika suteiks galimybę pradėti oficialią ir be didelės komunistinės cenzūros Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo veiklą.
1988-ųjų vasarą per Lietuvą nubangavo Rusijos uždraustosios trispalvės, jaunimo pakilimo roko maršas bei miestų ir miestelių tautinio patriotinio pakilimo didieji mitingai. Panevėžyje įkūrėme pirmąsias sąjūdžio grupes bei Panevėžio švietimo Sąjūdžio tarybą.
Tų pačių metų spalio 22–23 dienomis beveik visą Lietuvą atgimimui galutinai pažadino Vilniaus sporto rūmuose įvykęs Pirmasis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (LPS) suvažiavimas. Čia ir išgirdome ir kauniečio Rolando Paulausko siūlymą atsiskirti nuo TSRS. Tai akivaizdžiai iššaukė TSRS CK, KGB aktyvo, NKVD-istų bei stribų pyktį. Vytautas Petkevičius, reikalaudamas paneigti Kauno Sąjūdžio siūlymą, vos nesuardė tolesnės suvažiavimo darbotvarkės. Pirmą kartą taip didingai nuskambėjusi „Oi neverk motušėle“ giesmė Maironio žodžiais, sugiedota dainininkės Veronikos Povilionienės, užgavo visų suvažiavusių dalyvių patriotinius jausmus, visus suvienijo ir sutvirtino bendram nepriklausomybės siekiui.
LPS aktyvas vengė Lietuvos Laisvės Lygos (LLL) Antano Terlecko, Petro Ciziko, Nijolės Sadūnaitės kardinalių ir tiesmukiškų reikalavimų bei pareiškimų dėl atsiskyrimo nuo TSRS bei rusų okupacinės armijos išvedimo iš Lietuvos. 1988 m. rudenį, LLL suorganizavus mitingą prie Vilniaus Katedros, vidaus reikalų kariuomenė, vadovaujama tarybinės milicijos vado Misiukonio, žiauriai išvaikė mitinguotojus, todėl ta brutali akcija ir buvo pavadinta „bananų baliumi“. Tačiau sustabdyti sąjūdiečių aktyvistų, Lietuvos Laisvės Lygos ir drąsos įgijusių patriotų troškimą išsivaduoti jau niekas nebepajėgė. Sąjūdžio banga skatino burtis ir kurti vis naujas ir didesnes LPS rėmimo grupes, rengti masinius mitingus ir nepaklusimo okupantams akcijas.
1989-ųjų vasario 16-ąją Kauno Sąjūdžio aktyvistų įvykusiame suvažiavime atviru tekstu paskelbiamas LR Nepriklausomos Respublikos atstatymo siekis. LPS Atkuriamajam Seimui pritarus, rinkimuose į Tarybų Sąjungos Aukščiausiąją Tarybą buvo išrinkti pagrindiniai Sąjūdžio patikrinti tautos atstovai. Todėl Lietuvos delegacijos dalyvavimu Maskvoje TSKP CK suvažiavime pavyko pareikalauti pripažinti 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo ir Ribentropo paktą nusikalstamu, o slaptuosius protokolus dėl Baltijos šalių okupacijos – negaliojančiais. Tai atvėrė kelią Lietuvos okupacijos viešam pripažinimui. Kad būtų pateisinti LPS deputatų reikalavimai, mes, sąjūdiečiai, turėjome Maskvai ir pasauliui pademonstruoti Baltijos šalių vienybę reikalaujant Molotovo–Ribentropo pakto panaikinimo. Taip Vilniuje, LPS būstinėje Gedimino pr. 1, ir gimė Baltijos kelio idėja. 1989 m. rugpjūčio 23 d. milžiniškomis mūsų sąjūdiečių pastangomis pavykusi Baltijos kelio akcija nuvilnijo per visą pasaulį. Tuo metu mes surinkome apie 1,2 milijono parašų dėl LR Nepriklausomybės atkūrimo ir suvienijome visą Lietuvą Laisvei.
Dar ir šiandien negaliu užmiršti vienos „tragikomiškos“ situacijos iš tų dienų. Prieš Baltijos kelio akciją surinkti parašų paketai turėjo būti saugiai suvežti į LPS būstinę (Gedimino pr.1, Vilniuje). Kadangi visur tebebuvo rusų okupacinė kariuomenė ir tebeveikė Maskvos KGB agentai, šių dokumentų originalų pristatymas buvo labai svarbus ir vis dar rizikingas veiksmas.
Mums, Panevėžio Sąjūdžio aktyvistams, Panevėžio miesto atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui Algimantui Plitninkui, man, kaip rajono atsakingajam sekretoriui, bei vienam miesto LPS tarybos nariui (pavardės nebepamenu), buvo pavesta parašų originalus nuo Panevėžio regiono pristatyti į LPS būstinę Vilniuje. Pakrovę pilną mano automobilio (VAZ 2103) bagažinę dėžių su parašų lapais, rizikuodami būti areštuoti ir nubausti, svarbų krovinį nuvežėme į Vilnių. Sustojome aikštelėje prie Katedros varpinės, netoli LPS Sąjūdžio būstinės. A. Plitninkas nuėjo į Gedimino pr. 1 esančią Sąjūdžio būstinę. Ne mažai ten užtrukęs grįžo ir liepė kažko laukti. Su tokiu kroviniu ilgai stovint miesto viduryje ir vilkinant jo perdavimą LPS būstinei man kilo negeras įtarimas, kad čia kažkas negerai. Su A. Plitninku susipykome ir kibome vienas kitam į atlapus. Tik tada man jis pašnibždėjo, kad viskas taip ir turi būti ir kad mano mašinoje yra ne parašų lapai, o dėžės, prikrautos… statybinių plytų. Paaiškėjo, kad mes tebuvome „jaukas“ priešams, kad nukreiptume jų dėmesį. Tuo tarpu tikrasis krovinys su parašais buvo iškrautas saugioje vietoje ir perduotas apsaugai. Tai sužinoję, mes išvažiavome atgal į Panevėžį su tuo pačiu tariamai svarbiu plytų kroviniu.
Nepriklausomiems rinkimams į LTSR Aukščiausiąją Tarybą mes, Sąjūdžio aktyvistai, pradėjome ruoštis jau nuo 1989 m. rudens. Tiek Panevėžio miesto, tiek rajono LPS tarybų nariai ir pagalbininkai dirbome įmanomą ir neįmanomą agitacinį aiškinamąjį darbą. Su ant nuosavų automobilių stogų pritvirtintais trikampiais stendais ir plakatais – „Su Sąjūdžiu – už Lietuvą“; „Tavo TAIP – Tėvynės LAISVĖ“ apvažiavome ne tik Panevėžio, bet ir kaimyninius Pakruojo, Pasvalio, Biržų ir Kėdainių rajonus. Tada nebuvo užmiršti ir patys atokiausi Panevėžio raj. kaimeliai.
Iki šiol prisimenu intensyvius debatus kaimų apylinkėse. Man, kaip Panevėžio raj. atsakingajam Sąjūdžio sekretoriui, baigusiam LŽŪA ir dirbusiam to laikmečio ūkiuose vyr. energetiku, buvo pavesta kuruoti Krekenavos rinkimines apylinkes. Vienoje jų susidūriau su Panevėžio rajono komunistų partijos sekretoriaus P. Zablockio ideologijos aktyvistais. Pokalbis buvo sunkus. TSKP rajono ideologės buvo gerai pasikausčiusios LTSR ir TSRS istorijos pagrindais. Mane gelbėjo savišvietai skaityta A. Šapokos „Lietuvos istorija bei turėta informacija iš tokios pogrindinės literatūros kaip „Aušra“, Lietuvos Bažnyčios katalikų kronika. Ją gaudavau iš savo tėvelio artimųjų giminių rato, Monsinjoro Alfonso Svarinsko bendražygio kunigo ir politinio kalinio Klemenso Arlausko. Tada įstrigo komunistų ideologų diskusijų pabaigoje man mesti žodžiai: „Jums reikia daugiau politikos negu duonos“.
Viso to pasekmė – 1990 m. vasario 24 d. įvykę rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą, atvedę į parlamentą daugiau kaip 90 proc. LPS pasiūlytų aktyvistų. Todėl 1990 m. kovo 11-ąją Aukščiausioji Taryba beveik vienbalsiai (išskyrus 6 susilaikiusius lenkus) nubalsavo už Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymą.
Nuo Panevėžio rajono buvo išrinkti Vilniaus ekonomistas St. Kropas ir teisininkas V. Žiemelis. Pirmąją priesakų dalį dėl nepriklausomybės atstatymo parlamentarai įvykdė. Visa Tauta ir mes, sąjūdiečiai, buvome laimingi ir šventėme ilgai išsvajotą ir sunkiai iškovotą pergalę. Toliau dirbome Sąjūdyje ir gyvenome viltimi prisivyti Suomijos ekonomiką bei išsireikalauti išvesti Rusijos okupacinę kariuomenę, priimti ir įgyvendinti desovietizacijos įstatymą. Po 1991 m. Sausio įvykių, o vėliau – ir nepasisekusio Rusijos kariškių pučo pavyko atsikratyti ir okupacinės kariuomenės bei Maskvos KGB padalinio Lietuvoje (apie kruvinųjų Sausio įvykių bei pučo istorijas pratęsiu kituose prisiminimuose).
Tačiau antrasis mūsų, sąjūdiečių, priesakas ir deputatų pažadas – priimti desovietizacijos, t. y. dėl TSKP CK, KGB, MVD, NKVD, stribų aktyvo eliminavimo iš Lietuvos valdymo institucijų, įstatymą ir jį įgyvendinti – liko neištesėtas.
Skaudu prisiminti, kaip atstačius Nepriklausomybę, bet sužlugdžius desovietizacijos įstatymą, mums, sąjūdžio aktyvistams, leista pasijusti nebereikalingiems. V. Žiemelis kai kada dar atvykdavo į Panevėžį, tačiau St. Kropui, po Aukščiausiosios Tarybos suskaldymo bei Parlamento paleidimo 1992 m. tapus ministru be portfelio, o vėliau – ir Lietuvos banko Tarptautinio departamento direktoriumi, mes, sąjūdiečiai, tapome ir nebepageidaujami. Tik Angonita Rupšytė – vienintelė iš LPS būstinės – nuoširdžiai mumis domėjosi, rūpinosi, dalinosi prisiminimais ir informacija. Todėl mes, eiliniai sąjūdiečiai, ją vienintelę ir gerbiame bei vertiname kaip savą, mūsų neišdavusią bendramintę, tikrąją laisvės kovotoją.
Tokių signatarų, atstūmusių mus, eilinius sąjūdiečius, buvo ir tebėra dauguma. Jiems mes likome maurais iš komunistų mėgto šekspyriškojo posakio („Mauras savo darbą padarė, mauras gali išeiti“). Ir mes išėjome. Ir vis dar tebeeiname…
Prie ko tokia valdžia per 30 valdymo metų privedė Lietuvą, mūsų visuomenė ir jaučia, ir mato. Nebeturime savo bankų, savų gamyklų, savų pinigų, savos teisėsaugos, savos Tautai ir valstybei tarnaujančios valdžios – dėl to valstybė patyrė ir tebepatiria nepamatuojamus ekonominius ir moralinius nuostolius, neteko apie vieną milijoną darbingiausių ir veikliausių piliečių…
Kad ir kaip skaudu dabar tai pripažinti – nesugebėjome įgyvendinti savo svajonės taip, kaip sau tada linkėjome, troškome…
Jubiliejaus proga linkėdamas stiprybės ir sveikatos visiems savo bendražygiams – visiems nors mažu darbeliu prisidėjusiems bei prisidedantiems prie Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės atstatymo ir įtvirtinimo – dalijuosi ir viltimi: ryžto būti laisvi ir nepriklausomi mes nepristigsime, šios dovanos į nieką neišmainysime, ją puoselėsime ir ginsime.
Buvęs Panevėžio rajono atsakingasis Sąjūdžio sekretorius
Kazys Grabys
Panevėžys
2020 metų kovo 9-oji
P.S. Pridedu Panevėžio raj. dalies Sąjūdžio tarybos narių nuotrauką:
Nuotraukoje: SĄJŪDŽIO 10-mečio proga matome dalį Panevėžio raj. Sąjūdžio tarybos narių:
viršutinėje eilėje iš kairės į dešinę – Jonas Grucė, Stasys Janauskas, Zenonas Namavičius, Nomeda Simėnienė, Albinas Graževičius, Violeta Karklytė, Elena Mezginaitė ir Albina Žvykienė. Žemiau – Panevėžio raj. atsakingasis Sąjūdžio sekretorius Kazys Grabys. Tarybos pirmininkė Aldona Mockienė, Jonas Čeponis, Kestutis Vaičiūnas ir kiti susitikime nedalyvavo.
.