Jau nebe pirmą kartą rašau apie maisto rezervą, būtiną valstybei kritinėje situacijoje. Sulaukiau Prezidento Gitano Nausėdos supratimo, tam tikru aspektu – ir žemės ūkio ministro Andriaus Palionio pritarimo. Tačiau šią problemą privalo vieningai spręsti visos valdžios institucijos: Seimas, Vyriausybė, ministerijos. Šiandien juodai dienai teturime 10 tūkst. tonų grūdų, 4 tūkst. tonų miltų ir neskelbiamą kiekį cukraus. Nekoks pasirinkimas…
Apdairumo verta pasimokyti
Pradėsiu nuo Vokietijos, vienos įtakingiausių ir galingiausių Europos valstybių. Savo maisto rezervą ši šalis pradėjo kaupti apie 1960-uosius.
Vokietijos rezervą sudaro ir kontroliuoja Maisto ir žemės ūkio tarnyba, pavaldi Federalinei žemės ūkio ministerijai. Jis saugomas 150 slaptų sandėlių atokesnėse šalies vietose, kur iš viso sukaupta 800 000 tonų įvairių produktų: 555 000 t kviečių,100 000 t avižų, rugių, žirnių, lęšių, ryžių, taip pat mėsos ir daržovių konservų, kondensuoto pieno, pieno miltelių.
Kaip matome, racionas sudarytas ne gurmanams, o išgyvenimui kritiniu atveju. Jo vertė siekia apie 200 mln. eurų, vienam gyventojui tai sudaro apie 10 kg produktų. Produktai keičiami kas 10 metų ir sėkmingai parduodami rinkos kainomis, nes pasižymi aukščiausia kokybe.
2012–2013 m. Vokietijoje, kaip po kurio laiko ir Lietuvoje, buvo kilę diskusijos dėl tokio rezervo išlaikymo būtinybės, nes jis buvo sukurtas Šaltojo karo metu, o pasinaudota tik kartą, 1999 m. Kosovui skiriant humanitarinę pagalbą. Tačiau atsakingi valstybės vadovai nepasidavė populizmui ir šiandien, koronaviruso pandemijos kontekste vadinamasis „civilinis rezervas“ vėl paminėtas kaip viena svarbiausių maisto užtikrinimo kritiniu atveju priemonių. Prieš porą savaičių Vokietijoje žemės ūkis ir maisto pramonė priskirta prie vadinamosios „kritinės infrastruktūros“, jie pripažinti strateginiu sektoriumi.
Kaupia dauguma valstybių
Lenkijos Materialinių rezervų agentūra nurodo, kad šalies maisto atsargas sudaro grūdai, grūdų produktai, mėsa ir mėsos produktai, daržovės, gyvuliniai riebalai, pieno produktai, mineralinis vanduo, cukrus.
Atsargas kaupia ir Vengrija, Kanada, Italija. Kazachstanas, vienas didžiausių pasaulyje kvietinių miltų tiekėjų, uždraudė šio ir kai kurių kitų pagrindinių produktų, įskaitant morkas, cukrų ir bulves, eksportą. Serbija sustabdė saulėgrąžų aliejaus ir kai kurių kitų prekių srautus. Tai taip pat rezervo kaupimas, nors ir pavėluotas.
Netgi neutralioji Šveicarija, šimtmečius nemačiusi karo, sandėliuose saugo cukraus, ryžių, įvairių aliejų bei gyvulinės kilmės maisto rezervą. Mus, šiauriečius, gali stebinti, kad šioje šalyje sukaupta daugiau nei 14 tūkst. tonų kavos pupelių, nelaimės atveju jų turėtų pakakti 3 mėnesius. Praėjusių metų balandį kavos atsargų buvo atsisakyta, bet rugpjūtį vėl grįžta prie tvarkos, galiojančios nuo tarpukario, ir šveicarai ramūs dėl savo įpročių.
Beje, šioje šalyje įstatymu nuo senų laikų nustatyta, kiek ir kokių maisto produktų turi būti kiekvieno ūkio vieneto rūsyje ir sandėliuke.
Nejučia kyla noras palyginti: juk ir mes, lietuviai, savo podėliuose turime sukaupę daugiau atsargų negu mūsų valstybė…
Nacionalinio saugumo problema
Praėjusią savaitę Seimas valdančiųjų balsais išsiuntė „tobulinti“ mano kartu su Rasa Petrauskiene ir Laurynu Kasčiūnu parengtą Seimo nutarimo „Dėl nacionalinio saugumo strategijos patvirtinimo“ pakeitimo projektą. Kad šis svarbus Lietuvai teisės aktas būtų priimtas „už“ balsavo 48 Seimo nariai, „prieš“ – 6 ir 43 susilaikė. Neįsivaizduojama trumparegystė…
Maistas yra strateginė valstybės saugumo atrama. Deja, mūsų Valstybės saugumo departamentas bei Antrasis operatyvinių tarnybų departamentas prie Krašto apsaugos ministerijos grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaitoje nė žodžiu neužsiminė apie strateginį žemės ūkio, maisto gamybos vaidmenį valstybės stabilumui.
Nenoriu nieko gąsdinti, bet visuomenės ramybė priklauso ir nuo to, kas pasitiekiama ant stalo. O pandemijos akivaizdoje (ir dar nedrįstant spėlioti, kiek ji užsitęs) žmonės tapo jautresni.
Kur išeitis iš situacijos?
Kadangi ir šį kartą krizė „atėjo netikėtai“, turime kuo skubiau pildyti atsargų sandėlius, pagalvoti apie trumpąsias grandines, intervencinius pirkimus. Kol žemės ūkyje ir maisto pramonėje koronavirusas neišguldė darbuotojų, privalu imtis veiklos.
Šiandien 10 tūkst. tonų grūdų užpirkimui reikėtų apie 1,6 mln. eurų. Pirkę po 160–170 eurų už toną, rezerve nepanaudotus grūdus Klaipėdos uoste šiandien galime parduoti po 200 eurų. O tai jau suma, už kurią galima papildyti „vargo krepšelį“ sotesniais ir riebesniais produktais.
Pieno perdirbėjai mažina supirkimo kainas, nes susitraukė rinka, nebėra poreikio jų produktams darželiuose, mokyklose, kituose maitinimo taškuose. Pats laikas užpirkti pieno miltelių, aprūpinti pajamomis ūkininkus ir darbu perdirbėjus.
Ypatinga situacija paukštienos rinkoje: per mėnesį apie 1000 tonų nugula sandėliuose. Konservų gamyba rezervui (o ir kasdieniams pirkėjų poreikiams) suteiktų gyvybingumo ir šitai šakai.
Mes ruošėmės trumpam agresijos protrūkiui, kol ateis NATO, ES pagalba. Pasirodo, agresyvus virusas smogė neskirdamas nei draugų, nei nedraugų. Prisipažinkime, esame nepasirengę jo atakai. Ir šiandien iš savo rezervo atsargų nė blynų neišsikeptume – riebalais tai nepasirūpinta…
Trumpai apie autorių: Kazys Starkevičius, LR Seimo narys, 2008–2012 m. – Lietuvos žemės ūkio ministras.