Teismas negali nagrinėti Seimo nario Stasio Šedbaro įžeidimo bylos, nes į bylos posėdžius neatvyksta pats nukentėjusysis. Daugiau apie šią bylą galima pasiskaityti ČIA.
Lietuvos įtakingųjų voratinklis: užvaldyta teisėsauga ir maži šviesos spinduliai
Žinau, kad po kelių televizijos laidų, straipsnių apie mane ir Seimo nario Stasio Šedbaro konfliktą vis daugiau žmonių ima domėtis mano istorija. Noriu pasakyti, kad aš čia esu mažiausiai svarbus. Svarbu yra tai, kad per šį konfliktą visu gražumu pasirodė, kaip veikia dabartinė Lietuvos teisėsauga: policijos pareigūnai, tyrėjai, prokurorai ir net teisėjai. Teisėsauga yra užvaldyta – tai yra tam tikrus postus užima tik atitinkamų įtakingųjų voratinkliui priklausančių tarnybų atrinkti atstovai. Mano byloje figūruoja žinomos prokurorų ir teisėjų, priėmusių visą eilę keistų sprendimų, kurių patys negali paaiškinti, pavardės. Jie figūruoja ir labai svarbiose Lietuvos bylose – ką mes galime manyti apie tokių prokurorų ir teisėjų išspręstas bylas?
Drąsiai galiu teigti, kad mano byla buvo užsakytas susidorojimas, todėl kad turiu savo nuomonę ir nebijau jos garsiai pasakyti. Dėl to aš ir susidūriau su valdžios elito voratinkliui priklausančiais teisėsaugos atstovais. Kai iš viršaus ateina signalas vienaip, ar kitaip išspręsti bylą – jų kompiuteriai parenka atitinkamus prokurorus, atitinkamus tyrėjus, atitinkamus teisėjus. Bet jų kompiuteriai neįvertino kovoti pasiryžusio žmogaus. Ir, ačiū Dievui, ne visi teisėjai ir ekspertai priklauso šiam voratinkliui.
Iš šio konflikto gavau daug patirties – už tai aš esu dėkingas Seimo nariui S. Šedbarui. Bet yra ir praradimų. Pastaruosius pusantrų metų daugiau laiko po darbų skirdavau S. Šedbarui ir jo bylai, o ne savo brangiausiems žmonėms. Mane tai liūdina. Dabar aš pradedu skinti visos šios kovos saldžius ir karčius vaisius. Net du valstybės advokatai pasakė, jog man jau nebereikia jų paslaugų – savo bylos ribose viską žinau geriau už juos. Širdyje aš dėl to didžiuojuosi, bet jei galėčiau sugrąžinti laiką – niekada nenorėčiau pakartoti šio kelio, niekada nenorėčiau ir vėl kopti į šią gyvenimo viršūnę.
Į ketvirtąjį teismo posėdį S. Šedbaras neatvyko, nepavyksta rasti ir tyrėjos
Teismo posėdis dėl Seimo nario S. Šedbaro įžeidimo Vilniaus m. apylinkės teisme prasidėjo 2016 m. vasario 15 d. 10 val. Teisėja N. Vigelienė perskaitė Seimo nario atsiustą pranešimą, kad posėdyje dalyvauti negalės, nes prasidėjo rinkiminė kampanija ir jis yra labai užsiėmęs. Į posėdį kviestos tyrėjos Vilmos Rudinskienės šaukimas, siųstas į Vilniaus apsk. VPK Vilniaus m. 3-iąjį policijos komisariatą, grįžo atgal su atsakymu, kad tyrėja šiuo metu išėjusi vaiko priežiūros atostogų ir komisariatas negali jos surasti (darykite išvadas patys).
Teismas, atsakydamas į mano prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl to, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 290 str. (valstybės tarnautojo įžeidimas) buvo dekriminalizuotas devyniais mėnesiais vėliau nei 155 str. (eilinio piliečio įžeidimas), ir dėl to galimai buvo pažeistas Lietuvos Konstitucijos 29 str., paaiškino visai logiškai: „nurodyti teisiniai argumentai nesudaro prielaidų manyti, jog teisingumas šioje byloje negali būti įvykdytas nesikreipiant į Konstitucinį Teismą“.
Visiškai sutinku savo paties atveju – jei jau tariamas nukentėjusysis nenori pasirodyti teisme, tai už ką mane teisti?
Teismui paklausus, ar proceso dalyviai turi prašymų, aš pateikiau prašymą nušalinti nuo bylos prokurorę I. Pavliukevič motyvuodamas tuo, kad ankstesniame posėdyje prokurorė aktyviai neigė, jog aš 2015 m. rugpjūčio 20 d. buvau neteisėtai sulaikytas, nors ikiteisminio tyrimo teisėjo nutartis patvirtina neteisėtą sulaikymą. Mano nuomone, prokurorė – ar gerai neįsigilinusi, ar net gerai nepaskaičiusi ikiteisminio tyrimo teisėjo nutarties – klaidino teismą sakydama, jog 2015 m. rugpjūčio 20 d. buvau sulaikytas teisėtai. Taip ji sąmoningai ar nesąmoningai sakė netiesą. Aš pacitavau dalį nutarties, kuri aiškiai duoda suprasti, jog priešingai negu daugeliu atveju, kai ikiteisminio tyrimo teisėjas neleidžia sulaikyto žmogaus suimti dėl per mažai kaltę įrodančių argumentų, šiuo atveju mane išlaisvinęs teisėjas nutartimi neleido manęs suimti būtent dėl to, kad buvau sulaikytas visiškai be jokio pagrindo ir neteisėtai. Teikdamas prašymą nušalinti prokurorę aš norėjau, kad ši mano byla būtų nagrinėjama sąžiningai, be teismo klaidinimo, nepažeidžiant įstatymų. Bet jeigu teisme ir toliau bus daromi klaidinantys pareiškimai, to išvengti negalėsime.
Gavęs tokį mano prašymą teismas padarė pertrauką nutarčiai priimti. Po pertraukos buvo paskelbta nutartis, atmetusi mano prašymą. Teismas argumentavo tuo, kad prašymas paduotas per vėlai. Teisėja paaiškino, jog nušalinimą reikėjo pateikti iš karto, kai prokurorė pagal mane pasakė kažką ne taip. Dabar nušalinti teismas negali, nes po mūsų teisme vykusio ginčo jau buvo priimta visa eilė kitų sprendimų. Paaiškinimu aš buvau patenkintas. Manau ir toks šaltas dušas duos pagrindo suklusti teisminio proceso dalyviams ir galbūt išvengsime kitų klaidinimų.
Taip ir baigėsi ketvirtasis teismo posėdis.
Penktojo teismo posėdžio rezultatas: įsižeisti, ar neįsižeisti sprendžia pats žmogus, įžeidimo sunkumą nustato teismas
2016 m. vasario 26 d. 10 val. Vilniaus m. apyl. teisme posėdis vėl prasidėjo be tariamai nukentėjusio Seimo nario S. Šedbaro. Jis ir vėl atsiuntė paaiškinimą, kad užsiėmęs rinkimine kampanija.
Į teismą atvyko lietuvių kalbos specialistė. Ji išnagrinėjo Seimo nariui nusiustą laišką ir patvirtino, jog labiausiai užkliūnantis laiške žodis yra „šunsnukis“. Pagal Dabartinio lietuvių kalbos žodyno aiškinimą „šunsnukio“ reikšmė yra menkinanti, niekinanti.
Aš paklausiau, ar gali specialistė kaip nors patikslinti, nes menkinanti ir niekinanti teisinėje kalboje yra skirtingos reikšmės. Specialistė atsakė, jog to negali nustatyti, bet dėl įsižeidimo gali spręsti pats žmogus: įsižeisti ar ne. Žmogus pats nusprendžia dėl ko įsižeisti. Tuomet aš paklausiau, ar galima šiuo atveju nustatyti įžeidimo ar įsižeidimo sunkumą. Ekspertė pasakė, kad tai ne jos kompetencija. Čia teisėja N. Vigelienė paaiškino, kad įžeidimo sunkumą galutinai nustato teismas įvertinęs visas aplinkybes.
Taigi, išsiaiškinus šį vieną klausimėlį teisėja, atleidusi ekspertę, paklausė, ar proceso dalyviai turi prašymų. Aš paprašiau atidėti teismo posėdį, nes pagal teismo tvarką mes dabar turėtume skaityti liudytojo S. Šedbaro parodymus ir visi proceso dalyviai turi teisę jam užduoti klausimus. Bet nesant paties Seimo nario, mes to padaryti negalėsime. Be to, jei mes vis dėlto nagrinėsime bylą toliau ir pakreipsime ją S. Šedbarui nepalankia puse, Seimo narys turės pagrindą nušalinti teismą ir reikalauti visą bylą nagrinėti iš naujo.
Mano valstybės advokatas pritarė, kad be S. Šedbaro nagrinėdami jo parodymus pažeisime teismo tvarką. „Be to, – pridūrė advokatas – rinkiminė kampanija nėra numatyta, kaip svarbi priežastis nedalyvauti teismo posėdyje. Seimo narys turi ateiti į teismą ir pasakyti, ko jis nori, ar norės toliau bylinėtis, o gal sutiks taikytis.“
Advokatas taip pat paantrino ir dėl žodžio „šunsnukis“ – politikas turi turėti „storą skūrą“, o ne bylinėtis dėl visokių niekų, lyg neturėtų ką veikti: „Aš dėl tokių laiškų net nekreipčiau jokio dėmesio“, – pasakė jis.
Mums su advokatu pritarė ir prokurorė teigdama, jog neišklausę S. Šedbaro nuomonės negalime toliau nagrinėti bylos. Galiausiai visiems pritarė ir teisėja Nida Vigelienė teismo posėdį nukėlusį į 2016 m. kovo 25 d. 9 val.
Nusprendžiau pakartoti savo prašymą kreiptis į Lietuvos Konstitucinį teismą
Norėdamas apginti viešąjį interesą, kad nenukentėtų kiti nekaltai persekiojami žmonės dėl beprasmių kaltinimu įžeidimu, paruošiau naują kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Vyriausybę, Seimo pirmininkę ir Seimo narius prašydamas kreiptis į Konstitucinį teismą dėl 2015 m. birželio 25 d. Lietuvos Respublikos Seimo priimto Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 155 ir 290 straipsnių pripažinimo netekusiais galios, nes įstatymu Nr. XII-1888 panaikinus asmens įžeidimą kaip nusikaltimą, bet palikus galioti nuostatą, jog valstybės tarnautojo įžeidimas yra nusikaltimas, galimai buvo pažeista Lietuvos Respublikos Konstitucija: Lietuvos elitas, aukštesnę socialinę padėtį užimantys asmenys – valstybės tarnautojai, iki šiol turi teisinį pagrindą neteisėtai persekioti kitus piliečius už mokesčių mokėtojų pinigus – užtenka šiuos apkaltinti „valstybiniu nusikaltimu“, t.y. persekioti už valstybės tarnautojų įžeidimą valstybinio kaltinimo tvarka.
Kai aš pats 2015 m. rugpjūčio 26 d. pareigūnų neteisėtai buvau nuvežtas į teismo medicinos Utenos stacionarios psichiatrijos ekspertizių centrą, pamačiau ten maždaug 85 m. močiutę. Senolė buvo atvežta į psichiatrinę su antrankiais ir tik su naktiniais vien todėl, kad kažkokią kaimynę (ar kaimyną) teisėją pavadino „vagimi“! Ir tai įvyko jau po to, kai Lietuvos Seimas, Respublikos Prezidentės pritarimu, buvo dekriminalizavęs įžeidimą.
Manau, kad atleisti už tokius žmonių persekiojimus siekiant su jais susidoroti negalima. Paprasto žmogaus orumo žeminimas pasinaudojus savo įtaka ir valdžia turi būti laikoma nusikaltimu. Todėl tam, kad mūsų valstybei būtų sugrąžinta žmogaus teises užtikrinanti ir gerbianti tvarka, būtina ištirti įžeidimo įstatymo priėmimo konstitucingumą.
