Kęstutis Girnius | delfi.lt
Klausimą, ar Lietuva yra autokratinė šalis, iškėlė ne koks nors karštakošis kairysis ar Darbo partijos narys, bet pats ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris paprastai itin atsargiai kalba, komentuodamas prezidentės Dalios Grybauskaitės veiksmus.
Matyt, jo kantrybės taurę perpildė prezidentė, kategoriškai atmesdama Vydo Gedvilo kandidatūra į švietimo ir mokslo ministrus. Esą Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) „pateikti duomenys neleidžia net svarstyti šios kandidatūros teikimo į ministrus“. Gedvilas atmetė prezidentės priekaištus ir pareiškė, kad savo garbę gins teisme. Kito kelio jis neturi, nes jam nebuvo leista susipažinti su STT pažymą. Žinant Lietuvos tvarką, aišku, jog tikimybė, kad STT medžiaga bus paviešinta yra arti nulio.
Komentuodami šią kontroversiją, apžvalgininkai atkreipė dėmesį į prezidentės vendetą prieš Darbo partiją, nesutarimus koalicijoje, artėjančius parlamento rinkimus, Darbo partijos poreikį sulaukti ir išlaikyti žiniasklaidos dėmesį. Vieni spėlioja, ar prezidentė bus priversta atsitraukti, kiti įsitikinę, jog ji nekeis savo sprendimo. Neatmetama galimybė, kad kitam ministrui bus patikėta kuruoti Švietimo ir mokslo ministeriją.
Nėra abejonių, kad D. Grybauskaitė išskirtinai nemėgsta Darbo partijos. Po Seimo rinkimų ji atmetė Darbo partijos narių Loretos Graužinienės ir Virginijos Baltraitienės kandidatūras į ministrus, nors abi moteris buvo deramai kvalifikuotos. L. Graužinienė kompetentingai vykdo Seimo pirmininkės pareigas, o V. Baltraitienė kol kas be priekaištų vadovauja Žemės ūkio ministerijai.
Prezidentė ir beveik visi atsakingi politikai nuolat linksniuoja skaidrumo ir teisinės valstybės svarbą. Skaidrumo reikalaujama iš politikų, verslininkų, teisėjų, įvairių institucijų. Skaidrumo stoka yra viena iš didžiųjų viešojo gyvenimo blogybių. Būti apkaltintam be galimybės gintis nedera su teisinės valstybės principais. Neprisimenu, kad koks nors politikas būtų raginęs nepaisyti pamatinių teisinės valstybės principų.
Prezidentės elgesys glumina. Ji priėmė svarbų politinį sprendimą pasikliaudama slapta, paprastiems piliečiams ir daugeliui politikų neprieinama medžiaga. STT pažyma gaubia tamsa. Įsidėmėkime, kas vyksta. Viešai reiškiami priekaištai V. Gedvilui, puikiai žinant, kad jam bus sunku juos paneigti, nes su jais ir negalės susipažinti. Kaltinamasis, kitaip negalime vadinti V. Gedvilo, negali atsakyti į kaltinimus, apginti savo gero vardo, stengtis parodyti, jog priekaištai nepagrįsti arba kad pažymoje neteisingai interpretuojami minimi įvykiai. Visoje šioje aferoje nėra nė kvapo skaidrumo.
Dar didesnė bėda yra tai, kad tai nėra pirmas kartas, kai prezidentė piktnaudžiauja slaptais, neviešinamais dokumentais. Pernai laimėjus antrąją kadenciją, prezidentė savo prašymu iš STT gavo sąrašą, kuriame buvo teigiama, jog devyni viceministrai iš penkių ministerijų buvo kaip nors susitepę. Prezidentė leido suprasti, kad tie ministrai, kurie nutars neatleisti susitepusių viceministrų, patys gali netekti pareigų. Kaip ir V. Gedvilas, viceministrai neturėjo progos susipažinti su STT medžiaga ir atsakyti į priekaištus. Vyriausybė gražiai sužaidė, paprašė visų viceministrų atsistatydinti, tad apėjo prezidentės grasinimą. Ir šiuo atveju prezidentė sutiko, nes jai buvo patogu pareziumuoti, kad SST pažyma buvo nepriekaištingai teisi ir tiksli, nors esama pagrindo gerokai skeptiškiau vertinti Lietuvos slaptųjų tarnybų veiklą.
Jei STT, Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba (FNTT) ar Valstybės saugumo departamentas (VSD) nėra surinkę pakankamai duomenų apie politiką ar kitą pilietį, kad prokuratūra jų pagrindu galėtų pradėti ikiteisminį tyrimą, ši medžiaga neturėtų būti vartojama kaip pagrindas viešai skelbti, jog koks nors žmogus netinka jam siūlomoms pareigoms. Bus išimčių, bet tokiais atvejais vienas žmogus neturėtų savavališkai priimti sprendimo, bet turėtų pirmiausiai tartis su kitais atsakingais pareigūnais. V. Gedvilo atveju prezidentė paskelbė savo sprendimą žiniasklaidai nė nepasitarus su A. Butkevičiumi. Susidaro įspūdis, kad jai labiau rūpėjo sukurti kietos kovotojos su korupcija įvaizdį negu teisingumas ar kolegiškai bendradarbiavimas su Vyriausybės galva.
Atsakymas į klausimą – ar Lietuva yra autokratinė šalis – yra ne. Bet D. Grybauskaitė turi autokratinių tendencijų, ir jos polinkis imtis autokratinių sprendimų tiek didės, kol politikai, tokie kaip A. Butkevičius jai nusileis ir pataikaus. Iš pradžių prezidentės ryžtingumas turėjo savo žavesį, bet prieš kelerius metus tas žavesys išnyko, prezidentai akivaizdžiai savivaliaujant. Štai pernai kovą per Krymo okupavimo krizę prezidentė, užuot, kaip įprasta tokiais atvejais, sušaukusi Valstybės gynimo tarybą, pakvietė visus šios tarybos narius, išskyrus Seimo pirmininkę darbietę L. Graužinienę. Ne tik nepaisoma įstatymais nustatyta tvarka, bet prezidentė prisikiria teisę nutarti, kas yra patikimas ir ištikimas Lietuvai, ir kas yra potencialus tėvynės išdavikas. Kiek žinau, nė vienas posėdžio dalyvių neprotestavo prieš tokį įnoringą elgesį.
Greitai nerasime politikų su stuburu, kurie priešintųsi prezidentei, kai jos elgesys yra netinkamas. Prisiminkime, kad Seimas pirmą kartą atmetė jos veto tik po trejų jos prezidentavimo metų. A. Butkevičius neseniai pripažino, kad yra sutaręs su prezidente, jog būtent ji atstovaus Lietuvai Europos Vadovų Taryboje, kad tokį susitarimą ji turėjo ir su Andriu Kubiliumi. „Aš jai daviau tokį pažadą, kad ji toliau gali dalyvauti – ir ji aktyviai dalyvauja, o mes ta informacija aktyviai pasikeičiame.“ Neabejoju, kad ta informacija prezidentė aktyviai pasikeičia ir su savo patarėjais. Jei premjerai taip lengvai jai nusileidžia esminiais klausimais, tai nestebintų, kad ji apskritai į politikus žiūrėtų su panieka. Be to, toks susitarimas Lietuvai ne itin naudingas. A. Kubilius, kuris yra iškilesnis valstybininkas negu prezidentė, ko gero buvo aukščiau vertinamas daugelio užsienio politikų negu D. Grybauskaitė, kurios kategoriškumas ir subtilumo stoka veikiausiai nė vienam įgriso.
Neseniai A. Butkevičius ragino nesišvaistyti aštriais pasisakymais dėl Rusijos, nes tai žeidžia provakarietiškų pažiūrų Rusijos piliečius. Jis netiesiogiai pritarė Vytenio Andriukaičio nuomonei, kad prezidentė uzurpavo teisę atstovauti Lietuvai Briuselyje. Abi problemas būtų galima iš dalies išspręsti, jei premjeras pats kartkarčiais dalyvautų Europos Vadovų Taryboje, arba reikalautų, kad prezidentė su juo derintų savo pasisakymus, o ne tik dalytųsi įspūdžiais. Ir gal sutramdytų prezidentės polinkį imtis vienašališkų sprendimų.