Kęstutis Girnius. Ar reikia kviesti „ant kilimėlio“?

Alfa.lt

Prasidėjus prezidentės Dalios Grybauskaitės antrajai kadencijai kyla klausimas, kokie bus jos prioritetai, kaip ir kiek ji pasikeis. Ir kas gali ją skatinti ar įtikinti pasukti nauja linkme?

Prezidentės padėtis yra unikali. Ji skiriasi nuo eilinių darbuotojų, kurie turi savo viršininkus ir kurių darbo kokybė vertinama kasmet. Negalime lyginti jos ir su kitais politikais, kurie kasdien bendrauja su savo kolegomis, bendrapartiečiais ir neišvengiamai sulaukia kritiškų pastabų ir neigiamų savo darbo įvertinimų, ką puikiai žino Zigmantas Balčytis. Valstybės galva valstybėje neturi sau lygaus, tad nėra kitų valstybės pareigūnų, kurie jaustųsi įpareigoti atvirai prezidentei kalbėti apie jos darbą ir to darbo trūkumus. Tokį vaidmenį galėtų atlikti artimi prezidento draugai, buvę bendražygiai, sena ištikima patarėjų komanda, bet prezidentės aplinka yra kitokia.

Prezidentė gali atsakyti, kad ji buvo perrinkta antrai kadencijai. Visi Lietuvos gyventojai turėjo progą vertinti jos prezidentavimą, o pergalė reiškia, kad jie yra patenkinti jos darbu, pritaria jos veiklai, tad ji gali dirbti, kaip dirbo iki šiol.

Vis dėlto prezidentė nelaimėjo pirmajame rate ir daugelis rinkėjų ne tiek balsavo už Z. Balčytį, kiek balsavo prieš ją. Kai kuriais atžvilgiais gerai, kad tai įvyko, nes ir maža nesėkmė gali padaryti žmogų kuklesnį, o kuklumas yra savybė, kuria nepasižymi S. Daukanto aikštė. Sveikintinas kiekvienas veiksnys, kuris verčia prezidentę kritiškiau save vertinti, suabejoti kai kuriais savo sprendimais.

Nuo pirmųjų jos prezidentavimo dienų buvo akivaizdu, kad bendravimas su žmonėmis nebuvo D. Grybauskaitės stiprybė. Akį itin rėžė jos polinkis iškviesti ministrus „ant kilimėlio“, iš anksto tai pranešus spaudai. Dažnai po tokio susitikimo prezidentūra paskelbdavo pranešimą, kuriame buvo išvardijami prezidentės priekaištai ministrui. Kartais tuos priekaištus viešai reikšdavo atitinkamas prezidento patarėjas, itin retai pati prezidentė. Bet kiekvienu atveju buvo sukeliamas slogus įspūdis: lyg griežta, bet teisinga mokytoja pabarė ir pamokė nevykusį mokinį perspėdama jį, kad viskas baigsis blogai, jei jis nepasitemps.

Toks bendravimas kadaise gal ženklino mokytojo ir mokinio santykius, nors veikiausiai dauguma pedagogų laiko jį pasenusiu ir neveiksmingu. Bet prezidentas taip neturėtų bendrauti su savo ministrais. Koks bebūtų ministras (ar esame turėję tikrai prastų?), jis yra aukštas Lietuvos valstybės pareigūnas, kuriam patikėtos itin svarbios pareigos ir kuris atstovauja Lietuvai. Kai ministras pažeminimas ir leidžiasi būti pažeminimas, nukenčia ir valstybė. Dažnai apgailestaujama, kad Lietuvoje politikai ir aukšti valstybės pareigūnai nėra gerbiami, kad pašaipiai į juos žiūrima. Prie to prisideda ir iškvietimo „ant kilimėlio“ praktika.

Man sunku suprasti, kodėl politikai pakenčia tokį žeminimą. Prieš kokį dešimtmetį, kai dirbau Laisvosios Europos radijuje, viename redaktorių posėdyje Gruzijos tarnybos direktorius papasakojo, kad praeitą vakarą per nacionalinę televiziją prezidentas Michailas Saakašvilis iškvietė ir išplūdo kelis ministrus ir pagrasino juos atleisiąs, jei jie nepagerins savo darbo. Nustebau, kad nė vienas iš koliojamų ministrų neatsistojo, neišėjo iš laidos, ir kitą dieną neatsistatydino. Supratau, kad Gruzijai dar tolimas kelias į vakarietišką demokratiją ir kad M. Saakašvilis nėra tas politikas, kuris gebės atlikti šią svarbią užduotį.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.