DELFI.lt
Madinga kalbėti apie hibridinius karus, gerokai sunkiau juos apibrėžti. Pasak vieno apibrėžimo, hibridiniame kare yra naudojamos karinės ir nekarinės priemonės integruotoje kampanijoje, siekiant netikėtumo efekto, įgyti iniciatyvą, iškovoti psichologinių ir fizinių privalumų.
Pasikliaujama diplomatinėmis priemonėmis, sudėtinga ir greita informacija, elektroninėmis ir kibernetinėmis operacijomis, slaptais, kartais ir atvirais karinės žvalgybos veiksmais, ekonominiu spaudimu. Politologė Margarita Šešelgytė nurodo, kad hibridiniame kare yra naudojamos reguliarios ir nereguliarios karinės pajėgos, egzistuoja neapibrėžta karo ir taikos situacija.
Hibridinės grėsmės reiškia, kad tuo pačiu metu yra naudojamos įvairios poveikio priemonės – karinės, informacinės, ekonominės, kibernetinės. Šios priemonės naudojamos viena po kitos dėl vieno tikslo – sekinti visuomenę ir taikyti į jautriausias jos vietas, kur bus didžiausias poveikis.
Sunku ginčytis su šiais apibrėžimais, bet jie įvardija tiek daug įvairiausių poveikio priemonių, kad kyla klausimas, kiek jų turi būti naudojama, kad konfliktą galėtume vadinti hibridiniu karu. Jei nepasikliaujama kibernetinėmis ar ekonominėmis priemonės, jei atsisakoma informacijos išpuolių, jei nesiekiama sėti sąmyšio užfrontėje, ar konfliktas yra hibridinis?
Reikia klausti, ar Ukrainoje dabar vyksta hibridinis karas. Manau, kad dabar ne, nors karas prasidėjo tuo, ką Andrius Kubilius tiksliai vadina hibridine agresija. Pasikliaudamas Rusijos karo ekspertų apibūdinimais, jis nurodo, kad „hibridinė agresija skiriasi nuo įprastos karinės agresijos tuo, kad bent pradiniame etape hibridinę agresiją yra sunku atpažinti ir atskirti nuo kokių nors, atrodytų, taikių pilietinių protestų, kurie staiga pavirsta administracinių pastatų ar policijos būstinių užėmimu.“ Iš tiesų, „žaliųjų žmogeliukų“ veiksmai suvaidino esminį vaidmenį okupuojant Krymą, ir jų veiksmai pagavo pasaulio dėmesį, sudarydami sąlygas hibridinio karo sąvokai įsipilietinti. Okupuojant Krymą nebuvo nei informacinių, nei kibernetinių atakų, nei ekonominio spaudimo. Tiesiog nereikėjo kibernetinių antpuolių prieš silpnas ir pasimetusias Ukrainos pajėgas Kryme, nebuvo tokiais antpuoliais stengiamasi pakenkti infrastruktūrai ar sukurti ūkinio chaoso.
Nebūta plataus masto propagandos kampanijos, nes ji būtų buvusi kontraproduktyvi, atkreipdama dėmesį į Rusijos tikslus. O kaip pastebi Kubilius, pirminiame tarpsnyje kaip tik siekiama nuslėpti agresiją, sukurti taikių protestų regimybę. Ekonominio spaudimo irgi nebuvo, nes nebuvo tam laiko. Apskritai visame konflikte ekonominis faktorius nėra reikšmingas. Nors dujų tiekimas buvo nutrauktas nuo birželio iki spalio 2014 m., o šio mėnesio pradžioje Ukrainos „Naftogaz“ pranešė, kad nebepirks Rusijos dujų, o Rusijos „Gazprom“ – kad nebetieks jų, nesutarimai nepasiekė 2006 m. ir 2008–2009 m. žiemos lygio gal dėl aktyvesnio ES vaidmens.
„Žalieji žmogeliukai“ greitai tapo hibridinio karo simboliu, bet jie suvaidino išskirtinį vaidmenį tik Kryme, nes tik ten jau buvo dislokuoti Rusijos kareiviai. Rytų Ukrainoje padėtis buvo sudėtingesnė. Luhanske ir Donecke protestai, administracinių pastatų užėmimas, žmonių mobilizavimas vyko ne be Rusijos paramos, nors paramos apimtis nėra nustatyta. Protestai Odesoje baigėsi tragiškai, kai per keturiasdešimt Rusiją palaikančių demonstrantų žuvo gaisre profsąjungų rūmuose. Jų žūties aplinkybės tebėra tiriamos.
„Žalieji žmogeliukai“ nepasireiškė Charkove ir daugelyje kitų rytų Ukrainos miestų, jau nekalbant apie vidurinę ir vakarų Ukrainą. Tai priminimas, kad „žalieji žmogeliukai“ yra veiksmingi tik ypatingomis sąlygomis, o tokios sąlygos yra retesnės negu dažnai nuogąstaujama, ką, be abejo, žino Rusijos žvalgybininkai, ypač jei jie negebėjo pakartoti Krymo scenarijaus kituose Ukrainos miestuose. Turėtume būti ramūs dėl Tauragės ir Ignalinos.
Sunku vadinti dabartinį konfliktą hibridiniu karu, jei hibridinis karas laikomas nauju reiškiniu. Rusijos propagandos išpuoliai yra intensyvūs ir piktavališki, bet tai nėra naujas reiškinys. Karuose priešai dažnai demonizuojami. Per Antrąjį pasaulinį karą naciams žydai ir rusai buvo „Untermenschen“, amerikiečiams – japonai, japonams – vakariečiai. 1944 m. vienas JAV populiariausių, visai šeimai skirtas žurnalas „Life“ išspausdino nuotrauką jaunos mergaitės, dėkingai žiūrinčios į japono kario kaukolę, kurią jai atsiuntė jos karo laivyne tarnaujantis vaikinas. Prieš Irako invaziją JAV demonizavo Irako vadovus, Izraelis panašiai traktuoja Iraną.
Nežinia, kiek Rusija rengia kibernetinių atakų, bet kol kas jos neturi didesnio poveikio. Kiek žinau, nemėginta perimti ar sabotuoti jėgainių bei kitų svarbių infrastruktūrinių objektų, kaip Izraelis ir JAV darė Irane prieš kelerius metus.
Rusija nėra pirmoji šalis, kuri siuntė neuniformuotus savo karius kovoti kitose šalyse. Nors Rusija neigia jų buvimą, jų dalyvavimas net nebėra slepiamas. Europos stebėjimo misija paskaičiavo, kad nuo pernai rugsėjo 1 d. iki šių metų birželio 1 d. 20 201 uniformuoti vyrai kirto sukilėlių kontroliuojamą rytų Ukrainos sieną.
Konfliktas Ukrainoje vyksta beveik pusantrų metų. Separatistai nėra kokie nors talibai. Jie nesiekia įplieksti partizaninio karo kitose Ukrainos dalyse, ten vykdyti išpuolių. Išskyrus kelis dar neišaiškintus atvejus, nebūta ir teroristinių antpuolių, pastangų sukelti suirutę. O tai lyg turėtų būti sudėtinė hibridinio karo dalis.
Išskyrus Krymo okupacija, inovacijų požiūriu kariavimo būdas yra nuobodus, beveik trogloditinis. Abi pusės viena kitą apšaudo artilerija per demarkacijos liniją, kaip kadaise vykdavo Pakistano-Indijos ar Korėjų pasieniuose. Kitokių rūšių karinių veiksmų beveik nėra, ir jų laukiama. Labiausiai nuogąstaujama, kad separatistai puls Mariupolį, siekdami turėti sausumos kelią į Krymą. Bet jei pultų, jie pultų įprastu būdu – su šarvuočiais. Ukrainoje vyksta konfliktas, bet jis nėra hibridinis karas.