„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2015 (5)
Skirtumas tarp patriotizmo ir tautiškumo lyg ir aiškus. Tautiškumo šalininkas teikia pirmenybę savo tautai, patriotas – tėvynei ar valstybei. Tauta yra ilgalaikė bendruomenė, kurios narius sieja kultūra ir bendras gyvenimas bei siekis save valdyti. Tautos gali egzistuoti be valstybės, o kaip rodo žydų patirtis – ir be savo krašto. Patriotizmas labiau sietinas su politiniu, teisiniu ir administraciniu vienetu, su valstybe, šalimi, kraštu, tėvyne. Esama valstybių, kaip Šveicarija, kuriose gyvena kelios tautos. Tautoms trūksta valstybių konkretumo. Jos yra amorfiškos. Dažnai neaišku, kuriai tautai priklauso mišrių vedybų vaikai, daugelio etninių bendruomenių nariai neturi tvirtos kolektyvinės tapatybės. Sudėtinga nustatyti, kur prasideda ir kur baigiasi etnografiškai tautinės žemės, tarkime, Šalčininkų rajone arba Punsko apylinkėse. Panašių neaiškumų dėl valstybės narių ar jos apimties nėra. Arba esi pilietis, arba nesi. Jei nežinai, tai gali gauti nedviprasmišką atsakymą atitinkamoje valdžios institucijoje, o valstybės sienos yra demarkuotos centimetrų tikslumu. Demarkuojamos ir jūros sienos, nors kartais nepasiseka susitarti, pavyzdžiui, kaip Latvijai ir Lietuvai. Valstybės yra labiau apčiuopiamos negu tautos, lengviau nustatyti piliečių bendravimo vaisius bei sukurtas vertybes. Aiškesni ir įsipareigojimai. Demokratinės valstybės piliečiai moka valstybės ir visuomenės institucijas palaikančius mokesčius, priima save saistančius įstatymus, kurie apsaugo jų laisvę, užtikrina jų saugumą, sukuria teisinius rėmus bendram gyvenimui. Neįgijusi institucinio pavidalo, tauta negeba to daryti. Dėl savo aiškumo ir konkretumo įsipareigojimai valstybei yra svaresni ir reikšmingesni negu neapibrėžtos pareigos tautai. Be to, tarpininkaujant valstybės institucijoms, mes įgyvendiname didžiąją savo tautinių pareigų dalį, tad daugelis filosofų aiškina, kad valstybė turi būti pagrindinis mūsų ištikimybės objektas.
Nors įsipareigojimai valstybei paprastai yra svarbus patriotizmo aspektas, jo neišsemia ypatingas asmens sąlytis su valstybe ar šalimi. Pasak Lietuvių kalbos žodyno, patriotizmas yra atsidavimas, meilė, pasiaukojimas savo tėvynei, o tėvynės (patria) negalime sutapatinti su valstybe, nes tėvynė nėra tik administracinis vienetas. Tėvynės sąvoka aprėpia daugelį skirtingų elementų, su kuriais turime gilesnį emocinį ryšį negu su valstybe, šalimi ar kraštu. Prisiminkime pirmuosius du Maironio eilėraščio „Lietuva brangi“ posmus:
Graži tu, mano brangi tėvyne,
Šalis, kur miega kapuos didvyriai:
Graži tu savo dangaus mėlyne!
Brangi: tiek vargo, kančių prityrei.
Kaip puikūs slėniai sraunos Dubysos,
Miškais lyg rūta kalnai žaliuoja;
O po tuos kalnus sesutės visos
Griaudžiai malonias dainas ringuoja.
Tėvynė yra gamta (dangus, Dubysa, miškai), artimi žmonės ir bendras gyvenimas (sesutės), kultūra (dainos) bei kolektyvinė savimonė ir tapatybė. Kaip ir Ernestui Renanui, Maironiui tėvynė susieta su „bendrais garbingais žygiais praeityje“ (didvyriais), bet jam ne mažiau reikšmingos ir nesėkmės (vargai ir kančios), – ir viena, ir kita savyje pergyventa. Akivaizdu, kad Maironiui valstybė (tuo metu carinė Rusija) nebuvo sudėtinė tėvynės sampratos dalis. Tėvynes ženklina unikalūs bruožai, kurie branginami dėl jų savumo ir savitumo ir kurie emociškai saisto jos narius. Visur dainuojama, bet ne visos dainos graudžiai malonios, juolab lietuviškos. Šveicarijos Alpės nėra Maironio kalnai, bet jam savi „kalnai“ nebuvo nė kiek ne mažiau brangūs, kad ir stokodami Alpių didybės. Įsivaizduoju, kad čekams Vltavos grožio neužgožia vokiečių Elbė. Savumo pajutimas atlieka itin svarbų vaidmenį. Kaip kadaise rašė Juozas Girnius, „heroiniais žygiais gali grožėtis ir svetimieji, bet tik savasis gali šiluma apgaubti ir artojo vyžas“. Tėvynė yra ta visuma, kurioje atsispindi bendras ir savitas gyvenimo būdas. Ji aprėpia politines, kultūrines ir visuomenines institucijas, kurios įrėmina ir įprasmina tėvynainių gyvenimą, taip pat aplinką, gamtą bei istorinius objektus, primenančius ryšį su savo žeme ir protėviais. Šiuo atžvilgiu tauta yra tėvynės elementas, o tautiškumas ir patriotizmas lyg ir susilieja vienas į kitą. Bet nereikia nuvertinti valstybės. Tėvynei, kaip ir tautai, reikia savos valstybės, kurios priežiūroje kuriamas ir stiprinamas tas bendras gyvenimas, be kurio neklestėtų nei tėvynė, nei tauta. Sava valstybė yra patikimiausias tos visumos žydėjimo garantas, bet valstybės žlugimas nereiškia, kad ir tėvynės nebėra.
Tėvynė yra daugiau negu valstybė, daugiau negu jos valdžia, pamatiniai principai ar konstitucinė santvarka. Politiniai elementai yra perdėm sausi ir plokšti, kad gebėtų išjudinti jausmus ir skatintų ištikimybę bei patriotizmą. Jei meilė Lietuvai ir įsipareigojimas jai būtų susieti su šalies vyriausybėmis ar konstitucija, tai patriotų būtų gerokai mažiau. Dabartinė Lietuvos Respublikos Konstitucija gal savaime ir nėra perdėm ydinga (nors mano skoniui joje per daug sovietinių atgyvenų), bet savo nutarimais Konstitucinis Teismas vis labiau paverčia ją nepatraukliu sunkiai apginamų normų kratiniu. Amerikiečiai itin didžiuojasi, beveik šventvagiškai garbina savo Konstituciją, laiko ją valstybės pamatu, bet ne dėl to, kad jie yra giliai įsisąmoninę jos principus (įtariu, kad eilinis JAV pilietis mažiau susipažinęs su savo konstitucija negu eilinis Lietuvos pilietis su savąja), o todėl, kad konstitucija yra sava ir pagrindinis bendro gyvenimo simbolis.
Ar gali būti šalies patriotas, jei atsiriboji ne tik nuo dabartinės valdžios, bet ir nuo konstitucinės santvarkos bei pačios valstybės? Nuo jaunystės dienų laikiau save lietuviu, ryžausi toks išlikti, siekiau prisidėti prie lietuvybės klestėjimo ir palaikymo. Įsipareigojimas tautai buvo gana tvirtas. Bet aš niekada nejaučiau jokios meilės Lietuvos TSR. Man toji valstybė visada buvo atgrasi ir ne tik todėl, kad ji buvo sovietinės imperijos dalis. Lietuvos TSR buvo diktatūra, iš pradžių itin griežta, vėliau švelnesnė, bet vis dėlto diktatūra per visą savo egzistenciją. Kiek buvę kompartijos veikėjai beaiškintų, kaip jie nenuilstamai dirbo Lietuvai, jie palaikė tvarką, kuri pažeidinėjo gyventojų žodžio, sąžinės ir susirinkimo laisves, slopino ir persekiojo nepriklausomą mintį, suklastojo istoriją, teršė gamtą, griovė tautinį sąmoningumą ir nuosekliai skatino veidmainystę. Tai ne ta aplinka, kurioje norėtum, kad augtų tavo vaikai. Politinė sistema prasiskverbė į visas gyvenimo kerteles ir veikė beveik visus šalies gyventojus. Save apgaudinėja tie, kurie mano, jog jie kažkaip stebuklingai sugebėjo išvengti kompromisų, išsaugoti savo tautinę skaistybę ir išlaikyti Lietuvą tyrą.
Mano padėtis buvo ypatinga. Gimiau ir augau išeivijoje, tad nemačiau Maironio Lietuvos ir gal dėl vaizduotės stokos negalėjau paversti jos savo meilės ir ištikimybės objektu. Bet ką sakyti apie mano tėvus ir kitus dešimtis tūkstančių lietuvių, pasitraukusių į Vakarus ir po kiek laiko supratusių, kad niekada nesugrįš į Lietuvą? Dauguma laikė save Lietuvos patriotais, bet kokia prasme jie galėjo tokie būti? Jie tikrai nebuvo pasiryžę aukotis Lietuvos TSR, dauguma kritiškai vertino nepriklausomos Lietuvos politinę santvarką – ir Smetonos autokratiją, ir vadinamąją „seimokratiją“. Mažai kas abejojo, kad reikia kitokios politinės santvarkos, kito ryšio tarp valstybės ir piliečio. Bet politiniai Lietuvos trūkumai nebuvo neįveikiama kliūtis mylėti įsivaizduotą, tobulesnę Lietuvą. Mano tėvai tik gražiai kalbėjo apie Lietuvą, veikiausiai ne vien tautinio auklėjimo sumetimais, bet turbūt todėl, kad jie išskirtinai šiltai ją prisiminė. Daugeliui išeivių nebuvo svetimos panašios nuostatos, prisirišimas prie praeities ir numatomos ateities Lietuvos, nusigręžiant nuo tos pseudovalstybės, kurios vardu kalbėjo LKP. Gal patriotizmas nėra tinkamiausias žodis šioms nuostatoms apibūdinti, bet Lietuva jiems liko tėvyne, kuriai įsipareigojo. Jų nuostatas lydėjo veiksmai, kuriais buvo stengiamasi palaikyti lietuvybę ir prisidėti prie Lietuvos išlaisvinimo. Bet ne visi išeiviai gebėjo deramai atskirti tėvynę nuo valstybės. Mažuma taip sutapatino represinį LTSR režimą su savo (buvusia?) tėvyne, kad net laikė bet kokį kontaktą su kraštu tolygiu kolaboravimui su okupantu bei Lietuvos išdavystei, net atsisakydami bendrauti su giminėmis. Iškreiptai suprasta ištikimybė skatino juos visiškai nusigręžti nuo ištikimybės objekto. Tegul okupaciją pergyvenę vadinamosios savaimios visuomenės nariai patys paaiškina, kaip jie suprato savo ryšį su Lietuva, kokias pareigas tėvynei jie pripažino, kokius įsipareigojimus sau prisiėmė, ir kaip sąžiningai ir nuosekliai juos įgyvendino.
Tauta nėra valstybė, valstybė nėra tėvynė, tėvynė nėra tik šalis ar kraštas. Patria yra derinys iš dalies sutampančių ir persipynusių reiškinių, kurie negali būti lengvai atskirti, juolab įsprausti į kelias vieną nuo kitos griežtai atskirtas kategorijas. Patriotizmo kaip tėvynės meilės samprata irgi kelia problemų, tačiau kitokios rūšies. Meilė yra itin neapibrėžta, tad mažai ką nurodanti sąvoka. Esama tiek daug skirtingų ir skirtingai išreiškiamų meilių – moteriai, knygai, šuniui, tėvynei, sportui, žmonijai, Dievui, – kad bergždžia ieškoti vienijančios gijos. Užuot kalbėjus apie tėvynės meilę, vertingiau skirti dėmesį konkretiems įsipareigojimams ir būdams, kuriais galima įrodyti savo ištikimybę tėvynei. Juk be įsipareigojimų nėra ir meilės, o ištikimybės netekti reiškia meilę prarasti. Ištikimybė tėvynei reiškiama įvairiais būdais, bet minimaliai reikalaujama, kad savo veiksmais žmogus nekenktų šaliai, puoselėtų tėvynės gerovę net savo interesų sąskaita. Klasikinis, bet ir banaliausias pavyzdys – tai ryžtas ginti tėvynę pavojaus atveju. Sunkiai įsivaizduojama, kaip dabarties patriotas galėtų atsisakyti priimti šaukimą devynis mėnesius tarnauti Lietuvos kariuomenėje. Jei nėra karo, tai šauktinis niekuo nerizikuoja. O jei Rusija pultų, tai privalu Lietuvą ginti. Bet yra didesnis ir aktualesnis patriotizmo išbandymas, būtent besitęsianti emigracija iš Lietuvos ir su ja susijęs protų nutekėjimas. Kai prasidėjo migracija, nebuvo galima numatyti jos apimties ir pasekmių. Dabar nėra abejonės, kad Lietuva nukenčia, kai jauni, ypač talentingi ir išsilavinę, iškeliauja į kitas šalis, ir nepaisant geriausių norų, grįžta Lietuvon tik pasisvečiuoti. Ar šiomis aplinkybėmis save patriotais laikantys turi pareigą likti Lietuvoje, ar jie neištikimi savo tėvynei, jei palieka ją (neturiu omenyje studijų ar stažuotės) dėl geresnio gyvenimo kitur? Verta pagalvoti, ypač ketinantiems išvykti.
nzidinys.lt