delfi.lt
Sovietmetis dar tebėra su mumis, jo palikimas tebėra jaučiamas, nors ir silpnai, jo palikuonys tebėra tarp mūsų. Iš penkių Lietuvos prezidentų tik Valdas Adamkus, kuris negyveno Lietuvoje, nebuvo kompartijos narys. Algirdas Brazauskas, ko gero populiariausias Lietuvos politikas, buvo jos vadovas, Gitanas Nausėda tapo jos nariu, kai partijai buvo likę mažiau negu keleri egzistavimo metai.
Partija visada turėjo savo gynėjus, jai priklausė daugelis Sąjūdžio vadovų, ir jos vilionės buvo jaučiamos net išsivadavimo įkarštyje. Lietuvos komunistų partijai (LKP) atsiskyrus nuo Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) 1989 m. pabaigoje, Sąjūdžio Tarybos narys Algimantas Čekuolis ragino tautiečius masiškai tapti jos nariais.
Stepono Kairio atsiminimų pavadinimo žodžiais, 1988 m. Lietuva budo, tačiau S. Kairio aprašomas budimas XX a. pradžioje gerokai skyrėsi nuo 1988–1992 m. atgimimo, nors būta ir bendrybių, kurių svarbiausia – poreikis atsikratyti Rusijos jungo. 1987 m. pagreitį įgijo viešas priešinamasis valdžiai ir partijai. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Lietuvos laisvės lyga (LLL) surengė demonstraciją prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, skirtą Molotovo–Ribbentropo pakto pasirašymo 48-osioms metinėms paminėti. Valdžia negailėjo pastangų užkirsti kelią vasario mėn. planuotoms demonstracijoms Nepriklausomybės paskelbimui paminėti, sutelkdama šimtus milicininkų ir skirdama namų areštą keliems planuotų minėjimų organizatoriams. Šventės išvakarėse Vilniuje, Gedimino aikštėje, partija surengė mitingą, skirtą pasmerkti JAV prezidento Ronaldo Reigano kišimąsi į Tarybų Lietuvos vidaus reikalus – lai visi supranta, kad Lietuva liks sovietijos dalimi. Tą pavasarį pradėta spausdinti straipsnius, kurie neigė komunistų skleidžiamus melus apie praeitį.
Lietuva budo, bet kompartija budėjo, siekdama užtikrinti komunistų viešpatavimą. 1987 m. ji dar nebuvo nusilpusi ir bedantė. Tais metais ji ragino gyventojus kovoti su buržuaziniu nacionalizmu, pradėjo kampaniją šlovinti stribus – „liaudies gynėjus“, sustiprėjo ir antibažnytinė agitacija, tam reikalui priimta atitinkama kompartijos rezoliucija.
Nebuvo galima numatyti staigaus ir lemtingo partijos žlugimo po kelerių metų, tad žmonės į ją dar stojo. Viena prasme, tai buvo racionalus žingsnis, galintis pagerinti karjeros perspektyvas. Antra vertus, tai reiškė susitapatinimą su organizacija, kuri buvo Maskvos įrankis Lietuvai valdyti. Tai žinojo ar turėjo žinoti visi. Turėjo suprasti, kad stojimo į kompartiją negalima sutapatinti su stojimu į kokį nors Rotary ar golfo klubą Vakaruose, kad galėtum susitikti su įtakingais verslininkais, potencialiais partneriais ir talkininkais. Tapimas komunistu iš dalies reiškė susitaikymą su Lietuvos okupacija. 1988 m. gegužę niekas nemanė, kad Maskva sugrąžins Lietuvai suverenumą, leis išstoti iš SSRS.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.