Kęstutis Girnius. Teismų viršenybės pavojai

delfi.lt

Praeitą savaitę Lenkijos Konstitucinis Tribunolas atmetė ES teisės viršenybės principą nacionalinių įstatymų atžvilgiu, nurodydamas, kad dalis ES sutarties straipsnių yra nesuderinami su šalies Konstitucija. Tribunolas įspėjo bendrijos institucijas neveikti „už savo kompetencijos ribų.“ ES pareigūnai reagavo greitai, pažadėdami tvirtai ginti Europos Sąjungos teisės viršenybę.

Europos komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sakė, kad visi ES aukščiausios instancijos teismo sprendimai yra „privalomi visų valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant nacionalinius teismus.“ Lenkija neketina trauktis.

Šis principinis nesutarimas pastato Lietuvą į nemalonią padėtį. ES palaikymas užrūstintų Lenkiją, vieną svarbiausių mūsų partnerių, o pritarimas Lenkijos pozicijai užtrauktų Briuselio nemalonę, nederėtų su Lietuvos pastangomis vaizduotis vertybinę užsienio politiką vykdančia šalimi. Premjerė I. Šimonytė pažymėjo, jog ginčas dėl europinės ir nacionalinės teisės „kelia rūpestį“ dar ir dėl to, jog abi ginčo šalys Lietuvai „tiek politiškai, tiek geopolitiškai, tiek geostrategiškai vienodai svarbios“. Ji viliasi, kad bus rasta „išeitis iš šitos nemalonios situacijos.“ Panašiai galvoja prezidentas G. Nausėda.

Neketinu nagrinėti konkretaus Briuselio ir Varšuvos ginčo. Veikiau dėmesį skirsiu galimoms europinių teismų viršenybės įsitvirtinimo pasekmėms ateities Europai.

Lietuvoje esama nuogąstavimų, mano nuomone, gerokai perdėtų, kad sąmoningai ar nesąmoningai kuriamos Jungtinės Europos valstybės, kuriose centriniai ES organai viešpataus tautinių valstybių sąskaita. Vis daugiau teisių pervedant ES institucijoms, smarkiai sumažės atskirų valstybių galios ir suverenumas. Briuselis suvaidins lemiamą vaidmenį nustatant biudžetą ir finansų politiką, kiek ir kokius mokesčius reikia rinkti, nutariant, kiek migrantų privalo priimti kiekviena šalis, kaip juos maitinti ir apgyvendinti, kokias taisykles taikyti transporto sektoriui ir t. t.

Didesnės valstybės, taigi ir didesnės tautos, galės veiksmingiau atsispirti Briuselio spaudimui, kai jos to norės, mažosios turės tenkintis suverenumo trupinėliais, kurie nukris nuo Briuselio stalo. Tokioje centralizuotoje Europoje Lietuva turės tokį pat svarų vaidmenį nulemiant svarbiausius ES nutarimas, kiek Pasvalys ar Pabradė turi nustatant Lietuvos valstybės politiką – taigi, beveik nulinį.

Vargu, ar šis scenarijus taps tikrove, nes individualios valstybės turi pakankamai galių Briuselio sprendimams ar savavaliavimui priešintis, kurti esmines jų teises ginančias koalicijas. Gerokai didesnį pavojų sukelia europiniai teismai, kurie skelbia savo teisių ir sprendimų viršenybę net šalies konstitucijos atžvilgiu.

Europos teisingumo teismas (ETT) tvirtina, kad ES teisė turi viršenybę prieš nacionalinius įstatymus ir kitus teisės aktus, ir kad ES pilietybė yra pagrindinis valstybių narių piliečių statusas. Šie teiginiai yra abejotini. Šalies Konstitucija įteisina valstybės sandorą ir pačią narystę ES, iš Konstitucijos kyla narystės ES galimybė, o Konstitucija nekildinama iš narystės ES. Netikina teiginys, kad ES pilietybė viršesnė už atskirų šalių pilietybę.

Tapdamas Lietuvos piliečiu pasidariau ir ES piliečiu. Kiek žinau, negalima tiesiogiai įgyti ES pilietybės, juolab ją įgijus prašyti, kad kuri nors ES šalis dar suteiktų jos pilietybę.

Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.