„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2014 (8)
Ukrainai optimalių sprendimų nebėra. Jie išnyko tą dieną, kai Maidanas laimėjo savo stulbinamą pergalę, įgyvendindamas visus savo pagrindinius tikslus ir dar su kaupu, visiems laikams atsikratydamas nemėgstamo prezidento Janukovyčiaus. Maidano revoliucijos baigtis buvo nenumatyta, tad dėl jos ir nepasirengta. Niekiniu tapo vasario 21 d. pasirašytas susitarimas tarp Janukovyčiaus ir opozicijos, kurio sudaryme trys ES šalių ministrai atliko vyraujantį vaidmenį. Jei Janukovyčius būtų likęs prezidentu su apribotomis galiomis, kaip buvo numatyta susitarime, Rusija nebūtų okupavusi Krymo, integracijos į Vakarus šalininkai būtų lengvai laimėję prezidento rinkimus, o Putinas negalėtų sekti pasakėlių apie pučą įvykdžiusius fašistus.
Nemanau, kad Rusija turėjo ilgalaikių planų okupuoti Krymą. Kam paglemžti mažą Ukrainos dalį, kai buvo tikimasi visą šalį palenkti savo valiai? Kaip nurodo Henry Kissingeris, kam rengti tokias brangias, dešimtis milijardų dolerių kainuojančias Olimpines žaidynes Sočyje, siekiant pasauliui parodyti, kad Rusija yra pažangi su Vakarų kultūra susieta valstybe, jei ketinama po kelių savaičių pulti kaimyną? Putinas puolė, nes suprato, jog jei jis nieko nedarys, tai istorijon įeis kaip vadovas, kurio valdymo metais buvo pralošta Ukraina. Net tada jis veikė atsargiai, „žaliaisiais žmogeliukais“ tikrindamas, kaip reaguos Kijevo ir Vakarų šalys. Jis įsidrąsino paaiškėjus, jog nebus jokio pasipriešinimo. Putinas skatino, rėmė ir apginklavo separatistus, bet ir stengėsi nuslėpti intervenciją. Rusija atvirai pasiuntė karinius kontingentus tik rugpjūtį, kai atrodė, jog Ukrainos kariuomenė galutinai nuslopins separatistus, o prezidentas Porošenka viešai reiškė viltį, kad bus galima švęsti Nepriklausomybės dieną Donecke ir Luhanske. Ukrainos kariuomenė buvo palaužta, bet Rusijos kariai neišnaudojo progos iškovoti sausumos koridoriaus į Krymą. Buvęs separatistų vadas Igoris Strelkovas neseniai pasakė, kad būtų buvę lengva užimti Mariupolį, bet buvo įsakyta to nedaryti. Užtat Kijevui buvo nedviprasmiškai pranešta, kad Rusija neleis Ukrainos kariuomenei įveikti separatistų.
Vadinamosios paliaubos jau tęsiasi tris mėnesius, bet nepraeina nė dienos be apsišaudymų ir aukų. Jei ateityje ir nebūtų didesnio masto Rusijos kariuomenės operacijų, akivaizdu, jog Maskva ketina paversti Rytų Ukrainą užšaldytu konfliktu, pūliniu, kuris sekins Ukrainos jėgas, apsunkins pastangas atkurti šalies ūkį ir integruotis į Vakarus. Ukraina turi nutarti, kokia bus jos politika okupuotų regionų atžvilgiu. Yra dvi kraštutinės galimybės. Kijevas gali teikti pirmenybę savo teritoriniam integralumui atkurti, arba gali skirti pagrindines jėgas taikiam krašto atkūrimui, viliantis, jog ateityje akivaizdus Ukrainos klestėjimas skatins separatistų valdomų regionų gyventojus siekti sugrįžti į Ukrainos glėbį. Kurį laiką bus stengiamasi suderinti šiuos nesuderinamus tikslus, kol bus ryžtingiau pasukta viena ar kita linkme.
Ukrainos valdžios padėtis yra nepavydėtina. Net gana neutralūs nutarimai yra įvairiai interpretuojami ir kritikuojami. Lapkričio viduryje Porošenka paskelbė dekretą, įsakantį nutraukti valstybinių įmonių, įstaigų ir organizacijų veiklą separatistų valdomose teritorijose. Tai reiškia, kad nebus finansuojamos mokyklos, vaikų darželiai, ligoninės ir kitos gyvybiškai svarbios institucijos, nebus išmokamos pensijos. Nutarimas nestebina – separatistų valdomose srityse Rusijos, o ne Ukrainos, valdžia turėtų teikti paslaugas vietos gyventojams ir už jas mokėti. Priešingu atveju Kijevas dotuotų Maskvą. Rusija kritikavo nutarimą, priversiantį Rusiją dar daugiau vis mažėjančių lėšų skirti Rytų Ukrainos operacijai.
Antra vertus, vietos gyventojai, jau ir taip linkę skeptiškai vertinti Kijevo veiksmus, dar labiau nusigręš nuo Kijevo, įsitikinę, jog Ukraina juos palieka likimo valiai, traktuoja kitaip negu kitus ukrainiečius. Nėra jokios abejonės, kad Maskva nuolat aiškins Rytų Ukrainos gyventojams, jog Kijevas elgiasi, lyg jie būtų svetimtaučiai, kurių norų ir interesų galima nepaisyti. Nutarimas kruopščiai tikrinti visų iš separatistų rajonų atvykstančiųjų dokumentus irgi sukėlė pasipiktinimą dėl diskriminacijos ir tariamo abejingumo tautiečių likimui. Dilema yra akivaizdi. Ukrainos valdžia negali elgtis, lyg praloštos sritys ne kuo tesiskiria nuo Vakarų Ukrainos regionų, tad turi mažinti arba visiškai nutraukti finansinius įsipareigojimus bei įvesti sienų kontrolę. Bet tokiais veiksmais Kijevas pabrėžia Rytų Ukrainos išskirtinumą, didina vietos gyventojų įsitikinimą, kad Ukrainos valdžia nusiplauna rankas, nelaiko jų visaverčiais piliečiais. Šis apleidimo jausmas stiprins priešiškumą dabartinei valdžiai. Maskva sąmoningai siekia atitverti okupuotas sritis nuo Ukrainos, o Kijevas tai daro, siekdamas apsisaugoti nuo tolesnių puolimų ir infiltracijos. Bet rezultatas tas pats – Rytų Ukraina tolsta nuo likusios šalies.
Ukrainos ūkis pergyvena didelę krizę. Šįmet BVP gali smukti net 10%, kitais metais jos būklė nebus daug kuo geresnė. Europos Sąjungos (ES) patirtis rodo, kaip sunku pašalinti recesijos pasekmes. Tarptautinės organizacijos suteiks paramos, bet reikalaus skaudžių reformų, kurios gali kelti gyventojų nepasitenkinimą. O Rusija įvairiomis priemonėmis apsunkins Ukrainos pastangas išbristi iš krizės. Racionali ūkio politika reikalauja suveržti diržus, mažinti išlaidas, vykdyti struktūrines reformas. Daugelio politikų ir gyventojų nuomone, ne mažiau svarbu užtikrinti šalies saugumą, o tai savo ruožtu reikalauja milžiniškų investicijų į krašto gynybą ir ginkluotąsias pajėgas. Daugelį metų Ukrainos išlaidos gynybai buvo minimalios, proporcingai mažesnės net už Lietuvos, o karti šių metų patirtis parodė kariuomenės nustekenimo pasekmes. Valdžia turi rinktis, kaip sakoma amerikiečių posakyje, tarp sviesto ir ginklų, tarp piliečių gerovės kėlimo ir ginklavimosi. Pakankamai pinigų abiems tikslams nėra. Lėšų, kurios bus skiriamos krašto apsaugai, nebus vartojamos ūkio pertvarkai. Reikia sukurti kariuomenę, kuri gebėtų veiksmingiau priešintis galimai agresijai, bet kovingoms nuotaikoms stiprėjant, kyla pavojus, kad pinigai bus iššvaistyti. Valdžia paskelbė planus atsiriboti nuo Rusijos, pastatydama beveik 2000 kilometrų ilgio plieninę gynybinę sieną su spygliuota viela, apkasais, stebėjimo bokštais. Vyriausybė jau paskyrė lėšų šiam projektui, ir statybos darbai jau pradėti netoli Charkovo. Tikiu, kad Ukrainos vyriausybė laiku supras, jog naujosios Maginot linijos statyba yra pinigų švaistymas.
Vangiai vyko naujosios Ukrainos vyriausybės sudarymas. Prezidentas ir premjeras nesutarė ne tik dėl kai kurių ministrų, bet ir dėl strategijos. Jų santykiai korektiški, bet ne šilti. Jaceniukas, kurio vadovaujamą Nacionalinį frontą ne vienas apžvalgininkas laiko „karo partija“, laikosi griežtos linijos. Jis tvirtina, kad „sukurti armiją, kuri būtų pajėgi sustabdyti Rusijos agresiją, yra pagrindinė užduotis“. Manoma, kad partijos kovingumas padėjo surinkti gerokai daugiau balsų parlamento rinkimuose negu tikėtasi. Porošenka laikosi santūriau, ne kartą pabrėžė, jog galima tik taikiai išspręsti Rytų Ukrainos krizę. Pastaruoju metu jis kritikuojamas už tariamą nuolaidžiavimą separatistams. Esą jis biznierius, o ne valstybininkas, nesupranta, kad nėra taikaus sprendimo – arba atsisakoma savo teritorijos, arba kovojama ją atsiimti. Spaudimas nelieka be pasekmių. Lapkričio viduryje Porošenka teigė, kad nors Ukraina nori taikos, „esame pasiruošę visuotiniam karui“. Vargu ar šitokie pasisakymai nutildys jo kritikus.
Suprantamas ukrainiečių noras nepasiduoti Maskvos diktatui, atkurti šalies teritorinį integralumą, nesuteikti Putinui lengvos pergalės, parodyti, kad agresija nepasiteisina. Bet kad ir kiek būtų skiriama lėšų krašto apsaugai, Ukraina negebės atkariauti praloštų teritorijų, jei Rusija nutars jas ginti.
Sunku susitaikyti su mintimi, kad dalį tavo teritorijos atplėš ir valdys kita šalis, bet ne viena šalis jau yra taip pasielgusi. Nors prieškariu Lietuva nuolat skelbė, kad „mes be Vilniaus nenurimsim“, Lietuva nurimo, nes turėjo nurimti. Nebuvo jokių galimybių jėga susigrąžinti Vilnių ir jo kraštą. Lietuvai buvo naudinga, kad neįsigaliojo 1920 m. liepos 12 d. sutartis su Sovietų Rusija, pagal kurią Gardinas, Lyda, Breslauja ir milžiniški dabartinės Baltarusijos plotai buvo priskirti Lietuvai, nes būtų buvę neįmanoma tuo pat metu kurti tautinę valstybę ir į ją integruoti tiek daug lietuviškai nekalbančių žmonių. Dabartines Ukrainos ribas nustatė Kremlius, ir jis buvo nepaprastai dosnus, nes buvo įsitikinęs, jog Ukraina visada liks Sovietijos dalimi. Neturiu omenyje vien Krymo. Po Antrojo pasaulinio karo Maskva atplėšė teritorijos iš Čekoslovakijos, Lenkijos ir Rumunijos, inkorporuodama beveik visas etnografiškai ukrainietiškas žemes (ir ne tik jas) į Ukrainos SSR. Turbūt neklysčiau teigdamas, kad ketvirtame praėjusio amžiaus dešimtmetyje net optimistiškiausiai nusiteikęs ukrainiečių nacionalistas nesvajojo, jog Ukraina bus tokia didelė.
Kijevas nesusitaikys su Rusijos agresijos pasekmėmis, teisėtai reikalaus, kad Rusija pasitrauktų iš okupuotos teritorijos. Kaip Lietuva prieškario metais, Ukraina pati negebės atkovoti savo atplėštų žemių. Tačiau ji gali kurti geresnį gyvenimą savo piliečiams ir tvirtai pasukti kraštą Europos ir jos vertybių linkme. Sąlygos tam yra palankios, nes nemaža dalis Rusiją palaikančių piliečių gyvena separatistų teritorijose. Dabartinėmis įaudrintomis aplinkybėmis nebus lengva įtikinti žmones skirti pirmenybę atkūrimo darbams ir kitoms užduotims, kurias galima savo rankomis atlikti. Nors nuosaikumas bus tapatinamas su nuolaidžiavimu, šiuo metu svarbiau konsoliduoti tautą, parodyti, kad šį kartą, skirtingai nuo Oranžinės revoliucijos, sąžiningai dirbanti valdžia geba sukurti geresnį gyvenimą savo piliečiams. ES palaikymas yra būtinas, tad sveikintinas Andriaus Kubiliaus siūlymas Ukrainos finansavimui panaudoti iki 3% ES 2014–2020 m. lėšų, tokiu būdu sukuriant iki 30 mlrd. eurų finansinės paramos Ukrainai. Net optimaliomis sąlygomis nebus lengva įtikinti ES skirti tiek pinigų. Tokios apimties paramos tikrai nebus, jei susidarytų įspūdis, kad ketinama didelę dalį lėšų nukreipti ginkluotosioms pajėgoms. Lietuva puikiai moka smerkti Rusijos veiksmus, bet pamatysime, ar ji gebės atitinkamai atlikti sudėtingesnę ir svarbesnę užduotį – patarti Kijevui, kaip išlaikyti ES pasitikėjimą ir paramą. (2014-12-05)