„Naujasis židinys-Aidai“ | 2015 (1)
Rusijos agresijos Ukrainoje akivaizdoje pradėta kalbėti apie poreikį sutelkti tautą, užtikrinti, kad ji gebėtų tinkamai reaguoti net ekstremaliausiomis aplinkybėmis, antai jei Rusija Lietuvon pasiųstų „žaliuosius žmogeliukus“ arba kitaip mėgintų destabilizuoti padėtį. Gyventojai raginami stoti į Šaulių sąjungą, užsiimti kita patriotine veikla. Sunku numatyti, kaip seksis šitaip skatinti patriotizmą. Nežinome, kaip ilgai truks jo ugdymo banga, ar, nusiraminus padėčiai, valdžia vėl neužmirš, kad gyvena pavojingoje kaimynystėje. Nežinia, kaip reaguos piliečiai, kiek jų laiko savo įsipareigojimą tautai ir valstybei kertiniu savipratos elementu. Esama pagrindo pesimizmui. Nors ekonominiai sumetimai labiausiai skatina žmones išvykti iš Lietuvos, įtariu, kad abejingumas valstybei ir jos likimui turi netiesioginį poveikį daugelio emigrantų sprendimams.
Nuo nepriklausomybės atkūrimo nebuvo skiriama daug dėmesio pilietiniam ir patriotiniam auklėjimui. Gal galvota, kad toks auklėjimas pasenęs ir nedera XX a. pabaigai, juolab XXI a. Būta nuogąstavimų, kad jis skatins kovingesnį nacionalizmą arba net ksenofobiją. Nemenką vaidmenį atliko nesutarimai dėl praeities vertinimo – dėl partizanų kovų, nacių okupacijos, LKP vaidmens engiant Lietuvą ir jos žmones. Tai, kad Lukiškių aikštė dar nesutvarkyta, kad tebesiginčijama dėl Žaliojo tilto statulų, yra simptomai negebėjimo sukurti vieningesnio požiūrio į mūsų praeitį. Dėl praeities visada bus ginčijamasi, nesutarimai gali tęstis šimtmečius, paskiri istorikai skirtingai vertins istorines asmenybes ir laikotarpius. Tik prieš kokį dvidešimtmetį Prancūzijoje pasisekė depolitizuoti Didžiosios revoliucijos interpretacijas. Kaip pažymi žymusis olandų istorikas Pieteris Geylis, „tiesa, gal būdama viena Dievui, žmogui pasirodo įvairiais pavidalais“. Bet esama pažangos, atkrenta kai kurie pasakojimai, akivaizdžiai nederantys su praeities įvykiais. Nepaisant neišvengiamos ir sveikintinos interpretacijų įvairovės, nesiseks skatinti įsipareigojimo tautai ir valstybei, kol nebus rišlaus ir santykiniai nuoseklaus pasakojimo apie Lietuvą, gebančio paveikti jaunimo jausmus, įžiebti meilę savo tėvynei. Įtaigus pasakojimas nebūtinai užtikrins patriotizmą, bet be jo patriotizmo ugdymas vyks vangiau, jei iš vis vyks. Negebėjimo susitarti dėl istorijos, ypač naujausiųjų laikų, sampratos neatsvers proginiai ir dirbtiniai istorinių įvykių, kaip antai Oršos mūšio minėjimai. Vargu ar net dabartinėmis sąlygomis patriotiniam auklėjimui bus skiriamas tinkamas dėmesys.
Yra kitas, ne mažiau svarbus veiksnys, mažinantis piliečių norą sieti savo likimą su tauta ir šalimi. Lietuvos politikai, teisėjai ir kiti vadinamojo elito nariai nepasitiki daugeliu šalies gyventojų, ir atvirai šį nepasitikėjimą reiškia. Eiliniai piliečiai nėra akli, ir į valdžios nepasitikėjimą jie atsako abejingumu. Panieka saviems piliečiams pasiekė viršūnę pernai, kai Konstitucinis Teismas (KT) nutarė, kad Seimas turi pa¬reigą neskelbti referendumo, jeigu referendumu siūlomas sprendimas neatitiktų iš Konstitucijos kylančių reikalavimų, – net ir tuo atveju jei jau surinkta 300 000 parašų. Referendumas yra beveik vienintelis būdas, kuriuo valdžios politika nepatenkinti žmonės gali siekti, kad būtų kreipiamas dėmesys į jų valią, kad jiems svarbūs klausimai būtų įtraukiami į šalies politikos darbotvarkę. Dabar ši galimybė yra atimta iš žmonių ir perleista Seimui bei jo tariamiems ekspertams, jiems suteikiant precedento neturinčios galios lemti, kokiais klausimais piliečiai gali stengtis išreikšti savo valią, ir kokie klausimai visiškai nepriklauso tautos kompetencijai. Šis KT nutarimas nedera su LR Konstitucijos 3 str. teiginiu, kad „niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių“, su 148 str., kuriame nurodama, jog net kertinė Konstitucijos nuostata, kad „Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika“, gali būti pakeista referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip 3/4 Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę, pagaliau ir su paties KT 1994 m. liepos 22 d. nutarimu. Deja, Konstitucijos teksto nedviprasmiški žodžiai nesaisto „Konstitucijos dvasios“ įkvėpto KT, kuris dar kartą parodė, ką ne kartą davė suprasti buvęs KT pirmininkas Egidijus Kūris: kad Konstitucija yra tai, kuo KT ją pavers.
Jau esame pripratę prie ydingų ir savanaudiškų KT sprendimų. Bet šiuo atveju KT nutarimas buvo kulminacija atkaklių bene visų „tradicinių“ politinių partijų pastangų užkirsti kelią referendumams. Svarstant re¬ferendumus aiškinta, kad žmonės yra politiškai neišprusę, nesidomi politika, negeba suprasti, kas Lietuvai naudinga ir kas kenksminga. Referendumus esą palaiko „runkeliai“: demagogai, Rusijos slaptųjų tarnybų įtakojami arba tiesiog jos interesams tarnaujantys žmonės, o savanaudžiai populistai piktnaudžiauja rinkėjų tamsumu ir naivumu, tad referendumų nereikia. Premjeras Algirdas Butkevičius ragino Seimą kreiptis į KT, prašydamas išaiškinimo, ar referendumas nepažeistų valstybės Konstitucijos. Liberalų sąjūdis ir konservatoriai prašė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) panaikinti Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) sprendimą nestabdyti referendumo dėl žemės pardavimo užsieniečiams. LVAT atmetė šį prašymą, bet vėliau palaikė VRK nutarimą neregistruoti iniciatyvinės grupės dėl lito išsaugojimo ir neišduoti jai piliečių parašų rinkimo lapų. KT sprendimas yra paskutinė vinis į referendumų rengimo karstą, nes neįsivaizduojamos aplinkybės, kuriomis Seimas nutartų panaikinti šį ydingą KT nutarimą.
Per visą šį procesą politikai nesistengė paaiškinti gyventojams, kodėl jų pritarimas referendumams dėl lito ir žemės pardavimo užsieniečiams būtų kenksmingas Lietuvai. Visi svariausi argumentai buvo referendumo priešų rankose, tad nebūtų buvę sunku įtikinti daugumą piliečių. Bet rimtų diskusijų nebuvo, politinė klasė tenkinosi pastangomis demonizuoti referendumų šalininkus, suabejoti jų sveiku protu, gera valia ir patriotiškumu. Tokie pasisakymai ir laikysena žemino referendumų rėmėjus, tad negalima tikėtis, kad kreipimaisi į jų patriotinius jausmus sulauks atgarsio.
Referendumai nėra tobulas įrankis. ES šalys nėra linkusios rengti referendumų nei dėl opiausių vidaus politikos klausimų, nei dėl naujausių ES planų. Didžioje Britanijoje yra buvę tik du nacionaliniai referendumai. Švedijoje įvyko tik šeši referendumai – paskutinysis dėl narystės ES 2003 m. – ir visi buvo patariamieji. JAV neturi nacionalinių referendumų, juos rengia atskiros valstijos. Aukščiausiasis Teismas dažnai nustato, kad juose priimti įstatymai pažeidžia Konstituciją, tad rezultatai ilgainiui liaujasi galioję. Bet Lietuvos padėtis skiriasi. Konstitucijos 9 str. nedviprasmiškai teigia, kad „svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu“, o Lietuvos, skirtingai nei Liuksemburgo, Portugalijos, Švedijos ir kai kurių kitų šalių, poreikis sutelkti savo piliečius yra didesnis.
Nepasitikėjimą piliečiais aiškiai reiškia valdžia ir įvairūs „informacinio karo“ šaukliai, nuolat raginantys riboti Rusijos televizijos laidų retransliaciją, nes jos esą kursto karą ir neapykantą. Netiesiogiai reiškiamas nepasitikėjimas rusakalbiais, vyresnio amžiaus žmonėmis, „runkeliais“. Lietuvos rusai yra linkę teigiamiau ir atlaidžiau vertinti Rusijos veiksmus. Vargu ar kitaip gali būti. Bet nereikia į juos žiūrėti kaip į potencialią penktąją koloną, priešiškai nusiteikusią Lietuvos atžvilgiu. Skubėjimas drausti rusiškus kanalus gali sukelti atvirkštinę reakciją, sukurti įspūdį, kad stengiamasi nuslėpti per tuos kanalus pristatomą Lietuvai nepatogią informaciją, tad ir didinti jų populiarumą – draudžiamas vaisius yra skaniausias. Draudimai ir įvairūs suvaržymai tik atstums rusus, nors svarbu juos labiau integruoti į Lietuvos gyvenimą. Apskritai šalys gali siekti savo mažumas asimiliuoti, integruoti, ignoruoti arba diskriminuoti. Lietuva nei diskriminuoja, nei stengiasi asimiliuoti savo mažumas. Bet ji ne itin stengiasi jas integruoti, įtraukti į politinį gyvenimą, įtikinti jas, kad jos yra sudėtinė visuomenės dalis. Pirmaisiais nepriklausomybės metais tokie žmonės kaip Nikalojus Medvedevas ir Vladimir Jarmolenko atliko svarų ir teigiamą vaidmenį Lietuvos politikoje. Tokių veikėjų dabar nėra, nors jų turėtų būti daugiau, tad reikia aiškintis, kodėl integracija trūkčioja.
Įvairiai aiškinamas tariamas vyresnio amžiaus ir mažiau išsilavinusiųjų žmonių negebėjimas atsispirti Rusijos propagandai. Atseit šie žmonės išlaikę sovietinį mentalitetą, tebetiki, kad Rusijos televizijos kanalų peršamas įvykių vaizdavimas atitinka tikrovę, kad ten skelbiama gryna tiesa. Nors žmonės gali užsisklęsti specifinėje informacinėje erdvėje, informaciją semtis iš vieno ar dviejų kanalų, sunku įsivaizduoti, kaip lietuvis gali save izoliuoti nuo lietuviškos žiniasklaidos, neklausyti lietuviškų radijo stočių, neskaityti lietuviškų laikraščių, nesikalbėti. Neneigiu, kad tai įmanoma, bet tokių žmonių yra mažiau negu manoma. Reikia dar kitur ieškoti jų abejingumo šaltinių. Priekaištaujama žmonėms, kurie balsuoja už populistines partijas, kaip antai „Drąsos kelias“. Bet tai nereiškia, kad jie yra politiniai infantilai ar sąmoningai siekia kenkti valstybei. Pravartu prisiminti, kad iš pradžių Neringą Venckienę palaikė ir racionalūs patriotai, o prezidentė ilgai aiškino, kad neturime konkrečių finansinių įsipareigojimų NATO. Būkime atviri – yra pagrindo nesižavėti politiniu isteblišmentu, tad neturėtų stebinti pastangos nuo jo atsiriboti, net balsuojant už Arūną Valinską.
Suprantamas valdžios noras skatinti patriotizmą. Net geriausiomis aplinkybėmis tai sudėtinga užduotis šalyje be nuoseklesnių patriotizmo skatinimo tradicijų ir programų. Valdžios ir teismų arogancija, atkaklus savo privilegijų puoselėjimas (KT primygtinai pabrėžia, kad teisėjai turi teisę į orumą atitinkančias pensijas, nors puikiai žino, kad absoliuti gyventojų dauguma net po 20 metų neturės panašių „orumą atitinkančių“ pensijų), niekinantis požiūris į mažiau pasiturinčius ar išsilavinusius apsunkina šią užduotį, kaip ir nuostata, jog siekiant apsaugoti piliečius nuo klaidingų įsitikinimų ar veiksmų galima reguliuoti informacijos srautus, nutarti, kokiais klausimais jie turi teisę rengti referendumus ir kitaip tvarkyti savo gyvenimą. Toks paternalizmas gero nežada.