„Naujasis Židinys-Aidai“ | 2014 (6)
Lietuva vis uoliau įsijungia į informacijos karą. Reaguodama į Maskvos dezinformaciją ir agresiją Ukrainoje, Lietuva pradėjo energingą kontrpuolimą. Pirmuoju smuiku griežia prezidentė Dalia Grybauskaitė, kuri įsijautė į informacijos karo šauklio vaidmenį. Lietuvos žiniasklaida entuziastingai seka prezidentės pavyzdžiu, dažnėja raginimai drausti Rusijos televizijos kanalų retransliavimą. Aiškių pergalių kol kas nepasiekta, bet akivaizdžiai nukentėjo Lietuvos žiniasklaidos kokybė, taip patvirtinant seną teiginį, kad tiesa yra pirmoji karo auka.
Savo metiniame pranešime Grybauskaitė „asmeniškai“ kreipėsi į žurnalistus ir apžvalgininkus, ragindama padėti žmonėms atskirti melą nuo tiesos, informuoti apie kėslus prieš Lietuvą ir tapti atsvara dezinformacijai ir propagandai. Jos pačios veiksmai svyravo nuo nekaltų nusišnekėjimų iki nerimą keliančio polinkio sekti Kremliaus propagandininkų pavyzdžiu. Paskutinio Visuotinės lietuvių enciklopedijos tomo išleidimo proga prezidentė pareiškė, kad „tai – epochos darbas… Kokybiška ir kruopščiai parengta informacija apie Lietuvą yra svarbus ginklas informaciniame kare, todėl svarbu, kad enciklopedija būtų pasiekiama ne tik Lietuvai, bet ir pasauliui“. Pagal šią logiką ir archeologai bei etnologai yra informacijos karo šauktiniai. Bet ne visi prezidentės veiksmai verčia šypsotis. Neseniai prezidentūra paskelbė pranešimą, kuriame Grybauskaitė pareiškė užuojautą dėl visų per konfliktą žuvusių Ukrainos žmonių, tarp jų – ir dėl tų, kurie žuvo, kai jų konvojų „Grad“ raketomis apšaudė „Rusijos remiami teroristai“. Bėda tai, kad pranešimo metu dar nebuvo nustatyta, kas atsakingas už antpuolį.
Kai prezidentė veda, kiti seka. Nacionalinis transliuotojas, kuris turėtų būti objektyvių žinių etalonas, Rusijos remiamus separatistus vadino smogikais. Neginčytina, kad sunku rasti tinkamiausius žodžius kontroversiškiems ir sudėtingiems reiškiniams apibūdinti, ir kad neutralių terminų vartojimas gali ne mažiau klaidinti negu švaistymasis žeminančiais epitetais. Akivaizdu, kad Krymo okupacija nėra „Ukrainos krizė“. Bet „separatistai“ yra tinkamas terminas, kurį vartoja daugelis Vakarų žiniasklaidos organų, ypač kol Rusijos karių dalyvavimas nebuvo toks akivaizdus. Vienas mano pažįstamas nurodė, kad gal geriausia būtų juos vadinti maištininkais – šis žodis ne toks garbingas kaip sukilėliai ir ne toks tendencingas kaip teroristai ar smogikai. Netikslu juos vadinti teroristais, kaip tai daro prezidentūra ir užsienio reikalų ministras, nors jie ir numušė keleivinį lėktuvą. Pagal tą pačią logiką JAV reikėtų laikyti teroristine valstybe, nes ji 1998 m. numušė Irano keleivinį lėktuvą su 290 keleivių (JAV vėliau Iranui sumokėjo per 130 milijonų dolerių kompensacijos).
Kai kuriais atvejais Lietuvos žiniasklaida mėgdžioja Maskvos propagandininkus, kurie vadina Donecko apšaudymą genocidu, Ukrainos valdžią fašistais ir banderininkais. Skaitant Lietuvos ir Rusijos žiniasklaidą, gali susidaryti vaizdas, kad teroristai ir smogikai kovoja su naciais ir antisemitais. Paprastai pasikliaujama užgauliais ir žeminančiais terminais, kai stengiamasi priešą dergti, kurstyti priešiškumą, o ne informuoti. Verta prisiminti, kad sovietai nuosekliai vadino Lietuvos partizanus banditais.
Esama ir nerimą keliančių reiškinių. Interneto portalas delfi.lt išspausdino Ukrainos naujienų agentūros UNIAN straipsnį, teigiantį, kad lėktuvo avarija, per kurią 2010 m. žuvo į Katynę skridęs Lenkijos prezidentas Łechas Kaczyńskis, buvo ne nelaimingas atsitikimas, o suplanuotas teroristinis išpuolis. Lėktuvas esą sėkmingai nusileido, bet tada buvo susprogdintas, o mėgėjų filmas rodė, kaip trys vyrai vaikštinėjo po nuolaužas pistoletais pribaigdami sužeistuosius. Straipsnis buvo paskelbtas be pastabų ar išlygų, tarsi tai būtų eilinė naujiena. Šiuo atžvilgiu straipsnis niekuo nesiskiria nuo Rusijos žiniasklaidos teigimo, kad Ukrainos ginkluotosios pajėgos viešai prikalė trejų metų berniuką prie lentos buvusioje sukilėlių tvirtovėje. Straipsnis apie Kaczyńskį yra itin grubus dezinformacijos pavyzdys, bet ne vienintelis. Lietuvos žiniasklaida skelbia daug abejotinos, nepagrįstos ir nepatvirtintos informacijos, pasikliaudama ukrainietiškais šaltiniais, dažnai UNIAN. Pasak vieno neįvardytu šaltiniu grindžiamo pranešimo, kurį išspausdino 15min.lt, rusų pagalbos vilkstinė vežė paslėptas „Grad“ raketas, o pasak kito, jie gabeno radijo švyturėlius salvinės „Grad“ ugniai koreguoti. Esą buvo ketinama apšaudyti vilkstinę ir primesti atsakomybę Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms.
Rusijos valdžia ir žiniasklaidos priemonės sąmoningai meluoja, bet ir Ukrainos valdžios pranešimų negalima priimti už tikrą pinigą. Rugsėjo pradžioje Ukrainos gynybos ministras Valerijus Heletejus savo paskyroje Facebook teigė, kad Rusija jau ne kartą yra pareiškusi, jog „tolesnio pasipriešinimo atveju jie yra pasiruošę prieš mus panaudoti taktinį branduolinį ginklą“. Tokie pasisakymai kenkia Ukrainos valdžios patikimumui – kodėl Rusija grasintų branduoliniais ginklais, kai jos ginkluotosios pajėgos pranašesnės už Ukrainos visais aspektais.
Kai sunku gauti tikslios informacijos apie greitai ir dažnai kintančią padėtį, žiniasklaida gali skirti pirmenybę patikimumui, labai atsargiai tikrinti žinias, neskelbti žinių, kurių nepatvirtina du nepriklausomi šaltiniai. Galima ir skelbti viską, ką gauni, ir leisti vartotojams nuspręsti, kas patikima, kas ne. Kai dirbau Laisvosios Europos radijui, dviejų patikimų šaltinių taisyklė buvo nepažeidžiama norma, ir nebuvo leidžiama pasikliauti tokiomis dažnai klaidingą informaciją skelbiančiomis agentūromis kaip UNIAN. Tuo pačiu principu į nenaudotinų šaltinių sąrašą patektų kone visos dabartinės Rusijos žiniasklaidos organizacijos. Tai gal senoviškas principas, bet manau, kad jis vertesnis negu skubus ir neatsakingas nepatikrintos informacijos išmetimas į viešąją erdvę, neprisiimant atsakomybės už tai, ką skelbi. Be to, kai pats skleidi klaidingas žinias, nes tingi, nenori ar negebi jų patikrinti, arba žinia tokia sensacinga, kad gaila jos atsisakyti, tai tiesiog nepadoru piktintis kitų dezinformacija, nes iš esmės dirbi pagal tuos pačius principus. Šie mano priekaištai nėra taikomi nei visai Lietuvos žiniasklaidai, nei visiems žurnalistams.
Lietuvoje kartais užmirštama, kad objektyvumas reikalauja skelbti tik patikimas, maksimaliai patikrintas žinias. Ko neįmanoma patikrinti, reikia neskelbti. Objektyvumas nereikalauja skirti tiek pat vietos abiejų kovojančių pusių pranešimams, traktuoti juos kaip lygiaverčius, melą pristatyti kaip kitą nuomonę. Nereikia spausdinti nei Maskvos pranešimo apie Donecke vykdomą genocidą arba nukryžiuotą berniuką, nei UNIAN straipsnio apie Kaczyńskio lėktuvą ar vilkstinėje paslėptus radijo švyturėlius. Jų vieta yra šiukšlių dėžėje, nors apžvalginiame straipsnyje galima juos paminėti kaip grubios propagandos pavyzdžius. Tinkamame kontekste reikia pranešti ir ką sako Putinas, nors jis sako ir netiesą, nes priešingu atveju nebus pateikiama padėčiai suprasti būtina informacija. Putino melai nėra pristatomi kaip kita nuomonė ar kaip tikrovę atspindintys teiginiai, bet kaip informacija apie tai, ką sako ir galvoja žmogus, kurio sprendimai turi lemiamą vaidmenį konflikte. Nereikia kreipti dėmesio į eilinių propagandininkų, tokių kaip Žironovskis, išmislus, nors daugelis redaktorių skelbs jo sensacingas skaitytojų dėmesį pagaunančias pastabas.
Šališkų bei nepatikrintų pranešimų skelbimas, užgaulių terminų vartojimas yra tik vienas informacijos karų aspektas. Nemažiau svarbia informacijos karo puse laikoma kova su Rusijos dezinformacija, iškreiptomis žiniomis, Ukrainos niekinimu ir taip toliau. Tariama, kad ši dezinformacija yra gana veiksminga, tad skatinama jai aktyviai priešintis, tarp kitko ir draudžiant Rusijos kanalų retransliavimą Lietuvoje. Manau, kad prielaida apie Rusijos propagandos veiksmingumą yra laužta iš piršto. Pagrindinė Rusijos propagandos paskirtis – įtikinti Rusijos gyventojus, kad Putino veiksmai yra teisingi, kad jis gina Rusijos gyventojų bei rusų Ukrainoje interesus.
Šioje srityje Kremliaus laimėjimai yra įspūdingi. Putino populiarumas yra smarkiai šoktelėjęs, jo agresyvi politika sulaukia plataus palaikymo. Antrasis propagandos kampanijos taikinys – Ukrainos rusakalbiai ir rusai. Čia negalima didžiuotis reikšmingomis pergalėmis. Maskva vylėsi, kad didelė Rytų Ukrainos gyventojų dalis išeis į gatves, Donecke sukurs kontra-Maidaną, palaikys separatistus. Bet lūkesčiai nepasiteisino, o visos apklausos nuosekliai rodo, kad dauguma Rytų Ukrainos gyventojų yra nusistatę prieš prisijungimą prie Rusijos, gal net trys ketvirtadaliai nepritaria perėjimui prie Maskvos valdymo. Jų siekis – labiau decentralizuota ir rusakalbių teises (privilegijas) ginanti valstybė. Tiesa, jie kreivai vertina Kijevą ir dabartinę Ukrainos valdžią, kuri nuvertė jų palaikomą ir demokratiškai išrinktą prezidentą. Pagaliau Maskva siekia įtikinti pasaulio viešąją nuomonę, kad jos veiksmai neprieštarauja tarptautinei teisei ir eilinei dorovei. Čia Maskva patyrė fiasko. Rusijos populiarumas pasaulyje yra smarkiai smukęs, vis daugiau žmonių mano, kad ji kelia pavojų taikai ir pažeidinėja pagrindines tarptautinės teisės normas.
Galima tik spėlioti apie Rusijos propagandos poveikį Lietuvos gyventojams, nes kol kas nėra jokių nuoseklių sociologinių tyrimų. Informacijos kariai nurodo, kad penktadalis Lietuvos gyventojų žiūri Rusijos televizijos laidas ir aiškina, kad propaganda neišvengiamai paveikia rusakalbius ir tuos, kurie ilgesingai vertina sovietmetį, kad kai kurie Lietuvos gyventojai dalyvauja alternatyvioje informacijos erdvėje, kad lašas po lašo ir akmenį pratašo. Neabejoju, kad Maskvos peršama informacija iš dalies paveikia jos vartotojus, bet reikia klausti, koks konkretus tas poveikis, ar šios laidos formuoja pastovius Lietuvai pavojų keliančius įsitikinimus. Žmogus, kuris žiūri Rusijos žinių laidas, veikiausiai skeptiškiau vertins Ukrainos vyriausybės veiksmus negu LRT žiūrovas, bet neigiamas požiūris į Ukrainos vyriausybę, kaip ir į ES ar JAV, nėra nusikaltimas. Rusijos televizijos sirgaliai gal labiau linkę bambėti prieš Lietuvos valdžią, bet ir šiuo atveju reikia klausti, ar šios nuostatos yra šių laidų pasekmė, ar jas sukėlė kiti veiksniai. Gal žiūrimos Rusijos televizijos laidos, nes jos patvirtina nuostatas, kurias formavo nedarbas, užgautos ambicijos, gyvenimo nesėkmės, susikaupęs pyktis.
Abejoju, ar Rusijos propaganda gali būti įtaigi nerusams. Goebbelsas buvo laikomas propagandos genijumi, bet jo propaganda veikė tik vokiečius, kuriems aiškino, kad jie priklauso iškiliausiai tautai, pašauktai valdyti pasaulį. Išskyrus antikomunistinę ir antisemitinę agitaciją, naciai Lietuvoje ir daugelyje Europos šalių neužsiėmė propaganda. Jie negalėjo aiškinti, tarkime, lietuviams, kad jie priklauso žemesnei rasei ir menkavertei tautai, kurios didžiąją dalį ketina ilgainiui ištremti į rytus. Patiklūs žmonės gal pritars Maskvos propagandininkų teiginiams, kad Vakarai yra supuvę, ištvirkę, pasidavę materializmui. Gal jis su pasitenkinimu klausysis pranešimų apie homoseksualų ir kitų „iškrypėlių“ diskriminavimą Rusijoje. Kalbos apie Rusijos didybės atkūrimą, išskirtinį jos vaidmenį pasaulyje gali maloniai kutenti rusų savimeilę, bet tokie pasakojimai nepaveiks kitų tautų, neskatins jų narių aukotis Kremliaus ambicijų įgyvendinimui.
Informacijos karių šaukliai griebiasi įvairiausių argumentų. Jie pripažįsta, kad daugiausia žiūrimos pramoginės laidos, bet šios laidos neapsieinančios be propagandos elementų, kurie esą nelieka be atgarsio. Bet žmonės nėra tokie patiklūs. Jei koks nors populiarus muzikos atlikėjas teigiamai atsiliepia apie gėjus, vargu ar klausytojai dėl to keis savo nuostatas. Tad kodėl manyti, kad teigiama užuomina apie Putiną paveiks žiūrovo mąstyseną. Neturint konkrečių duomenų, tenkinamasi pasakojimais apie prastuomenės, vadinamųjų „runkelių“, tamsumą ir pagiežą Lietuvos valstybei, atseit, jų pasisakymai šiurpina. Dažnai kartojama, kad jei viskas tvarkoje dabar, tai ateityje gali būti blogiau. Saulius Spurga teigia, kad „šiuo metu, kai padėtis Lietuvoje stabili, faktas, kad dalis piliečių įvykius vertina savaip, neturi didesnės reikšmės. Tačiau kilus krizei, kuri, jei ji kada nors kils, greičiausiai bus lydima nepaprastai aktyvaus informacinio karo veiksmų, vienybės stygius gali suvaidinti lemiamą vaidmenį“. Ir jis keistai aiškina, kad Sąjūdžio patirtis primena, jog kritiniais momentais galima sulaukti labai nemalonių staigmenų. Gal Sąjūdžio laikais buvo nemalonių staigmenų (daug jų neprisimenu), bet buvo pasiekta iki tol neregėta ir po to nebeatkurta vienybė. Spurgai tos vienybės negana. Jo nepasitenkinimas, jog „dalis piliečių įvykius vertina savaip“, sietina su totalistinio solidarumo ilgesiu ir nepakantumu bet kokiems nukrypimams nuo vienos tiesos.
Jei Rusijos propagandos įtaka yra pervertinama, tai Lietuvos valstybės ir žiniasklaidos gebėjimas formuoti savo piliečių nuostatas yra radikaliai nuvertinamas. Rusijos propagandai priskiriamos beveik mistinės galios, o Lietuvos poveikio priemonės laikomos impotencijos įkūnijimu. Taip tikrai nėra. Nors lig šiol neskirta pakankamai dėmesio pilietiniam ir patriotiniam auklėjimui, vis dėlto mokykla, Bažnyčia, valstybė, patriotinė retorika, istorijos vadovėliai, televizija ir radijas, iškilmingos šventės ir renginiai bei daugelis kitų priemonių skiepija pagarbą valstybei ir tautai. Nors žiniasklaida vis daugiau dėmesio skiria stiliui, seksui ir sportui, yra ir rimtesnių patriotizmą skatinančių laidų. Be to, tikrų ar menamų krizių atvejais susitelkiama ir veikiama vieningai, – mano nuomone, perdėm vieningai, nes atsisakoma reikiamo kritiškumo, pasiduodama bandos mentalitetui. Turbūt yra nemažai žmonių, kuriems nepriimtina, kad kiti galvoja savaip. Jų nuomone, privalu galvoti vienaip, taip, kaip jie galvoja, kaip galvoja visi „dori“ ar „patriotiškai“, ar „valstybiškai“ nusiteikę žmonės. Galvojimas savaip yra lyg iššūkis, rizikinga laikysena, kuri gali sukelti nemalonių pasekmių bei rodo supratimo ir solidarumo stoką. Neneigiu, kad galėtų būti itin išskirtinės aplinkybės (nors man sunku jas įsivaizduoti), kuriomis reikia ypatingo susitelkimo, gal net geležinės vienybės, siekiant išvengti gresiančios nacionalinės katastrofos. Bet mes negyvename tokiais laikais, ir net Sąjūdžio metais, kai buvo kovojama už laisvę, nemažai žmonių, ypač Maskvai ištikimi partiečiai, galvojo savaip, bet Lietuva nežlugo. Nenoriu romantizuoti galvojimo savaip, nes savaip galvojantys, kaip ir kiti mirtingieji, gali klysti, jų mintis gali sukelti neapykanta, iškreiptas pasaulėvaizdis, nežinojimas, nesusipratimas, išdavystė. Minties vienybė turėtų kelti susirūpinimą, nes visuomenėje vieningas padėties supratimas neatsiras spontaniškai, be sistemingo gyventojų įtaigojimo.
Pastaraisiais metais būta bent trijų incidentų, kai beveik visi galvojo vienaip: Rolando Pakso apkalta, Gruzijos ir Rusijos karas, dabartiniai įvykiai Ukrainoje. Visus tris kartus vieningai įsitvirtino stiprios antirusiškos nuostatos. Pakso išlikimas prezidentu turėjo Rusijai rūpėti, jei jis buvo tiek prorusiškas, kaip jo oponentai jį vaizdavo. Nežinau, kokiomis priemonėmis Rusija mėgino Paksą ginti, bet jos buvo totaliai neveiksmingos. Lietuvos žiniasklaida, politikai ir vadinamasis elitas su nereikšmingomis išimtimis reikalavo Pakso galvos. Tada pirmą kartą savo gyvenime susidūriau su cenzūra.
NŽ-A redakcija sakė nenorinti ir negalinti (2004, Nr. 3) išspausdinti mano skilties, kurioje reiškiau abejonių dėl galimo susidorojimo su Paksu, nes tos mintys nesiderino su redakcijos narių nuostatomis ir pilietinėmis iniciatyvomis. Savo straipsnį atsiėmiau, gavęs patikinimų, kad procesui užsibaigus apie Pakso apkaltą galėsiu parašyti ką noriu. Taip ir padariau (2004, Nr. 4), bet dabar apgailestauju, kad taip lengvai nusileidau. Gruzijos ir Rusijos konfliktų atveju irgi nebuvo jokių abejonių, kurią pusę reikia ginti ir kurią reikia smerkti. Nuotaikas ir nuostatas puikiai rodo nacionalinio transliuotojo nutarimas šalia Lietuvos vėliavos iškelti ir Gruzijos. BBC to tikrai nedarė. Tokiomis aplinkybėmis nebūta daug straipsnių ar laidų, kuriose buvo klausiama, ar valstybės peršamas ir viešumoje įsitvirtinęs pasakojimas tiksliai apibūdino įvykių eigą. Įvykiai Ukrainoje irgi buvo vaizduojami be didesnių niuansų. Maidanas buvo entuziastingai palaikomas, Janukovyčiaus pašalinimas iš pareigų be apkaltos nesukėlė abejonių dėl proceso demokratiškumo, separatistai vadinami teroristais bei smogikais ir t. t. Reikia pripažinti, kad galima reikšti skirtingą nuomonę, kritiški straipsniai yra išspausdinami. Bet viena įvykių interpretacija akivaizdžiai dominuoja, ir dažnai abejojama jos kritikų gera valia ar sveiku protu. Gali būti, kad dominuojanti interpretacija įsitvirtino, nes ji yra teisinga ir tiksliausiai atspindi tikrovę. Bet interpretacija yra akivaizdžiai antirusiška, ir jai beveik visuotinai pritariama. Tad galima klausti, ką daro tie visagaliai Rusijos propagandininkai, kodėl jų balsai šiais kritiniais momentais lieka be atgarsio.
Kyla ir Rusijos laidų retransliavimo draudimo klausimas. Nors didėja spaudimas imtis griežtesnių priemonių, kol kas laikomasi gana santūriai. Balandžio pradžioje teismas trim mėnesiams apribojo kanalo „RTR Planeta“ laidų transliacijas, o kiek anksčiau ir rusiško kanalo „NTV Mir Lithuania“ retransliacijas. Tada buvo ir siūlymų sudaryti tarpžinybinę darbo grupę, kuri tartųsi su teisėsauga dėl rusiškų kanalų keliamų informacijos saugumo problemų. Ne tik teisėsaugos organai bei Lietuvos radijo ir televizijos komisija rūpinasi informacijos erdve. Kultūros ministras Šarūnas Birutis rugpjūtį pasakė, kad jo ministerija kuria darbo grupę, kuri „nustatys valstybės audiovizualinės politikos kryptis ir peržiūrės teisinę bazę tam, kad užtikrintume piliečių teisę į objektyvią informaciją ir visoms amžiaus grupėms saugų, žalos nedarantį turinį“.
Siekiantys nutraukti ar apriboti laidų retransliavimą aiškina, kad jos kursto karą ir neapykantą. Ukrainoje Rusijos laidos gal turi tokį poveikį, bet raginama šias laidas drausti Lietuvoje. Ar čia jos kursto karą ir neapykantą? Kas turėtų kariauti su kuo? Ar Lietuvos rusai skatinami pulti Lietuvos ukrainiečius, gal ir lietuvius, ar atvirkščiai? Panašūs klausimai savaime kyla dėl galimo neapykantos kurstymo. Žodžio laisvę galima riboti, kai yra tiesiogiai skatinamas smurtas ar kai yra reali galimybė, kad kraštutinės nuomonės reiškimas sukels smurtą. Kad ir kokios būtų atgrasios Rusijos laidos, jos tokio pavojaus Lietuvoje nekelia. Normaliomis aplinkybėmis (ir Lietuvoje jos normalios) kiekvienas žmogus turi spręsti, ką jis žiūri, mato, galvoja. Valstybė neturi užduoties apsaugoti jį nuo propagandos, kaip ir nuo pornografijos. Naivu manyti, kad Lietuvos valdžia arba bet kuri valdžia gebėtų nepriekaištingai nutarti, kuris įvykių vaizdavimas yra tiksliausias. Kam bus suteikiama Biručio minima teisė nustatyti, kokia informacija yra objektyvi, koks turinys yra saugus ir nedaro žalos? Koktu net pagalvoti. Jokia paslaptis, kad normaliai draudžiama tai, kas draudėjui nepatinka, o leidžiama reikšti mintis, kurios jam artimos, o ne objektyviausios. Neseniai nuodugni JAV Aukščiausiojo teismo nutarčių analizė parodė, kad konservatyviai nusiteikę teisėjai labiau gina savo nuostatas išreiškiančias mintis, o liberalesnieji teisėjai uoliau palaiko liberalias mintis.
Yra ir pragmatinių priežasčių, dėl kurių neturėtume skubėti drausti Rusijos laidų retransliavimo. Pirma, draudimas nebūtų itin veiksmingas, nes tie, kuriems tos programos rūpi, vis tiek jas gautų per palydovus ar internetą ir, ko gero, rastų priėjimą prie radikalesnių ir net labiau iškreiptų informacijos šaltinių. Vakaruose gyvenantys musulmonai be jokių sunkumų randa ir prisijungia prie džihadistų portalų, kur mokoma gaminti bombas ir skatinama žudyti priešus. Putino gerbėjai nėra mažiau išradingi. Antra, retransliavimo nutraukimas sukeltų įspūdį, kad valdžia esą draudžia Rusijos laidas, nes ji stengiasi nuslėpti, kas iš tiesų vyksta Ukrainoje, nenori, kad gyventojai žinotų tiesą apie konfliktą Ukrainoje. Trečia, aš nemanau, kad prastuomenė ir rusų kilmės Lietuvos gyventojai negebės atsispirti Maskvos propagandai. Tai įžeidžianti nuostata, kuri kaip tik gali skatinti priešiškumą Lietuvai bei įsitikinimą, jog jie nėra traktuojami kaip ištikimi ir visaverčiai piliečiai. Gal ir klystu dėl liaudies gebėjimo atsispirti Maskvos propagandai. Bet vienas dalykas yra pradėti žvelgti į pasaulį per Maskvos prizmę ir kitas – nusigręžti nuo savos valstybės arba užsiiminėti priešvalstybiniais veiksmais. Pirmasis retai priveda prie antrojo.
Kartais nurodoma, kad Maskva veikianti keliais frontais ir įvairiomis priemonėmis.
Nesitenkinama grubia propaganda, atvirų Putino ir Rusijos veiksmų teisinimu, bet veikiama subtiliau, prisidengiant patriotizmu, ekologiniais sumetimais, siekiant į norimą pusę nukreipti diskusijas interneto portaluose. Neabejoju, kad tai vyksta ir kad dar stengiamasi papirkti ir užverbuoti kai kuriuos asmenis, teikti finansinę paramą grupėms, gal ir nesąmoningai palaikančias pozicijas, kurios Maskvai naudingos. Šiais atvejais reikia įtariamuosius traukti baudžiamojon atsakomybėn, jei jie pažeidinėja įstatymus. Vyksta ir kibernetiniai išpuoliai, bet netikslu juos laikyti informacijos karo dalimi. Kiekvienu atveju yra realus pavojus matyti Maskvos ranką ten, kur jos nėra arba pervertinti jos įtaką. Manau, kad Rusija patenkinta, jog JAV energetikos bendrovė Chevron buvo priversta pasitraukti iš Lietuvos. Nutarimą itin sveikino Seimo narys Algirdas Sysas, bet ar norime sakyti, kad jo nutarimą sąmoningai ar nesąmoningai paveikė Maskvos propaganda? Ilgus metus Lietuvos kariuomenė nesulaukė tinkamo finansavimo, nes Seimas vieningai ignoravo jos poreikius. Ant rankos pirštų galima suskaičiuoti žurnalistus, kurie nuosekliai ragino didinti gynybos išlaidas. Ar ir čia reikia įžiūrėti paslėptą Maskvos ranką, priskirti nuopelnus tam, kas vadinama Maskvos informacine agresija? Pradėjus eiti šiuo keliu, nežinia, kur baigsis kelionė, bet ji baigsis blogai.
Neturiu jokių iliuzijų dėl Rusijos ir manau, kad reikia reaguoti į Kremliaus propagandą. Bet „informacijos karas“, kurį veda prezidentė ir žiniasklaida, yra nesusipratimas. Pasikliaujama „drausk ir bausk“ psichologija, pažeidinėjami objektyvios žurnalistikos principai, su Putinu kovojama jo paties metodais, taip ir pripažįstant, kad tokios priemonės yra priimtinos. Sveikintina, kad Lietuvos elitas šiuo klausimu yra gana vieningas, bet nuogąstauju, kad vienybę lydi įtarumas ir apgulties mentaliteto įsitvirtinimas bei baimė ir nepasitenkinimas, kad dalis piliečių įvykius vertina savaip. Bolševikinio budrumo tikrai nereikia šaliai, dar tebesivaduojančiai iš sovietinės praeities.
Šaltinis: Bernardinai.lt