„Naujasis Židinys-Aidai“ 2013 m. Nr. 8
Savaitę prieš Rytų partnerystės susitikimą Vilniuje politikai ir apžvalgininkai dar svarstė, ar Ukraina pasirašys asociacijos sutartį su ES. Buvo stengiamasi nuspėti, ar Kijevas patenkins ES reikalavimus paleisti Juliją Timošenko ir kaip reaguos Briuselis, jei Ukraina neįgyvendins ES sąlygų. Mažai kas įsivaizdavo, kad Ukraina pati nutrauks sutarties ruošimo procesą. Kijevo nutarimas krito kaip žaibas iš giedro dangaus. Nelauktas žingsnis sukėlė pasipiktinimą ne tik Ukrainoje, bet ir Vakaruose. Pasipylė kritikos banga, nukreipta prieš Ukrainos prezidentą Viktorą Janukovyčių ir Rusiją, esą užkirtusią kelią Ukrainos priartėjimui prie Vakarų.
Dar nežinia, kuo baigsis protestai Kijeve ir kituose Ukrainos miestuose, bet asociacijos sutarties nepasirašymo nelaikau tragedija. Kai kuriais atžvilgiais nutarimas net naudingas. Be to, visa ši istorija atskleidė, kad ES neatliko savo namų darbų ir per gerai apie save galvoja įsivaizduodama, kad nėra šalių, kurios visomis išgalėmis nesiekia narystės.
Akivaizdu, kad įvyko milžiniška žvalgybos nesėkmė, ką amerikiečiai vadintų intelligence failure. Atrodo, kad Briuselis ir daugelis ES šalių nenuvokė, jog Janukovyčius ir ketino viešai atsisakyti sutarties ir prisiimti atsakomybę už šį žingsnį. Veikiau buvo manoma, kad Ukrainai neįgyvendinus ES sąlygų Briuselis nepasirašys sutarties, o Janukovyčius aiškins, kad esą Ukraina darė ką galėjusi, bet jos nuoširdžios pastangos nepatenkinusios Briuselio. Būtų įdomu paskaityti ES ir atskirų ES šalių diplomatų pranešimus apie padėtį Ukrainoje, sužinoti, kaip jie prognozavo įvykių eigą, kodėl jie nenumatė Janukovyčiaus sprendimo. Įtariu, kad per mažai kalbėtasi su skeptiškai vertinama valdančiąja koalicija ir per daug su bien pensant opozicijos atstovais, kurie įtikinėjo diplomatus, jog ukrainiečių noras įsijungti į Europą yra toks tvirtas, kad valdžia nedrįs nepaisyti lūkesčių. Nežinau, ar valdžios atstovai diplomatams aiškino, kad Rusijos rūstybės užsitraukimas ekonomiškai destabilizuotų šalį, o ES siūloma parama per menka numatomai ūkio krizei išvengti. Tai toli gražu nereiškia, kad ES turėjo didinti paramos paketą arba teikti lengvatų, kurios Ukrainai asociacijos sutartį padarytų patrauklesnę. Bet vienaip ar kitaip ES diplomatai turėjo nujausti, jog Ukrainos valdžia nesiveržia į Europą bet kokiomis sąlygomis. Jie irgi turėjo suprasti, kad artėjant prezidento rinkimams Janukovyčių galėjo tik erzinti besąlygiškas Timošenko palaikymas bei europiečių negebėjimas ar nenoras deramai įvertinti numatomų Rusijos sankcijų poveikio Ukrainos ūkiui, taigi ir rinkimų eigai.
Prie žvalgybos fiasko prisidėjo ES polinkis save pervertinti. Kai kuriais atžvilgiais ES yra panaši į žavingą 39 metų damą, kuri tebemano, jog tebėra 24-erių ir stengiasi nematyti savo raukšlių. ES vadovų reakcija į Ukrainos nutarimą, pakartotini tvirtinimai, jog Ukrainai durys tebėra atviros, rodo, kaip giliai pažeista jų amour-propre. ES yra neabejotinai patraukli organizacija. Bet ES žavesys, susietas su įsitikinimu, jog organizacija ūkiškai stiprės ir atliks vis didesnį vaidmenį tarptautinėje arenoje, pradėjo blukti jau prieš dešimtmetį. Akivaizdžiai didėja vadinamasis demokratijos deficitas bei nesutarimai tarp šiaurės ir pietų šalių. ES negeba įveikti finansų krizės pasekmių, mažinti nedarbo, pasirengti artėjančiai demografinei krizei pertvarkant socialines apsaugos sistemas. ES vadovai teisingai pabrėžia, kad organizacija nėra vien laisvos prekybos ir laisvo judėjimo zona ir kad šalis nares jungia bendros vertybės, suteikiančios ES savitumą. Potencialūs kandidatai apskritai gerbia ES vertybes, bet numatoma finansinė parama vilioja net labiau. ES greitai nesusidoros su ūkio ir demografijos iššūkiais, tad bus gerokai sunkiau dotuoti ūkiškai silpnesnes šalis praeities mastu, garantijoms ir lengvatomis palengvinti bei pasaldinti būsimų narių kelią į narsytę.
Nežinia, kodėl Janukovyčius nutraukė stojimo procesą, likus savaitei iki Vilniaus susitikimo. Vieni mano, kad Rusija norėjo turėti daugiau laiko didinti spaudimą Gruzijai ir Moldovai, priversti jas sekti Ukrainos pavyzdžiu. Kiti aiškina, kad Janukovyčius norėjęs išmušti daugiau pinigų iš ES – esą jei pasiūlysite daugiau, gal persigalvosiu ir dar pasirašysiu. Pastarasis aiškinimas patikimesnis, bet irgi neįtikina. Pirma, nors ES nuolaidžiavo, net pataikavo Ukrainai, vis atidėdama galutinio sprendimo datą, Janukovyčius turėjo nujausti, jog ES turi pakankamai savigarbos ir orumo, kad nemėgintų nupirkti Ukrainos pritarimo. Turgaus pobūdžio derybos neturėtų lemti narystės suteikimo procedūros, tad gerai, kad ES nenusileido iki tokio lygio. Antra, plačiai tariama, kad Rusijos grasinimai taikyti ūkio sankcijas paveikė Ukrainos sprendimą. Janukovyčius, be abejo suprato, kad jei jis staiga vėl pakeistų savo poziciją ir pasirašytų sutartį, jis įsiutintų į kvailio vietą pastatytą Putiną, kuris imtųsi dar griežtesnių sankcijų.
Minervos pelėda pradeda skraidyti tik sutemus, ir mes visi esame išmintingi praėjus įvykiams. Janukovyčiaus sprendimas dabar atrodo racionalus ir numatomas. Ukrainos prezidento rinkimai įvyks 2015 m. vasario 25 d., taigi po 14 mėnesių. Rinkimų kampanija įsibėgės kitų metų rudenį, jei ne vasarą. Net palankiausiomis sąlygomis Janukovyčiui nebus lengva laimėti antrą kadenciją. Politikai paprastai nėra perrenkami, kai ekonomika pergyvena krizę, o Ukraina stovi ant recesijos slenksčio. Pasaulio bankas prognozuoja, kad šiemet ūkis neaugs, o ateityje padėtis smarkiai pablogės, jei nebus imamasi struktūrinių reformų. Priartėjimas prie ES nėra visas problemas pašalinanti stebuklinga lazdelė. Ukrainos bendrovėms nebūtų lengva prisitaikyti prie ES standartų, įsisavinti produktų saugumo taisykles ir kitas normas. Ukrainos žemės ūkio perdirbimo įmonės negalės eksportuoti savo produktų į ES, kol jos nebus licencijuotos, o patikrinimo ir atestavimo procesas trunka kelerius metus.
Trumpai drūtai, integracija į ES duotų vaisių po dvejų, trejų ar net daugiau metų, Rusijos taikomos ūkio sankcijos būtų jaučiamos po kelių savaičių. Griežtos sankcijos nustumtų Ukrainos ūkį į recesiją ir palaidotų visas Janukovyčiaus perrinkimo galimybes. Sutarties pasirašymu Janukovyčius nesumažintų savo politinių oponentų priešiškumo, bet tik supykdytų nemažai savo rėmėjų, o sukeltas ūkio nuosmukis tik skatintų neutralius rinkėjus nuo jo nusigręžti. Sutartis bei Rusijos sankcijos būtų įkalusios paskutinę vinį į Janukovyčiaus politinį karstą, o Ukrainos prezidentas nėra savižudis. Be to, ES padarė taktinę klaidą paversdama jos sąlygų įgyvendinimo simboliu reikalavimą paleisti pagrindinę Janukovyčiaus politinę varžovę Timošenko, kuri, sėdėdama kalėjime, negalės kandidatuoti į prezidentus. Glumina, kad tiek daug diplomatų, ekspertų ir politologų negebėjo numatyti Janukovyčiaus sprendimo ir neįvertino aplinkybių, kurios jį nulėmė. Kyla klausimas, ar ir kitais atvejais žinovai mato pasaulį ne tokį, koks jis yra, bet tokį, kokį jie norėtų turėti. Reikia pridurti, kad Janukovyčius elgėsi, lyg jis būtų absoliutus valdovas, o ne rinkėjams atskaitingas vadovas. Ilgainiui jam brangiai kainuos tai, kad jis savavališkai priėmė sprendimą nutraukti pasirašymo procesą nesitaręs su kitais politikais ar šalies gyventojais, nesiteikęs paaiškinti savo priežasčių.
Rusija gali džiaugtis savo diplomatine pergale, bet džiaugsmas greitai atsirūgs, nes pasiekta tik Pyro pergalė. Nutarimas nepasirašyti asociacijos sutarties nereiškia, kad Ukraina taps Eurazijos muitų sąjungos nare. Jei ta galimybė buvo svarstoma, protestai ir demonstracijos gerokai ją sumažino. Janukovyčius neturi ypatingos meilės Rusijai, dar mažiau tos meilės turi daugelis jį palaikančių oligarchų. Brutalus Maskvos elgesys du kartus nutraukiant dujų tiekimą dar nėra užmirštas. Janukovyčius pasirinko nepasirašyti sutarties kaip mažiausią blogybę. Po rinkimų apskaičiavimai bus kiti. Jei Janukovyčius bus perrinktas, jis turės didesnę veikimo laisvę, galės rizikuoti Rusijos sankcijomis, juolab kad ES (mano nuomone, klaidingai) suteiks daugiau finansinės paramos. Jei opozicijos kandidatas laimės rinkimus, į ES bus tiesiog veržiamasi.
Putinui nepaprastai svarbu sukurti regimybę, kad Rusija yra pasaulio galybė, kaip JAV, ES, ar Kinija. Šios globalinės Rusijos pretenzijos yra tuščios be itin glaudžių santykių su Ukraina. Ukrainą bus galima įtraukti į savo įtakos sferą ir ją ten išlaikyti tik finansinėmis priemonėmis bei kitokiomis lengvatomis ir paskatomis. O Rusijai tai yra per didelė prabanga. Juo daugiau lėšų bus skiriama Ukrainai remti, juo mažiau jų liks investicijoms ar gyvenimo lygio kėlimui Rusijoje. Rytų Europos satelitų dotavimas ženkliai prisidėjo prie SSRS žlugimo, ką turi puikiai žinoti Rytų Vokietijoje tarnavęs Putinas. Vargu ar Rusija pakartos praeities klaidas, tad parama bus kuklios apimties. O vargana parama netenkins net prorusiškų Ukrainos politikų lūkesčių. Be to, dabartinė Rusija, kaip ir Sovietų Sąjunga, nemoka normaliai bendrauti su savo piliečiais, gerbti jų įsitikinimus, įsiklausyti į jų norus. Nemokėdama pagarbiai bendrauti su savaisiais, ji negeba pagarbiai elgtis su klientais ar sąjungininkais. Net jei Ukraina trumpam priartėtų prie Rusijos, Maskvos nurodinėjimai, pamokymai, aklas savo interesų stūmimas laiduoja, kad romanas baigsis po kelerių metų.
Nereikia sielotis dėl asociacijos sutarties nepasirašymo. Ukraina veikiau anksčiau negu vėliau pasuks integravimosi į ES linkme. Ji nebus „pralošta“, netaps Rusijos satelitu ar kolonija, tad nebus ilgalaikių pasekmių. Ukraina nėra ypatingas prizas, bet būsima didelė našta. Tai milžiniška šalis, turinti 46 milijonų gyventojų, neveiksmingą ūkį, korupcijos persmelktą verslą ir viešąjį gyvenimą. Integracijos proceso atidėjimas keleriems metams suteiktų ES šalims daugiau laiko atsigauti, ūkiškai sustiprėti. Nors sociologinės apklausos rodo, kad Ukrainos gyventojų dauguma palaiko integraciją į ES, nereikėtų sureikšminti šių duomenų. Daugelis ukrainiečių neturi tvirtų nuostatų dėl santykių nei su Europa, nei su Rusija. Ir be simpatijų Rusijai Janukovyčius nebūtų laimėjęs prezidento, o jo Regionų partija – parlamento rinkimų. Esama realios tikimybės, kad prorusiškų ir antirusiškų nuotaikų pusiausvyra išnyks, ir aiškią persvarą pasieks europietiškos orientacijos jėgos. Tokiu atveju jos turėtų būti dėkingos Putinui, kuris savo grasinimais ir pusiau chuliganiškais veiksmais dar kartą šovė sau ir Rusijai į koją.