„Naujasis Židinys-Aidai“, 2014 (3)
Vis daugiau tautų ir žmonių grupių ketina pasinaudoti teise atsiskirti ir sukurti savo nepriklausomą valstybę. Rugsėjį Škotijoje vyks referendumas dėl išstojimo iš Didžiosios Britanijos, Katalonijoje lapkritį – dėl atsiskyrimo nuo Ispanijos. Katalonijos padėtis yra sudėtingesnė, nes Ispanijos Konstitucinis Teismas pareiškė, kad numatomas referendumas yra nekonstitucinis ir niekinis. Esą katalonų „teisė spręsti“ gali būti panaudojama tik pagal Ispanijos 1978 m. Konstituciją, kurioje deklaruojama Ispanijos vienybė. Šiaurės lyga (Lega Nord) kartais reikalauja paversti Italiją federacija, kartais siūlo, kad Padanija (taip ji vadina Šiaurės Italiją) atsiskirtų ir sukurtų savo valstybę. Jei būtų įmanoma kaip nors susitarti dėl Briuselio ir jo priemiesčių likimo, flamandai ir valonai seniai gyventų atskirose valstybėse. Nereikėtų pamiršti Čekijos ir Slovakijos „velvetinių skyrybų“ ir kruvino Jugoslavijos išsiskaidymo į šešias valstybes.
Tautų apsisprendimo teisė yra vienas kertinių tarptautinės teisės principų, bet JTO Chartijoje nenurodoma, ar principas suteikia teisę į nepriklausomybę, federaciją, autonomiją, ar tik užtikrina kai kurias kultūrines ir politines teises. Valstybės paprastai mėgina užkirsti kelią atsiskyrimui sugalvodamos įvairiausių teisinių kliūčių. Prisidengdama Konstitucijoje minima valstybės vienybe, Ispanija iš esmės nepripažįsta atsiskyrimo teisės. Ukrainos valdžia priešinosi Krymo referendumui, nurodydama, jog pagal Ukrainos Konstitucijos 3 skirsnį, teritorinius pokyčius turi patvirtinti visi Ukrainos piliečiai, ne tik Krymo gyventojai.
Kas gali balsuoti referendume dėl atsiskyrimo – ar visos šalies, ar tik siekiančio atsiskirti regiono gyventojai – yra vienas opiausių su atsiskyrimu susijusių klausimų, nes atsakymas į jį dažnai turi lemiamos reikšmės. Tarkime, 1990 m. Šalčininkų rajonas būtų norėjęs atsiskirti nuo Lietuvos. Rajono gyventojai būtų balsavę už atsiskyrimą, Lietuvos gyventojai – prieš, o visos SSRS – taip, kaip kompartija reikalavo. Škotijos ir Katalonijos referendumuose dalyvaus tik vietos gyventojai, nebus atsiklausiama anglų ar kastiliečių.
Negalima lengva ranka numoti į teisinius ir konstitucinius reikalavimus, bet nereikia jų sureikšminti. Jei reikėtų paklusti įstatymams be išlygų, valstybė galėtų užkirsti kelią atsiskyrimui, į Konstituciją įrašydama straipsnį, jog valstybė yra vieninga ir nedaloma, arba nustatydama beveik neįgyvendinamas teisines sąlygas dėl atsiskyrimo. Jei SSRS Konstitucijoje būtų buvę draudžiama atsiskirti, lietuviai ir kitų tautų nariai vis tiek būtų manę turintys teisę lemti savo likimą, neatsiklausę visų Sovietijos gyventojų.
Filosofai skirsto teisę atsiskirti pateisinančias teorijas į dvi pagrindines grupes – atkuriamosios teisės ir pirminės teisės teorijas. Atkuriamosios teisės teorijos teigia, kad grupė žmonių turi teisę atsiskirti tik tuo atveju, kai jos narių teisės yra nuosekliai pažeidžiamos ir tik atsiskyrimu galima jas apginti ar atkurti. Pirminės teisės teorijos suteikia teisę atsiskirti atitinkamai apibrėžtai žmonių grupei, net kai ji nėra persekiojama ar skriaudžiama. Teisė atsiskirti nėra siejama su teisingumo atstatymu ar persekiojimo nutraukimu, bet su žmonių teise lemti, kas juos valdys.
Kai kuriais atžvilgiais atkuriamosios teisės teorijos panašios į Johno Locke’o skelbiamą teisę sukilti ir nuversti valdžią, jei ji engia savo piliečius ar pavaldinius ir neįmanoma taikiomis priemonėmis engėją pažaboti bei užtikrinti gyventojų teises ir gerovę. Jei egzistuoja teisė sukilti, tai egzistuoja ir teisė atsiskirti, nes atsiskyrimas yra švelnesnis teisės į revoliuciją variantas. Užuot nuvertus valdžią visoje šalies teritorijoje, ji pašalinama tik dalyje. Atsiskirianti dalis atsisako pripažinti valdžios legitimumą ir jos pretenzijas valdyti. Valdžia išlieka, bet nutraukiamas jos valdymas atsiskiriančios teritorijos dalyje. Renkamasi atsiskirti tais atvejais, kai neįmanoma nuversti tironišką valdžią (Lietuva nebūtų galėjusi nutraukti komunistų partijos viešpatavimo visoje Sovietijoje) arba kai valdžia pakankamai dorai elgiasi su gyventojų dauguma, bet persekioja dalį jų, paprastai tautą ar etninę bendruomenę. Kosove gyvenantys albanai, Kinijos tibetiečiai, Šri Lankos tamilai galėtų pretenduoti į šitokią atsiskyrimo teisę, bet rusai Kryme ar Estijoje bei Latvijoje – negalėtų.
Kaip jau minėta, vienu atžvilgiu atsiskyrimo teisė yra nuosaikusis revoliucijos teisės variantas, bet kitu atžvilgiu – radikalesnis. Atsiskiriantieji nemėgina nuversti valdžios, bet siekia išeiti kartu su žeme, tad ne tik ketina nutraukti politinį ryšį – tai galėtų atlikti emigruodami, bet reiškia pretenzijas į konkrečią teritoriją, kuri, jų nuomone, jiems priklauso.
Pirminės teisės teorijos leidžia teritorijai atsiskirti, net jei jos gyventojai nėra diskriminuojami. Valdžios legitimumas, jos teisė valdyti priklausanti nuo gyventojų pritarimo. Kol gyventojai pritaria, tol valdžia legitimi. Praradusi gyventojų pasitikėjimą ir pritarimą, valdžia netenka legitimumo, o piliečiai neprivalo jai paklusti. Kadangi didesnei grupei emigruoti ir rasti prieglobsčio tinkamoje šalyje būtų labai sudėtinga, jei apskritai įmanoma, tai jie gali atsiskirti, sukurti savo valstybę ir išrinkti pasitikėjimą turinčią ir palaikomą valdžią.
Bet kam priskiriama ši teisė? Vieni filosofai argumentuoja, kad bet kokia grupė žmonių gali kurti savo valstybę, nesvarbu, kokie jų tarpusavio saitai, ryšiai su būsimos valstybės teritorija ar su likusiais šalies gyventojais. Teoriškai galėtų atsiskirti turtingi švedai, gyvenantys saloje Baltijos jūroje ir norintys mokėti mažiau mokesčių. Šiaurės lygos išstojimo projektuose ūkiniai ir finansiniai motyvai atlieka svarbų vaidmenį; nuolat pabrėžiama, kad šiaurės Italijos gyventojai dotuoja „tingius“ Sicilijos ir pietų Italijos gyventojus.
Net šis liberaliausias atsiskyrimo teisės variantas nurodo sąlygas, kurios turi būti patenkintos, norint kurti savo valstybę. Atsiskyrimą turi palaikyti kvalifikuota gyventojų dauguma – nepakanka 50% + 1 gyventojo; kartais reikalaujama, kad žmonės du kartus balsuotų, siekiant užtikrinti, jog noras atsiskirti nėra vienadienis reiškinys. Taip pat nurodoma, kad nauja valstybė turi gebėti vykdyti visas normalios valstybės funkcijas ir kad likusioji valstybės dalis nepaskęstų anarchijoje, o veiktų normaliai. Šias sąlygas patenkinti kadaise nebuvo lengva. Krašto apsauga brangiai kainuodavo, o muitai ir kiti prekybos apribojimai bei mažos vidaus rinkos sukeldavo sunkiai įveikiamų ūkio problemų. NATO ir ES sukūrimas panaikino šias kliūtis Europoje. Gal todėl ir dažniau stengiamasi atsiskirti.
Kita pirminės teisės atmaina labiau varžo teisę atsiskirti. Ji suteikiama tik tautoms, subrendusioms etninėms, ypatingesnėms religinėms bendruomenėms, kitaip tariant, tokioms, kurios puoselėja unikalų, daugelį sričių aprėpiantį gyvenimo būdą, turi savo kultūrą ir tradicijas, ženklinančias svarbiausius gyvenimo momentus. Narystė tautoje ar etninėje bendruomenėje atlieka vyraujantį vaidmenį žmogaus savipratoje. Jis sieja savo klestėjimą su bendruomenės klestėjimu, savo gerove su jos gerove, jos nesėkmės yra ir jo nesėkmės. Nepriklausoma valstybė yra patikimiausias būdas tautinės bendruomenės klestėjimui užtikrinti. Tad tautoms suteikiama išskirtinė teisė atsiskirti, net jei jos gyvena valstybėje, kuri jų nei skriaudžia, nei diskriminuoja.
Škotija ir Katalonija grindžia šia teorija savo teisę atsiskirti. Lietuvos teisė palikti Sovietų Sąjungą buvo net tvirtesnė. Būdama tauta, ji turėjo pirminę teisę į nepriklausomą gyvenimą, be to, jai dar galiojo atkuriamosios teisės variantas. Nors devintą dešimtmetį Lietuvos ir kitų Baltijos „respublikų“ gyvenimo lygis buvo aukštesnis negu Sovietų Sąjungos vidurkis, o jų gyventojai nebuvo labiau skriaudžiami, sovietų okupacija pažeidė pagrindines šių tautų ir šalių politines teises, tad jos turėjo teisę susigražinti tai, kas buvo iš jų išplėšta, juolab kad jų teisė į šias teritorijas buvo neginčijama, nes jų protėviai ten gyveno šimtmečiais.
Visos teorijos turi savo privalumų ir trūkumų. Liberalioji pirminės teisės interpretacija rimtai traktuoja teiginį, kad žmonių pritarimas lemia valdžios teisėtumą. Teorija patraukli, nes ji nereikalauja, kad žmonės paklustų valstybės valdžiai vien dėl to, kad jie gimė ir gyveno jos teritorijoje, bet leidžia jiems patiems rinktis, kas juos valdys. Atsiskyrimo teisė galioja ne tik ypatingoms bendruomenėms, ja gali naudotis visos grupės, manančios galį gyventi geriau savoje valstybėje. Bet Šiaurės lygos atvejis rodo, kad ši teisė yra per plati, pateisina atsiskyrimą, net kai pagrindiniai motyvai yra savanaudiški, noras geriau gyventi be įsipareigojimų mažiau pasiturintiems šalies regionams ir bendrapiliečiams. Kaip ne vienas teoretikas pastebėjo, šios teisės įteisinimas ne tik prieštarautų socialiniam teisingumui, bet ir leistų turtingesniems šalies regionams šantažuoti centrinę valdžią, išreikalauti visokiausių nuolaidų ir palankių sąlygų grasinant atsiskyrimu, jei reikalavimai būtų nepatenkinti. Nukentėtų ir demokratijos lygis, nes sumažėtų paskatos ieškoti kompromisų ir visiems priimtinų sprendimų.
Atkuriamosios teisės teorijos skatina valstybes padoriai elgtis su savo piliečiais. Kol jos tai daro, jų teritorinis integralumas yra užtikrintas. Savo piliečių teises pažeidžiančioms valstybėms gresia atsiskyrimas, kurį palaikytų tarptautinė visuomenė, tad jos turi paskatų gerbti savo piliečių žmogaus ir politines teises. Antra vertus, ši teorija neleidžia dorai valdomoje valstybėje gyvenančioms mažoms tautoms siekti to savarankiško gyvenimo, kuriuo gali gerėtis savo valstybę turinčios tautos. Jei atkuriamosios teisės teorija būtų tarptautinės teisės norma, tai Slovakija nebūtų galėjusi atsiskirti nuo Čekoslovakijos be Prahos nutarimo, net jei visi slovakai būtų siekę savo valstybės. Tad teorija įteisina istorijos atsitiktinumus, net ir neteisybes, jei dabartiniu metu valstybė elgiasi dorai.
Pirminės teisės teorija, suteikianti teisę atsiskirti tik tautoms, yra bene patraukliausia. Ji gerbia žmonių ir tautų teisę į savo kultūrą, leidžia žmonėms jaustis visateisiais valstybės piliečiais, sudaro palankesnes sąlygas solidarumui skatinti. Tačiau ši teorija, kaip ir visos pirminių teisių teorijos, suteikia mažumoms galimybę šantažuoti centrinę valdžią grasinimais atsiskirti. Bet tokiu atveju gal protinga leisti mažumai eiti savo keliu, jei ši yra pakankamai didelė ir gyvena kompaktiškoje teritorijoje.