Ta nepagarbi mintis man kilo žiūrint „Spaudos klubą“. Tada pagalvojau, kad naujai kepami mūsų generolai turi kažką bendra su etnografiniais rusų vestuvių generolais. Pastarųjų man dar teko matyti. Anuomet, dar iki Stalinui nusibaigiant, kai tėvas, vengdamas kelionės už plačiųjų Sibiro upių, mėtydamas pėdas apsigyveno su šeima viename Vilnijos dvarelyje. Jame jau veikė „sovchozas“ – pokaryje į tuos „liaudies dvarus“ buvo suplūdę kolonistai iš plačiosios Sovietijos. Pagal mano tėvo loginį mąstymą, kandidatų į ešelonus tarp kolonistų neturėjo rinkti.
Betgi tie didžiarusių vestuvių generolai, kokius regėjau kolonistų vestuvėse pokariniame dvare – sovchoze Vilnijoje, buvo visai ne tokie, kaip, pavyzdžiui, gruzinų švenčių tamada – iškilmių vyresnysis. Jie man atrodė kaip pajacai, apkvaitusios minios kvaitintojai – švilpiantys, besiverčiantys per galvą, pritūpdami šokinėjantys (šokantys?): kepurės su sagute, diržais persmauktos palaidinės ir „garmoške“ susmaukti auliniai batai.
Minimą vakarą „Spaudos klube“ A. Siaurusevičius nagrinėjo situaciją, susiklosčiusią generaliniam prokurorui pranešus, kad prokuratūra tarsi ir nebeturi ką pasakyti apie kai kurias daug metų besitęsiančias rezonansinėmis vadintas bylas ir kad prie baudžiamųjų tyrimų dėl Bražuolės tilto ir Juro Abromavičiaus susprogdinimo prokurorai sugrįžtų tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms. Be laidos vedėjo, studijoje sėdėjo bei kartu prokuroru piktinosi generolas Jurgis Jurgelis, Seimo narys Egidijus Klumbys ir „Jaunosios Lietuvos“ vadas Stanislovas Buškevičius. Už kadro buvo (kalbėjo, bet nepasirodė) Juro Abromavičiaus našlė Jūratė Abromavičienė.
Laida buvo skirta „paprotinti“ naujai iškeptą generalinį prokurorą, sau leidžiantį (kur tai matyta!) nei iš šio, nei iš to, su niekuo nesuderinus, išspręsti situaciją, aprašytą, sumazgytą jau ne vieno redaktoriaus, ne vieno prokuroro, ne vieno saugumo vado, pagaliau ne vienos politikų kartos. Šiandien žinant, kad po anų įvykių dar buvo Vytauto Pociūno mirtis Breste, trejus metus trukęs Saugumo departamento „nusikalstamos veiklos imitavimo modelis“ su Algirdu Petrusevičiumi ir pastarojo įkalinimas, L. Graužinienės vadovaujamos Seimo komisijos veikla, kuriai, komisijos pirmininkės žodžiais, tuo metu vis trūko ar kvalifikacijos, ar įgudimo reikiamai išvadai surašyti, pagaliau KGB rezervininko A. Pociaus atstatydinimas ir jo gynimas Lietuvoje neregėto pločio frontu su premjeru ir prezidentu V. Adamkumi pirmose pozicijose… Visi tie įvykiai man tik dar kartą patvirtino: teatralizuotas buvusiųjų ir juos besirengiančių pakeisti naujųjų virtimo valstybininkais spektaklis su Didžiuoju dirigentu, prasidėjęs iš karto po Lietuvos valstybingumo atkūrimo, nėra pasibaigęs – jis tęsiasi, įgauna naujas formas, suranda naujų atlikėjų bei išryškina laukiančius „x“ dienos. Ir nebūtinai iš rezervininkų pusės.
Atskirai kiekvienas politinis skandalas būna susijęs su vienu ar kitu valstybės gyvenimo reiškiniu, kurį galima įvairiai traktuoti. Tačiau analizuojant iš laiko perspektyvos vienodų šaknų „rezonansinius“ skandalus (bylas) daug kas paaiškėja. Pasimato, kad už juokelių ir skandalėlių yra nei daug, nei mažai – profesionaliai parengtas ir toli siekiantis Kovo 11-osios Aktu paskelbto valstybingumo griovimas. Analogiškai buvo elgiamasi ir su praėjusio amžiaus valstybingumu. Ruošiant valstybei „pompėją“ (čekisto Slavino terminas), pirmiausia buvo ieškoma tam tikros kategorijos žudomos valstybės piliečių, t.y. žmonių, dėl vienų ar kitų priežasčių linkusių peštis su savaisiais, kolaboruoti su okupantais.
Plečiantis neskaidriam (rytietiško stiliaus slaptajam?) valdymui šalyje, garsiai deklaruojančioje, kad ji jau atsikratė bolševizmo, bet realiai tam bolševizmui įgaunant naujas, keistas (jau nacionalines?) formas, kyla vis didėjantis poreikis išsiaiškinti, kaipgi mes iš tiesų gyvenome tą septyniolika metų, žodžiais deklaruodami žengimą link vakarietiškų europinių vertybių.
Todėl norėčiau prie „Spaudos klubo“ ir jos dalyvių sugrįžti, prieš tai prisiminęs, ką pats mačiau dirbdamas įvairius darbus, susijusius su Lietuvos saugumo sistema, turėjusia mums garantuoti ramybę. Tam reikia sugrįžti į tą laikotarpį, kai buvo sulaužytas „perestroikos“ tvarkaraštis. Atskaitos tašku galime laikyti ir A. Juozaičio „anatomijos“ pasirodymą – prisiminkime, kaip joje autorius apraudojo prasidėjusią Sovietijos griūtį. Bet kalba būtų ne apie raudojusius, o apie veikiančius.
Kaip prokuroras Artūras Paulauskas vyko į Hamburgą ir ko jis ten ieškojo
Pradėsiu iš toliau apie tai, kas vėl iš naujo darosi aktualu. Lietuvos jaunuomenė gal jau ir nežino asmens, Stasi archyvuose įvardyto Kriugeriu, o KGB vadinto Kliugeriu, kurį prieš I Sąjūdžio suvažiavimą į Lietuvą parsigabeno pats sovietinio KGB Lietuvos padalinio 1-ojo (užsienio žvalgybos) skyriaus viršininkas Vytautas Karinauskas. Tačiau septynioliktais atkurto valstybingumo metais jau Lietuvos verslininku besivadinantis Kliugeris pats priminė apie save: iškėlė bylą politinių kalinių ir tremtinių organizacijų atstovams – šie mat jį apšmeižė savo leidiniuose, o jis juk laimėjo konkursą gaminti naujuosius Lietuvos piliečių pasus.
Senukai, buvusieji politkaliniai, matyt, ir nebūtų gebėję apsiginti nuo „Gudručio“ (taip į lietuvių kalbą verčiamas KGB slapyvardis), o tuo labiau neapsigintų nuo iš senų laikų su juo susijusios advokatų kontoros „Spes“. Tačiau neapsikentęs, kad jo naująjį pasą gamins KGB bernelis, į televiziją atėjo buvęs prokuratūros tardymo skyriaus viršininkas J . Gaudutis ir informavo mus apie dokumentus, slepiamus Generalinės prokuratūros archyvuose, kurie kažkodėl Lietuvos teismų nenaudojami tuose Gudručio ir kontoros „Spes“ inicijuojamuose procesuose. Šie dokumentai neleidžia abejoti, kas toks yra asmuo, nekalčiausiu veidu pasišovęs parūpinti (gal ir toliau tai daro?) mums visiems svarbiausią tapatybės dokumentą.
Dirbdamas Generalinėje prokuratūroje, girdėjau įvairių versijų, kam „perestroikos“ organizatoriams – KGB užsienio žvalgybos skyriui – prireikė Gudrutį parsivežti iš Vokietijos. Ir apie jo savigyrą teko girdėti – savo artimiesiems Kliugeris išties teigdavo: jam buvo skirta tapti pirmuoju poperestroikinės Lietuvos prezidentu. Bet išsamiau apie tai turėtų pasidalyti prisiminimais (ką čia slėpti – viskas seniai paversta juokeliais) jau minėtas Karinauskas. Tik jis ir galėtų pakomentuoti, ar KGB 1-asis skyrius (nežinau kaip jis šiandien jų vadinamas) ir toliau nukreipia Klimaičio žingsnelius politinių kalinių diskreditavimui. Po Maskvos pučo jis dirbo (apdirbinėjo medieną?) pas P. Čėsną. Besidomintys nūdiene Lietuvos istorija jį nesunkiai rastų.
Pučo žlugimas bei vėlesni įvykiai Rytuose valstybiškai mąsčiusiems žmonėms galimybę pertvarkyti valstybinį gyvenimą Lietuvoje mestelėjo kaip dangus keptą karvelį išbadėjusiems. Kodėl jie ne viską padarė tose pertvarkose, istorija dar nagrinės. Tad anuo metu kovotojas už nuo Maskvos atskirtą Lietuvos prokuratūrą (buvo toks didvyriškos mūsų istorijos puslapis) Artūras Paulauskas prieš artėjančius 1992 metų rinkimus į Seimą, pasiėmęs vieną tardytoją ir vertėją, išsirengė į Hamburgą, kuriame, beje, nėra centrinių teisėsaugos institucijas administruojančių įstaigų, nėra žinybų, su kuriomis atsikurianti valstybė galėjo pradėti megzti tarpusavio teisinės pagalbos ryšius.
Ko vis dėlto tuo metu ponui Paulauskui Hamburge reikėjo? Man pavyko šį tą suprasti tame gan suktai suveltame kamuolyje, nes ir pats buvau į jį įsuktas. Tad anuomet Paulauskas grįžęs iš Hamburgo iškėlė Kliugeriui baudžiamąją bylą pagal tebeveikusį sovietinį baudžiamąjį kodeksą. Praėjus ar ne mėnesiui nuo tardymo pradžios, į bylos tyrimą antruoju tardytoju įtraukė ir mane. Tyrimo eigoje paaiškėjo ne tik Kliugerio veikla, bet ir kai kurie su politika susiję niuansai ir tebesitęsiantis iki šiol prokuratūros panaudojimas tai politikai: opozicijoje buvusioje LDDP buvo rezgami planai prieš rinkimus suduoti smūgį vadinamiesiems sąjūdiečiams. Nusitaikyta į jų lyderį V. Landsbergį. Iš pradžių vienas iš variantų buvo skleisti gandą, kad profesoriaus tėvas, kaip 1941 metų posukiliminės Ambrazevičiaus vyriausybės narys, buvo ir Kauno geto projekto autoriumi. Bet to varianto greitai buvo atsisakyta. Juk niekas nepatikės ar pareikalaus įrodymų.
Pasirinktas kitas, tęstinis laike, naudojant teisminę instituciją – Generalinę prokuratūrą. Planas toks: V. Landsbergis suima ir į kalėjimą uždaro iš emigracijos į tėvynę grįžusį laisvą žurnalistą ir verslininką Algį Klimaitį. Taip pastarasis padaromas „kankiniu“. LDDP nariai (vadovavo dabartinis Vyriausios rinkiminės komisijos vadas Z. Vaigauskas) organizuoja Klimaičio gelbėjimo komitetą. Kirkilas siunčia prokuratūrai įspėjamuosius raštus. Laikraščių girnos sukasi.
Landsbergininku viešai tituluojamas Paulauskas nesigynė. Tiesa, suėmimo protokolą pasirašyti dėl visa ko pakišo tuomet diabetu sunkiai sirgusiam, jau beveik nematančiam pavaduotojui G. Norkūnui. Ir net nebandė neigti kaltinimų vykdąs politinį užsakymą.
Bet vis dėlto, ko jis ieškojo Hamburge? Atsiverskime Niurnbergo teismo medžiagoje amerikiečių surastą SS generolo Stalecherio ataskaitą Himleriui. Kitaip dar vadinamą dokumentu L-180. Iš jo aiškėja, kad nacių generolas, turėjęs užduotį išprovokuoti gyventojų susidorojimus su žydais ir komunistais iki vokiečių kariuomenės atėjimo, Lietuvoje (kaip jis pats rašo) to nebūtų pajėgęs padaryti, jei ne vienas asmuo, kurio pavardę jis užrašė – Klimatis. Nustatyta – tai Gudručio tėvas Algirdas Jonas Klimaitis, taip pat žurnalistas. Ir jei jau kalbėsime apie mūsų tautiečius, susitepusius holokauste, jo kolaboravimas su naciais privalėjo būti pirmiausiai ištirtas. Tačiau Algirdas Jonas iki mirties – 1988 metų – gyveno Hamburge, prisistatydavo socialdemokratu ir… pasitikdavo iš Lietuvos per geležinę uždangą pabėgusius, įkalbinėdamas nedaryti pareiškimų prieš Sovietiją (vieno žinomo mūsų dainininko liudijimas).
Ar žinojo apie šio neeilinio holokauste dalyvio gyvenamąją vietą vadinamieji nacių medžiotojai? Iš prokuratūros byloje esančio vieno E. Zuroffo laiško matyti, kad Staleherio pagalbininko gyvenamoji vieta jiems buvo vieša paslaptimi. Kodėl tada nacių medžiotojai tylėjo lyg vandens į burnas prisiėmę?
Bet štai apie 1980 metus Gudrutis ėmėsi energingai veikti. Paskaičius Golyciną ar Mitrochino archyvą – viskas vyko tarsi pagal jų aprašytus scenarijus. Jis atsidūrė (gal buvo infiltruotas?) iš pradžių lenkų „Solidarumo“ laikraštyje, vėliau dirbo su iš Rytų bloko bėgančiais disidentais intelektualais, tapo vos ne Vatikano atstovu ir galų gale per K. Bobelį įsitrynė į VLIK-ą.
Tačiau iki tol Hamburgo prokuratūra ėmėsi jo tėvo veiklos karo metais tyrimo. Ir kreipėsi teisinės pagalbos… į sovietų KGB. Šis tuomet švariai išvalė Lietuvos archyvus (turėjau galimybę tuo įsitikinti) ir vokiečiams pranešė: jokios medžiagos apie to asmens nusikaltimus žmoniškumui nerasta.
Buvo liudytojų, teigusių, kad Gudrutis yra gyręsis, jog tą tyrimą inicijavo jis pats. Tam atvejui, jei dar būtų žinojusių jo tėvo praeitį. Paulauskas apie tai irgi žinojo. Tad pradėdamas „kliugeriadą“ dėl viso pikto pasitikrino, kad Hamburgo prokuratūra nepateiktų kokių netikėtumų. Bet argi prisimins hamburgiečiai dešimties metų senumo istoriją, susijusią su nelemtuoju holokaustu, jeigu žydai tyli?
Apie tai, kaip vienas žurnalistas nerado N.N. Krempovskio kapo, ir kitus linksmus dalykus
Nesiimčiau tvirtinti, kad Gudručio suėmimas ir buvo teisėsaugos teatro pradžia ar atskiru jo skirsniu naujausioje Lietuvos istorijoje. Jau minėjau: tokia pradžia gal reikėtų laikyti Petrausko ir Paulausko prokuratūrų dvikovą. Ilgą ir dramatišką. Kas tik iš mūsų tame mūšyje nedalyvavo, pasirengę krūtine uždengti tikrąją, lietuvišką, t.y. A. Paulausko Generalinę?
Kadangi, kaip toje pasakoje, „ir aš ten buvau, alų, midų gėriau“, tai apie įvykius turėjau ne tik nuomonę – daugelį veikiančių asmenų asmeniškai pažinojau, daugelyje įvykių pats dalyvavau ar žinojau apie juos iš kolegų. Buvo anuo metu Vilniuje trijulė vaikinų, kilusių iš terikonais pasipuošusios rytinės Ukrainos šachtų. Trijulė gyveno Lietuvoje ir šventai tikėjo ateisiant laiką „sąjūdistams“ triuškinti ir tada jie planavo padaryti karjeras. Vienas jų – prokuratūros darbuotojas Nikolajus Nikolajevičius Krempovskis, prilipo prie Petrausko. Buvo ar tik ne šio „generalinio“ pavaduotoju. Tačiau Maskvoje pučas žlugo. Vadinamas promaskvietiškas prokuroras Petrauskas persikraustė į Karaliaučiaus sritį (atseit į užsienį), o jo pavaduotojas niekur neišsikėlė – girtavo prie Nemenčinės kolektyviniuose soduose, iš ten jį kažkas ir nuvežė policijos budėtojams.
Šis sovietinis teisininkas nevertino Vilniaus universitete įgyjamo profesinio parengimo. Mat Vilniuje „tiražuojami“ liberalai. Kas kita, Charkovo tardymo mokykla, kurią baigė jis pats. O ta mokykla praktikoje reiškėsi taip: tardo Niknikas (kaip jį vadindavo viena kolegė) bernužėlį nuo Rokiškio, bandžiusį išvengti tarnybos sovietinėje kariuomenėje, o šis dar ir širdingiausiai prisipažinti jam inkriminuojamų dalykų nenori. Paima Niknikas baudžiamąjį kodeksą ir smogia tardomajam per galvą. Ir aiškina tuometine valstybine kalba: „nie ja bju, zakon bjot“ (ne aš mušu, įstatymas muša). Ir nieko. Niekas tada net nesiskundė, nors taip kliuvo ne vienam. Kaip niekas nesusidomėjo charkovietiška įkalčių rinkimo sistema ir jos propaguotoju Lietuvoje. Iki pat 1991-ųjų rugpjūčio. Tačiau po pučo buvo kitaip. Buvo tarsi ir imtasi vykdyti teisingumą. Nebe charkovietišką. Gal jau lietuvišką? Ištardytas Niknikas buvo perduotas teismui. Laisvės iki nuosprendžio nevaržė: kaltinamasis turi žmoną – Paulausko prokuratūros darbuotoją ir dukrelę Virgutę. Bet teismas ėmė ir nuteisė Nikniką (kalbama, kaltinamasis negalėjo patikėti savo ausimis) ar ne trejiems metams kalėjimo. Tai yra realiai pasėdėti. Mat po pučo tai buvo madinga. Bet į kalėjimą Krempovskio taip ir neuždarė. Pamenu žinutę „Respublikoje“: nespėjęs persikelti į Sniego gatvę, nuteistasis Niknikas mirė.
Praėjus kuriam laikui, prie manęs prilipo vienas žurnalistas: jis niekaip negalėjo rasti Krempovskio kapo. Taip pat, kaip vėliau jo kolegos nerado Dekanidzės. Žurnalistas norėjo komentaro. Ką tai galėtų reikšti: mirusiojo šeima Vilniuje, motina Donbase, žmonos tėvai Šilutėje, o oficialiai teigiama, kad Niknikas palaidotas Šiauliuose? Bet kapo ir ten niekas negali parodyti. O jei jo nėra, jei visas procesas buvo tik valstybinio masto akių dūmimas pilietiškajai visuomenės daliai, tad kas iš nepriklausomos Lietuvos teisėsaugos pareigūnų šioje aferoje, šiame visuomenės akių dūmime dalyvavo, garsiai mąstė žurnalistas.
O man įdomus pasirodė kitas faktas. Pirmuoju pareiškimu prieš atgimusią Lietuvą tarptautiniame Žmogaus teisių teisme Strasbūre buvo registruotas kreipimasis dėl Krempovskio teisių pažeidimo. Rašytas tikriausiai ne jo paties – juk jis miręs. Oficialiai skundas pasirašytas dukros Virgutės. Kiek jai tada buvo metukų? Nejaugi tai ji atvėrė Europos žmogaus teisių teismo duris ne tik buvusių KGB darbuotojų pareiškimams prieš Lietuvos valstybę? Ir be jos yra kam mūsų šalyje sukurti palankias aplinkybes tokiems skundams. (Turiu mintyje kai kuriuos mūsų įstatymų leidėjus.) Virgutės kreipimasis sukūrė precedentą paksogeito ir uspaskiados aktoriams toliau skųsti Lietuvą Strasbūro teismui. Hm…
Kaip sakoma, situacija verta poeto plunksnos: Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos pagalbos siekė ir užtarimą gavo ne iš kvaziteisinės aplinkos besivaduojantys, o atstovai to režimo, kuris per savo egzistavimo septyniasdešimtmetį sunaikino milijonus gyvybių, o kitus milijonus pasmerkė dvasinėms kančioms.
Šiaip ar taip negalima nesutikti su anuo žurnalistu: įtartinas tas Virgutės skundas, o tai, kas už jo, ne vien Gineso rekordų knyga kvepia.
Apie tai, kaip Jurgis Jurgelis muitines tvarkė, bet kontržvalgyba nesirūpino
Jei kuris iš Lietuvos kino dokumentininkų šiandien sugalvotų pastatyti filmą apie Saugumo departamento atsikūrimą ir brendimą po Kovo 11-osios, manau, pakliūtų į gan keblią padėtį. Vaizdo ir garso archyvuose jis rastų departamento direktorių, kalbantį (mes gi žiūrėjome tas televizijos laidas) apie tai, kaip jis pats ir jo žinyba stengiasi Vaidotuose ar Kenoje… muitininkus į doros kelią atvesdinti.
O gal taip reikėjo? Gal operatyvinės veiklos subjektams apsimetant naivuoliais buvo daromi dideli darbai? Juk ne šiaip sau tarnyba specialiąja vadinasi. Deja. Dirbdamas Seimo Nacionalinio saugumo komitete turėjau galimybę akivaizdžiai įsitikinti – vieno linksmuolio paleista replika, skelbusi, kad mūsų saugumas taip gerai įslaptintas, jog jis gali ir nieko rimto nedirbti, buvo, kad ir kaip ne juokinga, tiksliu padėties vertinimu.
Ponas Jurgelis žinybai vadovavo tada, kai pilnavertei šios tarnybos veiklai pirmiausiai reikėjo sutvarkytos teisinės bazės tiesioginei jos veikimo krypčiai – kontržvalgybai. Septynioliktaisiais Lietuvos valstybinio gyvenimo metais jau supratome: tarp lietuviškųjų gebistų golicynų ir mitrochinų neatsirado ir nebeatsiras. Tiesiogiai dirbdamas su kai kuriais iš tų KGB darbuotojų, kurie pasiskelbė perėję į Lietuvos pusę iki valstybės atkūrimo, bendraudamas darbe ir poilsio minutėmis, aš jų nuoširdumu taip ir nepatikėjau. Sovietinės specialiosios tarnybos, kaip organizuota visuma, tiek Lietuvoje, tiek ir dar daug kur posovietinėje erdvėje liko nesuardytomis. Jų konstruota slaptojo valdymo sistema perkelta į politines partijas, pramonininkų ar verslininkų pavadinimais sukurtas organizacijas, t.y. įsiterpė į stambųjį verslą, teisėsaugos ir teisėtvarkos institucijas, vyriausybės įstaigas, parlamentą.
Pats vadinamosios liustracijos įstatymas yra priimtas absurdiškiausia forma, leidusia vykti valstybės užvaldymo procesams: išviešinami tik keistai pasirenkami trečiaeiliai asmenys. Ir priimtas jis tuo metu, kai pono Jurgelio žodis valstybėje nebuvo paskutinis.
Žinote, sakys oponentas, įstatymus priima parlamentas, kuris ir yra atsakingas, kad per visą valstybingumo laiką liustracijos nebuvo, parlamentinės operatyvinės veiklos kontrolės nebuvo, o kokia nors privati techniškai gerai apsiginklavusi saugos tarnyba gali veikti kaip sekimo sindikatas. Todėl grįžkime prie konkretesnių dalykų.
Pasakomis, kad vadinamoji „Gorbačiovo perestroika“ buvo stichiška kelių liberalesnių partijos draugų sukelta Sovietijos griūtis, nebetiki ir naivuoliai. „Komunistinė sistema subyrėjo ne dėl implozijos ir ne dėl karo, nes tie, kuriems ta sistema teikė naudą, ne blogiau už mus suvokė tokios perspektyvos neišvengiamumą bei su ja susijusius pavojus, – rašo lenkų sovietologas J. Targalskis. – Todėl jie (sovietmečio nomenklatūra) turėjo įsitvirtinti visuomenėje ir tapti ne primestu, o natūraliu jos valdžios elitu“. Kad tokiu elitu taptų ir tuo pat metu vėl nusikaltėliškai pasisavintų bolševikmečiu iš žmonių atimtą turtą, Lietuvoje iškabas pakeitusių sovietinės valdžios veikėjų pastangomis buvo daug improvizuota demokratinių valstybių institucijų imitacijomis, ypač užvaldant įstatymų leidžiamąją, teisminę ir vykdomąją valdžias. Neužmiršta ir žiniasklaida. Partinė-gėbistinė nomenklatūra suprato, kokį pavojų jos siekiams gali kelti organizuota visuomenė, kaip ir profesionalios pilietiškos specialiosios tarnybos. Buvo toks pajuokavimas: kai ambasadoriauti į Latvių gatvę atvyko senas sovietinis žvalgybininkas Zubakovas, tuomet daug Lietuvos „valstybininkų“ instinktyviai pasitempė. Tiesa paprasta: priesaiką vykdančios specialiosios tarnybos tokiems jau „iš elito“ kilusiems valstybinės destrukcijos nešėjams pirmiausia ir būtų tapusios pavojingomis.
Kadangi demokratijos imitacijose labai svarbų vaidmenį vaidina rinkimai, prieš juos scenarijų kūrėjai dirba išsijuosę. Minėtasis A. Paulausko inicijuotos „kliugeriados“ procesas buvo skirtas 1992 metų rinkimų į Seimą periodui. Jis ir nutrauktas turėjo būti (o taip ir padaryta bylos dalyje dėl Klimaičio šnipinėjimo) LDDP laimėjus rinkimus. Bet tuomet mano žinioje liko tardymo eigoje atskleistų šio asmens vykdytų ekonominių nusikaltimų medžiaga. Liaudiškai kalbant, tai buvo pirmasis jau pokomunistų (arba „natūralaus elito“ pagal Targalskį) nusikalstamų turtinių veikimų tyrimas išsilaisvinusioje valstybėje.
Sajūdiečių valdymo laikotarpiu Klimaitis, panaudodamas šešių buvusių sąjunginio pavaldumo įmonių vadovų (su V. Babiliumi priešakyje) suneštas valiutines lėšas, pagal Vokietijos GmbH įstatymą, Hamburge įregistravo įmonę „Litcomerz“. Palikdamas įmonę steigimo stadijoje, t.y. nevykdydamas jokios veiklos, jis kartu ten pat registravo bendrovę AWA (be paties Klimaičio, pavadinime buvo Brazausko ir Beriozovo vardų pirmosios raidės) ir (nebūtų jis savo senelio, kažkada kaltinto apšvarinus šaulių kasą, vaikaičiu) greta įregistravo dar vieną įmonę „Reda“. Sistema turėjo veikti labai paprastai: Lietuvos valstybinių įmonių lėšos nekalčiausiais tikslais (oi, kaip visko reikėjo pirmaisiais nepriklausomybės metais) būdavo siunčiamos į „Litcomerz“, o iš ten perpumpuojamos AWA bosams iš LDDP . Žinoma, dalis jų (ne šiaip sau dėdėpistų spauda Algį titulavo „iškiliu verslininku“) nusėsdavo „Redos“ sąskaitoje. Bet šiuo atveju jau tik Algio ir jo širdies damos Morkos poreikiams. Kokios įmonės tų laikų Lietuvoje turėjo valiutinių lėšų? Pirmiausia – tai Jonavos azotinių trąšų gamykla, Gusiatino vadovaujamas naftos terminalas Klaipėdoje. Štai pavyzdys: į pastarąjį kreipiasi vienas tuometinių aplinkosaugos vadovų ir Brazausko medžioklių draugas Bronius Bradauskas, prašydamas valiutinių rublių oro taršos prietaisams Vokietijoje pirkti. Gusiatinas pervedė anuo kursu apie dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Šie pinigai, perėję tarpinę „Baltija-Union“ sąskaitą, nusėdo pas Klimaitį. Apie nusikaltimą bylojantys dokumentai – prokuratūroje. Atrodytų, bereikia tik ekspertinių analizių ir išvadų. Bet visa revizijų sistema tuo metu sugriaunama. Lietuvoje valstybiniai pinigai niekam neberūpi. Vokietijoje svetimais pinigais taip pat domėtis nenorima, nes nėra kam dėl jų dingimo kelti triukšmo. Ir liko aplinkosauga be taršą matuojančių prietaisų, o Bradauskas pakilo iki ministro ir Seimo Aplinkos komiteto pirmininko.
Tuo pačiu metu Lubio vadovautoje trąšų įmonėje dėjosi dar įdomesni dalykai. Kiek lėšų iš jos išplaukė specialiems buvusios kompartijos (ar partiečių?) tikslams, šiandien ir pats Lubys nebeatsakytų. Bet anuo metu dėl 25 tūkst. dolerių, per Londono „Barclay“ banką nuplaukusių į „Litcomerz“, byloje buvo du skirtingi čekiai su Lubio parašu. Ar dabartinis Pramonininkų asociacijos vadovas savo karjerą po valstybingumo atkūrimo darė klastodamas valstybinės įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus? Popieriai rodė, kad taip. Bet prokuratūroje tardymo priežiūrą vykdžiusi prokurorė vykdė valią tų, kurie pačių rusų vadinami vory v zakone (įteisinti vagys), ir pati nutraukė minimą baudžiamąjį tyrimą, neprisiimdama už tai atsakomybės.
Žinoma, pasakys žinantieji tą laikotarpį, ką reiškė kažkokie 25 tūkst. dolerių su milijonais, kurie vėliau grobti atvirai ir ciniškai. Juk ir tos pačios trąšų gamyklos, dabartinės „Achemos“, privatizavimas pasibaigė ne kriminaline byla, o politiniu memorandumu. Tačiau esmė – ne grobimų mastuose. Esmė yra teisės ir teisėtumą turinčių užtikrinti institucijų paskirtyje. Norint, kad tuo metu tardytojais dirbę pareigūnai patikėtų teise, būtina dėl minėtų nusikaltimų, daugybės kitų ekonominių aferų ir „prichvatizacijų“ pridengimo ištirti pačios prokuratūros, kaip institucijos, ir atskirų jos vadovų veikas. Be šito prokuratūra, kaip Lietuvos valstybės institucija, atgimti nebepajėgs.
Bet grįžkime prie kontržvalgybos reikalų. Anoje byloje buvo surasti sveiki ar skuteliais paversti dokumentai, kurie liudijo, kad buvusio KGB Lietuvos padalinio užsienio žvalgybos skyriaus darbuotojai, skirti darbui su Klimaičiu, atkūrus valstybingumą gal net aplenkė būsimąją FSB – ėmėsi KGB veiklos priedangos ekonominių verslo organizacijų skambiais „Perspektyvos“, „Darnos“ ir kitokiais pavadinimais kūrimo. Duomenis reikėjo tikrinti operatyviniais keliais. 1993 metų vasarą nurodymas byloje atlikti operatyvinio tyrimo veiksmus su prokuratūros tardymo skyriaus viršininko parašu perduotas Valstybės saugumo departamentui. Perduotas ir… tarsi į vandenį. Ir tai baudžiamojoje byloje, kurią iškeliant generalinis prokuroras Paulauskas nesikuklino reklamuotis kovotoju su užsienio žvalgais Lietuvoje. Patys saugumiečiai, kai jų klausdavome, ką nuveikė, kaip vykdo pavedimą, suakmenėdavo. Iki kitų metų rudens iš jų jokių žinių apie atliktą tyrimą (ar apskritai kas nors daryta) negauta.
Asmeniškai pažinojau nemažai tuometinių departamento bendradarbių. Neoficialiai jie šnipštelėdavo – mano surašytas prokuratūros nurodymas taip ir liko tuometinių jo vadovų stalčiuose. Kai kurie iš tų vadovų tebetrina savo kėdes. Ar prokuratūros nurodymą savo rankose laikė ir generolas Jurgelis? Manau, kad taip. Abejonių nekelia ir tai, kad jei Valstybės saugumo departamentas tuomet būtų užsiėmęs ne muitinėmis, o vykdęs kontržvalgybinį darbą, bent jau „Status“ ar EBSW tipo koncernų, kitokių KGB žmonių valdomų organizuoto nusikalstamumo struktūrų Lietuvoje nebūtų atsiradę. Arba jau bent jos (kaip ir kitos, skirtos „gazprominiam“ valstybės užvaldymui) nebūtų veikę taip atvirai ir begėdiškai.
O toliau – vis gražiau: Malakauskas nebenori užsiimti kontržvalgyba
Su VSD veikla susijusių skandalų aplinkoje, gal jausdamas, kad anksčiau ar vėliau kaltinimų buldozeris už veiklą prieš tautos ir valstybės interesus sutraiškys dar ne vieną, Mečys Laurinkus iš saulėtosios Ispanijos pareiškė, kad specialiųjų tarnybų blogo veikimo Lietuvoje priežastis jam aiški: nėra kam koordinuoti šių institucijų veiklos, jos pačios ieškosi darbo, kad nemirtų iš nuobodulio, ir dėl to dubliuoja viena kitą, intriguoja ar užsiima dar velniai žino kuo.
Tačiau nuo 1996 metų Lietuvoje yra Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas. Jame fiksuotos tiesos yra tarsi antroji Konstitucija – Lietuvos valstybės saugumo Konstitucija. Ir priimtas tas išties svarbus įstatymas tarsi partijų sutarimu, tarsi su vakariečių pagalba. Tačiau sudėliotas taip, kad didžiosios tiesos atsidūrė įstatymo priedėlyje. Todėl gudruoliukai įsitikinę, kad turint noro galima jų nevykdyti. Tame įstatymo priedėlyje parašyta: prie Vyriausybės veikia Nacionalinio saugumo strateginio planavimo grupė. Šią grupę turi sudaryti Vyriausybės paskirti aukščiausios kvalifikacijos saugumo ekspertai. Tad kas, jei ne ši grupė, turėtų sekti specialiųjų tarnybų darbą, skirstyti joms užduotis, kad to negalėtų daryti pogrindiniai „valstybininkai“. Šias tiesas mūsiškiams dėstė specialiai tam atvykęs vienas Britanijos ekspertas – savo ausimis girdėjau jo saugos sistemos veikimo vizijas. Tačiau anas ekspertas dėstė, ko reikia NATO šaliai, o įvykius lėmęs Lietuvos Vyriausybės atstovas ponas Ignotėlis mąstė, kas tiktų kažkam „mums“. Kuo neįtiko NATO specialistai lietuviams? Strateginio planavimo grupės priežiūroje darniai veikiant vidaus ir užsienio žvalgybai nebūtų buvusi galima tokio masto „prichvatizacija“, kokia įvyko. Nebūtų galėję vešėti pogrindiniai „valstybininkai“ – visa svarbi informacija laiku suplauktų į strateginių planavimų grupės ekspertų kompiuterius. Bet taip nebuvo dirbta. Kaip straipsnyje „Sterilizacija“ rašo žurnalistas T. Čyvas, naujasis VSD vadovas P. Malakauskas jau net „nenori veltis į liustraciją… greta žvalgybos“. Kaip čia neprisiminti mano minėtos tardymo priežiūros prokurorės, dar 1990 metais viešai tvirtinusios, kad „KGB – tai politika“. Jei ponas Malakauskas išties mano, kad KGB (o gal ir FSB) susirinko paprasčiausi politikieriai, gerai organizuotiems, bet neliustruotiems susietiesiems (toks terminas naudotas anksčiausiame liustracijai skirtame įstatymo projekte) asmenims kito kelio nelieka, kaip dar aktyviau „pundeliais“ brautis į politikų gretas.
Tikrai neaiškiais takais nugrybavo VSD vadovas. Ta proga tenka priminti, kad pirminis 1999 metais šia tema Seimui pateikto įstatymo variantas siekė liustruoti ne atskiras grupes, o visus asmenis, susietus su Lietuvą okupavusių valstybių specialiosiomis tarnybomis. Tai yra apėmė tiek sovietinį, tiek nacių palikimą. Jis be užuolankų buvo skirtas kontržvalgybai – prie VSD turėjo veikti Konstitucijos apsaugos tarnybos, o į jas ateiti prisipažinti bei viską apie save ir kitus žvalgybininkus iškloti (jei siekė valstybės apsaugos) visi susietieji – taip užpildant spragas, atsiradusias Rusijai pagrobiant spec. archyvų medžiagą. Ir tik Lietuvos kontržvalgybai nusprendus, kad asmuo nenori „apsišviesti“ (t.y. prisipažinti), išsami, profesionaliai parengta medžiaga turėjo būti perduodama… na, kad ir visuomeninei liustracijos komisijai ar tiesiog teismams. Tačiau anuo metu prieš įstatymo projektą piestu stojo tie, kurie ir šiuo metu labai jaudinasi dėl sovietinės opričninos (ne jų aukų) „žmogiškųjų“ teisių. O tada jie pasirėmė vieno Europos teisės komiteto prie Vyriausybės eksperto nepalankia projektui išvada. Seimas patikėjo juo, nors Seimo NSGK gulėjo tikrinimo reikalaujantys dokumentai, kad tas ekspertas (šiandien jis atstovauja Lietuvai Europos teismuose) turi KGB agento slapyvardį.
Žinoma, su užsienio spec. tarnybomis susietų asmenų liustravimas būtų baigiamąja liustracijos procesų dalimi. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras seniai privalėjo pateikti teismams turimą apibendrintą medžiagą apie nusikaltimų užsakovus: komunistų, komjaunimo organizacijų ir kitų struktūrų, o ypač jų vadovaujančių organų, jų vadovų nusikaltimų žmoniškumui organizavimo mastus.
Apie tuos, kurie išlošė pokerį po Lingio nužudymo ir Vainausko sprogdinimo
Kažkaip įsiminė rusų žurnalisto J. Kiseliovo pasakymas, kad per Spalio revoliuciją puldami pasaulio sanklodą bolševikai kėlė sau užduotį bet kokia kaina užgrobti tiltus, bankus ir telegrafus, o neišlaikius ekonominės konkurencijos ir pradėjus atsitraukimą šimtmečio pabaigoje („perestroika“, „glasnost“, „novoje myšlenije“) svarbiausias rūpestis buvo savo rankose išlaikyti žiniasklaidą.
Aš dar papildyčiau: tik išlaikius savo rankose žiniasklaidą ir teisinę sistemą buvo garantuotas partines iškabas pakeitusiai komunistinei/čekistinei nomenklatūrai nebaudžiamumas už visuomenei jų įpiršto „laukinio kapitalizmo“ recidyvus. Žinoma, kyla natūralus klausimas: kiek jie už tos „laukinio kapitalizmo“ dekoracijos įstengs slėptis?
Naujos, geros idėjos yra pozityvus procesas. Tačiau XX amžiaus totalitarinės sistemos pasižymėjo ir iki tol nematyto masto protų pavergimu. Pabėgimas iš šių vergovių pasirodė ne toks jau paprastas. Jei paskaitysime nacistų ir bolševikų lyderių rašytinį palikimą, rasime panašumų – jie turi bendrą populistinį pobūdį. Rasime ir į mažiausiai mąstantį vartotoją (jie jį vadino proletarais) nukreiptą politinę propagandą. Opiumą liaudžiai. Tik, vienu atveju, pataikauta vokiečių tautinės daugumos pasąmonėje glūdėjusiems norams būti valdančiąja rase, kitu – per vadovavimą „pasauliniam proletariatui“ buvo žadintas rusiškas grobuoniškas pradas.
Abi totalitarinės ideologinės sistemos – lyg ir praeityje. Bet komunistinės sistemos pabaiga nebuvo tokia radikali, kaip Vokietijos nacizmo.
Šiandien žmonijos vystymosi dienotvarkėje – naujas atsakymo reikalaujantis klausimas: kas yra globalizmas, kur jo šaknys? Ar ne iš jų slaptai sunkiasi syvai, neleidžiantys tautoms susidoroti su komunizmo recidyvu? Kaip visam tam tarnauja sovietizmo besikratančių šalių žiniasklaida?
Po pučo Maskvoje, kai atrodė gyvenimas turėjo sugrįžti į vagą, aš per savo kabineto Generalinėje prokuratūroje langą stebėjau: už sienos kuriasi „koncernas TTL“ („Respublikos“ redakcija). Tuomet „Respublika“ jau nebebuvo anuo populiariu sąjūdininkų dienraščiu, kurį iš pradžių žmonės pirko, skaitė ir komplektavo, šventai tikėdami, kad būtent jis ir atstovauja jų pasiilgtajai laisvajai spaudai. Laikraščio tikslas buvo užvaldyti protus. Nors savininkai tuomet tebebuvo trys, bet ryškėjo Tomkaus braižas – po vis geriau įvaldomo bulvaro formomis būrėsi bjaurios praeities ciniškai chuliganiškos asmenybės. Rodydamas ištikimybę bulvaro žanrui ir plėsdamas biznį, Tomkus patį save (kas būtų galėjęs geriau jį į šuns dienas išdėti!) aprašė pirmuosiuose „Vakaro žinių“ numeriuose: visi turėjo suprasti – įžūliu cinizmu jo niekas nebepralenks.
Kaip veikė sukurtoji sistema? Po „Respublikos“ įsikūrimo, kai tik paulauskinėje prokuratūroje būdavo iškeliama kokia nors baudžiamoji byla, bemat pas generalinį arba jo artimuosius atbindzendavo toks Virginijus Gaivenis iš TTL. Ir bylos medžiaga, tik jau pavadinta „žurnalistiniu tyrimu“, atguldavo pirmuosiuose laikraščio puslapiuose. Tad bylų baigti nebebuvo reikalo. Kam ta prokuratūra ir jos bylos?! Viskas girdėta. Viskas jau aprašyta.
Taip neleistinai išviešinus tardytojų darbus buvo nutraukta daugybė baudžiamųjų tyrimų – ir dėl kolūkių išgrobstymo, ir dėl premjerės finansinių aferų ar jos vyro kontrabandų.
O ir Gaivenio patirtis įvertinta – jis šiandien (jau kaip televizijos prodiuseris) tęsia žaidimus Uspaskicho baudžiamojoje byloje – su archangelskiečio moterimis, su daugybe statistų iš Seimo, iš advokatų kontoros „Spes“ ir dar velniai žino iš kur.
Tačiau anuomet, kai „Respublikos“ puslapiuose ėmė šmėžuoti jaunojo Dekanidzės veidas, mane kieme sustabdė kaimynas, kurio žmona buvo žydė, ir paklausė, ar žinome mes, dirbantys Generalinėje nepriklausomos Lietuvos prokuratūroje, kad šitas „Dekanidziukas“ dar būdamas paaugliu specializavosi plėšdamas senų žydų butus ir kad KGB, kuriai priklausė sekti ir organizuoto kriminalinio nusikalstamumo grupes, laikė juos už vienos vietos? Žinia, man nebuvo girdėti „Dekanidziuko“ jaunystės nuotykiai. Kaip ir jo tėvo praeitis. Tačiau pasidarė aišku, kodėl jo grupuotė tapo tokia aktyvi po valstybingumo atkūrimo bei kas ir kaip jai prisegė pavadinimą „Vilniaus brigada“ (teismuose Lingį nužudę asmenys vieningai teigė – toks gaujos įvardinimas jiems negirdėtas) – „Respublika“ jį gavo dovanų. Perėmė iš pravardėms ir slapyvardžiams turėjusių didelį potraukį ir profesinį poreikį kriminalinių – tiek savo istorija, tiek veikimo būdais.
Jei „Dekanidziukas“ scenaristams visada buvo po ranka, tai iš kalėjimo centrinėje Rusijoje atgimimo pradžioje Henriką Daktarą, jau įgijusį praktikos organizuojant nusikalstamas gaujas, teko į Lietuvą parsivežti. Ir atvežę neatbuvusį bausmių (ak, jau tie minkštagalviai sąjūdininkai, kurių vardu viskas buvo daroma) paleido pas gimtosios Vilijampolės bendraminčius.
Šiaulių ar Panevėžio banditėlius teko išsiauginti patiems – iš gatvės chuliganų, kooperatyvų reketuotojų. Ir visa tai vyko tais pačiais metais, kai buvo intensyviai kurtas valstybingumas. Teismų ir prokuratūros vadovams gurkšnojant rytinę kavutę ir pašnibždomis aptarinėjant laikraštines paklodes apie vis besiplečiantį (su jų žinia plečiamą?) nusikalstamumą.
Dirbusieji Generalinėje prokuratūroje po nužudymo daug kartų skaitėme Vito Lingio rašinius, bandydami nustatyti, dėl ko nusikaltėliams reikėjo jį nušauti. Ir atsakymo neradome. Na, nebent todėl, kad jis buvo TTL bendrasavininkiu.
Anuomet negalėjome nenustebti – tyrimą atlikti didelį skandalą sukėlusiame įvykyje Artūras Paulauskas pavedė grupei beveik nežinomų periferinio prokuratūros padalinio tardytojų. Vėliau (teismo salėje) stebėjosi jau nusikaltimo vykdytojai. Byla buvo efektingai pateikta, o kaltintojo togą apsivilko pats Paulauskas. Tačiau vykdytojai nesuprato, kaip po taip „švariai atlikto darbo“ (jų požiūriu) teisėsaugininkai rado įkaltį Neryje, Verkių prieigose. Kažkas, galvojo vykdytojai, jų siaurame rate buvo prieš juos, žaidė dvigubą žaidimą.
Todėl (ir ne tik todėl) dar iki šiol yra spėliojama, ar iš tiesų „Dekanidziukas“ buvo tikrasis nusikaltimo užsakovas. Ar tik nebuvo jis tarpininku tarp užsakovo (užsakovų?) ir vykdytojų. Ir ar tikrai jis nušautas „Lietuvos ryte“ aprašytame žudymo automobilyje prie „Villon“ viešbučio, jei net senasis Dekanidzė viename teisiniame žurnale sukėlė intrigą, leisdamas sau paabejoti, ar toks žudymo automobilis apskritai keliavo „Villon“ kryptimi. Ir kam tada iš toli (kaip teigiama, per Vokietijos ministeriją) senis pamėtėjo žinutę apie rengiamą atominės elektrinės sprogdinimą.
O gal be senojo Dekanidzės sistema taip pat negali veikti?
Kažkada spaudoje rašiau, kad bombikei bumbtelėjus prie „Lietuvos ryto“ redakcijos, buvau tarp kitų to įvykio smalsuolių. Kur viskas atsitiko, man parodė tuometinis laikraščio žurnalistas E. Ganusauskas. Užtaisas susprogdintas pastato antrame aukšte; ten buvo šviežiai mūryta plytų sienelė – sprogimas sienelę sugriovė, plytos gulėjo plačiai išmėtytos po laukymę iki pat tvoros. Sprogdintojai tokį dalyką vadina nukreipiamuoju sprogdinimu. Kodėl sprogdintojai buvo tokie humaniški, mums girdint įvykio vietoje tą patį rytą pakomentavo vienas iš ten pat buvusių žioplinėtojų: „Jei „Respublika“ po Lingio mirties užsidėjo spaudos kankinės vainiką, kodėl Vainauskas turėtų būti kvailesnis?“ Ar iš tiesų taip?
Žiniasklaidoje šiandien plačiai aptarinėjama, kad jėgos struktūrų vadovų postus yra užėmę Paulausko žmonės. Ir prokuratūroje, ir policijoje, ir saugume. Betgi tos vietos užimtos būtent po Lingio bylos: A. Klimavičius tapo Generaliniu prokuroru, G. Jasaitis per Kauno miesto prokurorus nusėdo Generalinio pavaduotojo kėdėje, dar kai kas gan įdomiai reiškiasi Specialiųjų tyrimų tarnyboje pakrūmiais mėtydamas operatyvinę informaciją.
Socialliberalai tapo parlamentine partija, tad įsitvirtino ir Nacionalinio saugumo bei gynybos komitete. Bet buvo tuomet ir nepaaiškintų dalykų – vienas rusų tautybės aukštas operatyvinės policijos darbuotojas iškart po dešiniųjų laimėtų rinkimų 1996 metais pasitraukė iš pokerio. Galbūt tik iš viešai matomo lauko? Juk pokeris tik žaidimas.
Pats Paulauskas, tapęs politinės grupuotės vadovu, jai parinko socialliberalų pavadinimą. Skirtingai nei daug kam iš Lietuvos rinkėjų, man šis pavadinimas nebuvo negirdėtas. Mat mano kolega bylos tyrimo metu Klimaičio kambaryje viešbutyje padarė kratą. Viename lagaminų tarp kitokių įdomybių rasti Lietuvai skirtų politinių partijų apmatai. Net tokių partijų iškaboms pieštų vinječių projektai. Tie autoriniai Klimaičio darbai visą laiką buvo prokuratūroje. Tarp jų buvo ir Lietuvos socialliberalų partijos kūrimo projektas. Bet nemanau, kad partijos idėją Paulauskas savavališkai nuplagijavo, pasisavino bei savo partinei grupuotei panaudojo be Klimaičio žinios. Tikrai ne. Jiems abiems „kliugeriados byla“ tebuvo bendrai vykdomo operatyvinio žaidimo (čekistinis terminas) realizavimu. Jie niekad nebuvo priešininkais ta prasme, kokiais būna prokuroras ir nusikaltimą padaręs asmuo.
Apie daugybę neaiškių mirčių: ar Lietuvoje veikia tonton – makutai?
Su Gedgaudu Norkūnu bendravau daugybę metų. Nuo universiteto ir darbo prokuratūroje pirmųjų dienų. Su Norkūnu niekad nebūdavo nuobodu. Anais pėsčiųjų laikais jis turėjo motociklą su lopšiu. Esant būtinybei pats atlikdavo kai kokius operatyvinius veiksmus. Jis tiesiog gailėjo laiko raštų rašymui. Dar jis grojo keliais muzikos instrumentais, tad net sovietmečiu įsigudrino prisidurti prie prokuroriškos algos grodamas vestuvėse. Prokuroras muzikantas? Anų laikų prokuratūros vyresnybė to netoleruodavo.
Kada jis man pasakė, kad susirgo cukralige? Gal apie 1975 metus, kai vieną rytą anksčiau atėjęs į darbą jau radau jį kabinete. Ta liga jį labai vargino, o gauti vaistų buvo problema. Nepaisant to, kolega valstybingumo atkūrimo sulaukė būdamas pakankamai darbingu ir buvo paskirtas Generalinio prokuroro pavaduotoju. Kaip aukštas atsikuriančios valstybės pareigūnas jis gavo Sąjūdžio pavedimą formuoti prokuratūros kadrus. Tad tą darbą jis ir pradėjo.
Kodėl šiandien aš mąstau apie tai, kas ir anksčiau glūdėjo pasąmonėje – jo ligos krizė prasidėjo būtent po to, kai jis šį sąjūdininkų pavedimą ėmė vykdyti – rinkti į prokuratūrą sąžiningus teisininkus, dėl vienokių ar kitokių aplinkybių ją sovietmečiu palikusius.
Liga po pučo progresavo neįtikėtinai greitai, bet Norkūnas nesitraukė. Sėdėjo savo kabinete bandydamas gilintis į problemas, nors jau beveik nebematė. Kai jis mirė, prie jo kapo duobės tuomet generaliniu buvęs A. Paulauskas (šiaip aš jį ir tada, ir dabar laikau patologiniu melagiu) ištarė žodžius, kuriais vis dėlto abejoti negalėčiau: „Gedgaudas Norkūnas buvo ir liko visa širdimi atsidavęs Lietuvos valstybės atsikūrimo sąjūdžiui“. Tokius žodžius A. Paulauskas pasakė kapinėse.
Ar Norkūno ligos krizė buvo natūrali, ar ją paspartino jo atsidavimas Sąjūdžiui? Apie tai aš ilgai mąsčiau ir tebemąstau. Tebemąstau todėl, kad visais įtartinų mirčių atvejais jas tirti ir priimti procesinius sprendimus privalo prokurorai. O po Norkūno mirties prokuratūros sistemos vadovybėje buvo išlaikyti beveik visi prosovietiniai kadrai. Net naujai ateinantis jaunimas buvo iš sovietinių teisininkų klano. Kai jų neužteko, pasitelkdavo net ir tokius, kurie turėjo veterinarų diplomus. Gal dar kai kas atsimena, kaip Paulauskas net visą universiteto Teisės fakulteto kursą bandė suformuoti iš jam artimų teisininkų vaikų. Daugelis sovietinių prokurorų net neslėpė neapykantos atgimimui, nors tuo metu patys materialiai turtėjo. Ir tai buvo ne vien Paulausko nuopelnas. Tiksliau – ne jo vieno.
Taip žingsnis po žingsnio nepriklausomybę atgavusios Lietuvos prokuratūra tapo savaip nepriklausoma, o jei tiksliau – nebaudžiama, be elementarios visuomenės kontrolės, be atskaitomybės bet kokia rimtesne forma ir visai be teisinės moralės. O gal ne taip turėtų būti vertinamos atgimimo laikotarpiu iškeltos bylos – kad ir tokios plačiai žinomos, kaip Rainių ar partizanų vadų žiaurių kankinimų ir nužudymų bylos, kurios ilgus metus tęsėsi be pabaigos. Jų principas – tempti laiką, kol visuomenės domėjimasis atbuks, kol bus pakeistas tautos mentalitetas, o gal ir Lietuvos gyventojų tautinė sudėtis.
Todėl įtarimus keliančių mirčių tyrimų rezultatų viešumo, o tuo labiau susiejimo su politine perestrojkinių jėgų konjunktūra Lietuvoje nebuvo ir būti negalėjo. Neseniai skaičiau baltgudžių milicininko Olego Alkajevo knygą „Šaudymo komanda“, kurioje aprašoma čigoniškos kilmės „visuotinai išrinkto“ diktatoriaus Lukašenkos valdomos šalies nūdienė tikrovė, kaip žūva ar dingsta opozicijos veikėjai. Nejau išties mes jau taip toli pažengę nuo šios mums istoriškai ir iš dalies genetiškai artimos šalies ir jos posovietinės tikrovės? Negi mums nebuvo padovanota jei ne šaudymo, tai bent nuodijimo ar sprogdinimo komanda? Tuo labiau kad mūsų vadinamųjų jėgos struktūrų vadovaujantys kadrai sovietmečiu paprastai buvo rengiami ir Minske. Ir visos operatyvinės tarnybos visą laiką išliko jų rankose. Bet sprogimai griaudėjo tada, kai kažkam norėjosi keisti dešiniųjų vidaus reikalų ministrą ar karjerai pribrendo Alytaus policijos viršininkas. Baltgudžių autorius akcentuoja dar ir aspektą, kuris, manyčiau, yra bendras visos pokomunistinės erdvės buvusiesiems – tai baimė. Taip, būtent baimė. Baimė, kad ir tapus, kaip sako Targalskis, „natūraliu politiniu elitu“ jų pačių sukurto „laukinio kapitalizmo“ sąlygomis bei su nusikaltėlių gaujų pagalba savinantis turtą ir viską, ką jis duoda. Tačiau ir tai neapsaugo nuo žinojimo/bijojimo, kad anksčiau ar vėliau už nusikalstamas veikas teks atsakyti. Ir ne tik už veikas okupacijų metais. Juk jau prasiveržė žmonių pyktis Vengrijoje ir Latvijos visuomenė organizuojasi gintis pati.
Ar nepriklausomos valstybės prokuratūra turėjo rinkti faktus, apklausti liudytojus, kitaip tirti medžiagą apie prezidento A. Smetonos ar „vilties prezidento“ S. Lozoraičio mirtį, kai žiniasklaidoje ir visuomenėje įtarimai, jog šios mirtys – visa apimančio ir nerimstančio rytietiško mirties koncerno darbas, keliami vis iš naujo? Žinoma, turėtų, jei prokuratūros vadovai vykdytų konstitucinius įpareigojimus, būtų ne vien deklaravę norą, kad tarp tautos atstovų atsirastų tarpusavio pasitikėjimas ir vidinė ramybė, bet ir ėmęsi žygių. Kaip rodo V. Litvinenkos nužudymo tyrimas Skotlandjarde, gal tik prokuratūrai vadovaujant teisėsaugos institucijos galėjo tapti pajėgiomis surinkti visą panašiems tyrimams reikalingą informaciją apie metodus ir medžiagas, kurias valstybinis Rytų mirties koncernas naudoja erdvėje, kurią vis dar siekiama išlaikyti savo įtakoje.
Tad kiek Lietuvoje būta tų nepaaiškintų mirčių? Tarp netikėtai mirusių rasime asmenų, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis sukaupusių daug informacijos apie procesus iki ir po valstybingumo atkūrimo. Tarp tokių minėtina, kad ir „Litcommerz“ steigėjo ir vėlesnio ūkio ministro V. Babiliaus mirtis. Bet dar daugiau mus turėtų gluminti mirtys asmenų, vienaip ar kitaip turėjusių tapti savo srities lyderiais po laisvės sąjūdžio vėliavomis. Tarp tokių minėčiau daug vilčių teikusį politiką T. Lideikį, atkurtos valstybės vidaus reikalų ministrą P. Valiuką, civilinės saugos departamento vadovą G. Puloką, žurnalistą K. Žičkų, Aukščiausiojo Teismo teisėją O. Dzedulionienę, po pakaunės įvykių Kauno mariose rastus paskendusius savanorius.
Manau – tokių mirčių bylos neturi būti užverstos mūsų atmintyje iki jas ištirs visuomenės pasitikėjimą turį teisėsaugos pareigūnai, išsklaidydami arba patvirtindami abejones.
Apie prokurorų specialiąsias užduotis ir apie tai, kas ir kaip jas vykdo
Prieš daug metų vėjuotą rudenį eidamas Gedimino prospektu sutikau moterį, kurią demokratijos vėliava mosuojanti žiniasklaida tada buvo pavertusi beveik raupsuotąja. Buvusi Vilniaus rajono landšafto architektė, o vėliau Vilniaus miesto mero patarėja buvo sulaikyta, uždaryta į areštinę ir prokuratūros apkaltinta (visus veiksmus plačiai viešinant – o buvo pats prichvatizacijų ir žemgrobysčių įkarštis), kad ji iš kažkokios ponios D. Ligeikienės paėmė kyšį – kvepalus „Juodoji magija“ ir dar kažką už galimybę gauti geresnį žemės sklypą vienoje iš tremtinių bendrijų.
Negalėčiau pasakyti, kad tuomet samdomosios žiniasklaidos įtaiga manęs neveikė. Tikrai ne. Pasišlykštėjimas korumpuotaisiais iš pasąmonės kyla kaip ir bjaurėjimasis įvairių nešvankių ligų nešiotojais. Bet nieko aplink nematančios, aiškiai sergančios moters vaizdas gatvėje anuomet privertė mane ją užkalbinti. Architektę pažinojau kaip Sąjūdžio žmogų arba, žiniasklaidos stereotipais, kaip dešiniąją. Taip, ji serga. Taip, jai ką tik buvo stenokardijos priepuolis. Ko ji nevažiuoja į ligoninę? Į ligoninę ji važiuoti negali, nes kitą dieną paskirtas baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme. O dabar ji eina iš „Spes“ kontoros advokato A. Liutvinsko, kuris buvo apsiėmęs ją ginti tame teisme. Kaip advokatas teigęs, jis norėjęs apginti bent vieną „tikrą dešiniąją“, bet dabar, išvakarėse, pasakė, kad dėl užimtumo ginti jos negali. Kas jai įsiūlė šitą advokatą? Kokią tai turi reikšmę – byla paskirta rytdienai ir per tiek laiko reikia susirasti neužimtą advokatą arba likti be teisinės pagalbos. Šiaip ar taip tą vakarą architektė namo neparėjo – ji atsidūrė Antakalnio klinikų širdies ligų skyriuje. Ir jau tą patį vakarą į kardiologijos skyrių įsiveržė televizija. Koks gydytojas drįso paguldyti šią moterį?! Be abejo, tai korumpuotas gydytojas! Buvo aišku – žiaurus spektaklis gerai suplanuotas ir realizuojamas. Kažkas siekė, kad architektės gyvybės siūlas neatlaikytų. Bet jis atlaikė. Jai išėjus iš ligoninės prasidėjo teismų virtinė. Ir jau pirmame posėdyje pamačiau, kokiais baltais siūlais viskas siūta. Kyšį davusioji buvo provokacinio „Lietuvio kalendoriaus“ leidėja. Šiuose maišais dalintuose kalendoriuose filantropė (kieno pinigais?) jautėsi esanti šovinistė (nors iš keturių vedybų du jos vyrai buvo rusai). O ir iki leidybinio darbo ji užsiimdavo panašia provokacine veikla: visur, kur pasirodydavo V. Landsbergis, su primityvias fanatikes vaidinančių moterų grupe turėjo imituoti profesoriaus garbinimą. Matyt, buvo planų (gal iš užsienių atvykstantiems?) sukurti V. Landsbergio „asmenybės kulto“ įvaizdį.
Aš pasakiau žmonėms, kurie susirūpinusiais veidais buvo atėję į teismo salę, kad teisybė triumfuos tik tuo atveju, jei teismai per visą procesą bus pilni stebėtojų. Ir žmonės suprato – teismai būdavo tokie pilni, kad nežinia kieno siunčiami operatoriai nepajėgdavo visų fiksuoti. Teisėjai neišlaikydavo – juos nuolat tekdavo keisti. „Respublika“ taip pat neišlaikė ir ėmė atvirai spausti. Vienai teisėjai laikraštis viešai priminė, kad ji nešioja stalininio nusikaltėlio Todeso pavardę. Bet nepaisant nieko, ta sufabrikuota byla buvo nutraukta, o architektė išteisinta.
Žinoma, šiame procese, vadinamame „juodosios magijos byla“, teisingumas netriumfavo. Architektė nebeturėjo jėgų patraukti atsakomybėn klastotojų ir bylos kurpėjų, o pirmiausia Generalinės prokuratūros tardytojo Rolando Stankevičiaus. To vieno iš jau minėtų Paulausko berniukų „iš gerų namų“ . Po valstybingumo atkūrimo į Generalinę prokuratūrą jie buvo surinkti dar visai žali. Dar galėjo kelti šypseną – žaidė valdiškais „mobiliakais“, kurie tada buvo naujiena, ar kaip Rolandas vaikščiojo su „makarovais“ prie diržo. Šiandien jų veiklą daugelis turėjo galimybę pamatyti V. Pociūno žūties tyrėjų darbe. Jie šypsenų jau nebekelia. Manau, ten, kur dirba jie, turėtų būti įspėjamasis ženklas: „Atsargiai. Lietuvos Generalinė prokuratūra“. Tikrai nepakenktų.
Tačiau „juodosios magijos“ tyrėjo Rolando Stankevičiaus pavardę rasime ir Bražuolės tilto byloje. Tiesa, šią bylą pradėjo tirti kitas tardytojas. Tas kolega pasakojo, kad tyrimo pradžioje buvo gavęs žinių, jog ar ne trečią dieną po sprogimo prie tilto pasirodė trys asmenys, apsiavę žvejų batais. Operatyvininkai nustatė, kad tai būta KGB žmonių, kurie tuo metu jau dirbo statybinėje bendrovėje „Alsa“. Bet kai tardytojas prašneko apie KGB versiją, tuometiniams viršininkams jis tapo nebepageidaujamu ir buvo priverstas prokuratūrą palikti. Jo vietą užėmė Stankevičius. Mano manymu, KGB versija Bražuolės tilto sprogdinimo atveju iš tikrųjų turėjo atkristi. Minimos struktūros „čebatuotų žvejų“ pasirodymas greičiausiai buvo susijęs su norais pamatyti (užfiksuoti?), ką nuveikė kolegos iš GRU.
Įdomu tai, kad duomenų apie savo darbuotojų vizitą į sprogimo vietą turėjo (juos rinko) „Alsai“ vadovavęs Jonas Mocartas. Bet ir jis mirė. Ir mirė daugiau nei keistomis aplinkybėmis.
O kalbant apie tai, kas turi išliekamąją vertę apibūdinant laikotarpį, galvoju, kad istorijai bus įdomiausias R. Stankevičiaus atstovaujamos Generalinės prokuratūros dalyvavimas kankinant rezistentą invalidą Algirdą Petrusevičių. Kitaip šio VSD ir prokuratūros operatyvinės veiklos modelio pavadinti negalėčiau. Nors ir Petrusevičiaus byla yra tik žymiai platesnio veikimo dalimi.
Lietuviškuoju Kalašnikovu vadinamą automatų ir savanorių savigynos ginklų kūrėją, 1990 metais apginklavusį parlamento gynėjus, asmenys su lietuviškomis pavardėmis iš pradžių terorizuoti, matyt, nedrįso. Tai buvo pavesta Kaune įsikūrusiam tardytojui Kukuškinui. Bet dabar net Kauno apygardos teismo vadai į tai įsitraukė. Jie į teisėjų kolegiją įtraukė teisėją J. Gaidukevičių, kuriam Prezidento dekretu buvo leista užbaigti tik iki tol turėtas bylas ir eiti į užtarnautą poilsį. Aukščiausiasis Teismas nustatė, kad Petrusevičiui teisti buvo sudaryta neteisėta kolegija. Konstatavo, bet nepasisakė, ar tai padaryta sąmoningai. Užkliuvo už varčios ir… L. Graužinienės vadovaujamai Seimo komisijai paskelbus savąjį verdiktą (taip pat ir dėl Petrusevičiaus) bylos teisminis nagrinėjimas tęsiamas. Ar tas verdiktas neturėjo teismui įtakos?
Apie kortų namelių statytojus ir jų nelengvą dalią
Sovietmečiu buvo išleista tokia knyga „Kortų nameliai“. Joje vėlgi paskviliai apie „Pompėją“ – nepriklausomą Lietuvą, panaudojant tokius prieškario įvykius, kaip peoviakų pučas, socialdemokrato Plečkaičio afera, Klaipėdos krašto nacių veikimas ir t.t. Skaitytojams, asmeniškai neišgyvenusiems tų įvykių, nepriklausomybės metai ir pati Lietuva turėjo atrodyti aferistų, skandalistų prieglobsčiu, demoralizuota visuomene. Matyt, už tai knyga apdovanota Kapsuko premija, o pagiriamąjį įvadą jai parašė pats G. Zimanas.
Dirbdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete bei analizuodamas vadinamuosius pakaunės įvykius, vis grįždavau prie minties, kad kažkas įvykius konstruoja taip, tarsi jam iš naujo duota užduotis įvykius pakreipti panašaus pobūdžio knygos parašymui. Tarp jų – ir apie į mišką išėjusius maištininkus – savanorius miškinius. O kai kurie laikraščiai, kad ir „Kauno laikas“, kažką panašaus jau buvo bekurią. Visi patriotinio pakilimo laikotarpiai turi savo didvyrius. Paprastai tai narsūs vyrai ir moterys, išsiskyrę iš minios asmenine drąsa ir iniciatyvumu. Savanoris Jonas Maskvytis buvo vienas iš jų. Šis neabejotinos drąsos, impulsyvus vyras nepasižymėjo gilesniu analitiniu mąstymu. Jo nedraugai ne kartą išnaudojo tokias jo savybes (vėliau), tikėdamiesi diskredituoti visą savanorių judėjimą. Bet 1993 metais jį, kaip ir daugelį Lietuvoje, siutino nebaudžiamas nusikalstamų grupuočių siautėjimas ir lygiai toks pat nusikalstamas teisėsaugos institucijų, o pirmiausia jų viršūnių, neveiklumas. Manau, dar bus atskirti pelai nuo grūdų įvykiuose Kaune, prie Karmelitų bažnyčios, nustatant, kur baigėsi Maskvyčio savavaldžiavimas, asmeniškai prisiėmus kovos su nusikaltėliais funkcijas, ir prasidėjo specialus veikimas naudojant ir jėgos struktūras. Būtent šiuo laikotarpiu ir pasirodė savanorius sujaudinęs įsakymas dėl ginklų, išvedęs kai kuriuos jų į miškus, o vienintelis galėjęs tuo klausimu duoti teisingus parodymus pulkininkas Gediminas Pulokas žuvo.
Yra suskaičiuoti ar ne keturi anuomet įvykius galėję lemti asmenys, pasisakę už jėgos panaudojimą prieš miškuose stovyklas įsirengusius savanorius. Be tuometinio prokuroro, tai buvo du jėgos struktūrų vadovai ir stribų literatūros klasikas. Vadinkime viską savais vardais. Jie pasisakė už kraujo praliejimą. Kitaip sakant, žiauriausio skirsnio knygoje apie kortų namelius parašymą.
Ar jie ir buvo tais nematomais įvykių konstruotojais? Manau, kad anoje šachmatų lentoje jie tebuvo rikiais. Savo analizėse anuomet padariau išvadą, kad savanorius nuo kraujo praliejimo išgelbėjo tai, kad disciplinuotas, iki tiesos prisikasti siekęs Alvydo Pangonio būrys išsidėstė atskirai nuo Maskvyčio. Tai kėlė vanagams nepatogumų, nes reikėjo pulti du atskirai stovyklas įsirengusius padalinius, kas iš anksto nebuvo numatyta. O Lietuvą tai apsaugojo nuo stambaus masto provokacijos. Nuo brolžudystės. Nuo sovietinės armijos grįžimo.
Ar įvykiai, susiję su savanoriais, baigėsi jiems sugrįžus į dislokacijos vietas? Iš dalies. Jau minėjau, kad daugybė po to sekusių savanorių mirčių neduoda ramybės tiek buvusiems jų ginklo draugams, tiek norintiems žinoti, kas iš tiesų ir kaip mus valdo. Neaiškūs ir atsakomybės už provokatorių įvykdytos kriminalinės veikos, pasibaigusios mergaitės nužudymu Maskvyčio stovykloje, klausimai. Bet manau, kad R. Grinevičiūtės „Paskutinėje instancijoje“ parodyta medžiaga, skirta nežinomiems faktams apie Abromavičiaus mirtį, savanorius, VSD slaptą žudikų padalinį, privers prie daug ko iš naujo grįžti. Taip pat ir prie prokuratūros veiklos analizės, nes tik su šios institucijos pareigūnų pagalba buvo įmanoma tokia plataus masto dezinformacija, kokia buvome maitinami daugybę metų.
Beje, Abromavičiaus atvejis kuo geriausiai iliustruoja, kad be normalaus liustracijos proceso nėra įmanomas asmenų, patekusių į sovietmečio spec. tarnybų tinklus, išsivadavimas, o pats Abromavičius – ne pirmas lietuvis, jų paaukotas operatyviniuose žaidimuose. Norint rasti Juro žudikus, vertėtų bent bandyti aiškintis, kam iš artimųjų buvo žinoma, kas jį pasiuntė pas triukšmingąjį Stasį Buškevičių. Šis veiksmas – tipiškas sovietinių spec. tarnybų ėjimas, jų vadintas „igra v tiomnuju“ (rus. žaidimas tamsoje). Atėjęs pas Buškevičių Abramavičius įvykdė paskutinį jam duotą pavedimą, nesuprasdamas, kad po to prasidės naujas operatyvinių žaidimų etapas. Bet jam jame jau teks dalyvauti vaidmenyje, kurio jis pats tikrai nesitikėjo.
Bet kadangi mums jau šiek tiek paaiškėjo, manyčiau, laikas sugrįžti prie „Spaudos klubo“ laidos, prie jo vedėjo A. Siaurusevičiaus, generolo J. Jurgelio, seimūno E. Klumbio ir jaunalietuvio S. Buškevičiaus. Visi jie panaudoti negražioje akcijoje, skirtoje diskredituoti tautos pilietines jėgas. O skuba jų darbe atsirado ne vien dėl noro politiškai angažuotis televizijos ekrane. Skubos priežastimi buvo netikėtas Generalinio prokuroro A. Valantino sprendimas nutraukti vadinamąsias rezonansines bylas. Tad į tą akciją, kaip minėjau, jie veržėsi savanoriškai. Ir čia išryškėjo, kas tie mūsų lietuviški generolai, turintys kurti mums saugaus gyvenimo aplinką, saugoti valstybę. Ar pasijutome mes su jais saugesni, negu prie generolo Caplino ar Petkevičiaus?
Naujasis generalinis prokuroras bematant suprato, kaip pavojinga nutraukti Bražuolės ir Abromavičiaus bylas, kokio plataus rato interesus jis palietė, kai jam atėjo perspėjimas iš Telšių. Suskubo pasitaisyti: bylų prokuratūra nenutraukia, tik sustabdo. Ji grįš prie jų paaiškėjus naujoms aplinkybėms.
Tie „kažkas kažkur“ nepasitenkino vien „Spaudos klubu“. Pastiprinimui sukūrė ir L. Graužinienės vadovautą komisiją.
Tačiau „Spaudos klubo“ dalyviai, būdami sąmoningi, žinodami, kad į dausas iškeliavęs ginkluotės meistras Grybauskas nebegalės paneigti jam metamų kaltinimų ir visuomenės įtikinėjimų, kad būtent jis ir prikabino sprogmenį po Abromavičiaus automobiliu, ir tikėdami, kad Lietuvos teismai A. Petrusevičiaus bylą išnagrinės taip, kaip to iš jų norima, ėmėsi sunkiausios jiems iškeltos užduoties – visus Lietuvos patriotus prilyginti idiotams. Ne tik sovietmečio disidentus, ne tik tuos, kurie budėjo prie parlamento langų su „Molotovo kokteiliais“, bet ir tuos, kurie reikalauja sąžiningai išnagrinėti EBSW koncerno ir „Draugystės“ viešbučio aferas ar stebi manipuliacijas energetikos klausimuose. Kad būtų įtikimiau ar kad sukeltų žiūrovų užuojautą (o tai lengviau su moterų pagalba) pasitelkė žuvusiojo bendražygę ir našlę.
L. Graužinienės komisija, kaip ir „Spaudos klubas“, užduotis atliko. Sudarė sąlygas šios sudėties Seimui klijuoti „teroristo“ etiketę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis atsakingam už „perestroikos“ sužlugdymą ir sovietijos sugriovimą Vytautui Landsbergiui. Bet pasirodė, jog Seime patvirtintomis išvadomis viskas nesibaigs.
Išties nelengva dalia teko A. Siaurusevičiui ir kitiems žiniasklaidos bei teisės sferų atstovams – kortų namelių istorijų kūrėjams naujausiame laikotarpyje. Jie jau pakliuvo į istoriją. Ir istorija juos, kaip ir jų kūrybos užsakovus, privalės deramai vertinti. Bet ar tik istorija? Reikalai rimti.
Ir vadinamajai V. Kapsuko premijai jų, net kaip šio politinio teatro statistų, nebepristatys.
Autoriaus post scriptum. Mano pastebėjimus apie tai, kas vyko Lietuvoje po valstybingumo atkūrimo, daug kas galėtų papildyti. Bet tai esmės nekeistų. „Perestroikinis elitas“ Lietuvoje nesijaučia ramus ir vis gręžiojasi siekdamas putininės imperijos bambagyslės. Matydami, kad patriotinės jėgos ima vienytis, nuo metų pradžios pradėjo diskredituoti šias jėgas taip, kaip patys suprato ar buvo instruktuoti: per didžiausius ir per „laisviausius“ laikraščius valstybėje. Inscenizavo redaktoriaus suėmimą. Siekė, kad šmeižiami savanoriai, asmenys, neleidę iš pakaunės įvykių įžiebti gaisro, kreiptųsi i teismus. Į tuos pačius, kurie prisidėjo prie disidento A. Petrusevičiaus kankinimų. Mat civilizuotasis pasaulis teismais tiki. Mat manyta, kad teismų verdiktai bus paskutiniąja vinimi lietuvių pilietiškumo karste. Bet to neįvyko.
Mano rašinyje visos asmenų pavardės tikros. Tačiau norėdamas visuomenės dėmesį atkreipti į gru‘šnikų stilių ir veikimo būdus, kai kurių veikėjų pavardėse kelias raides pakeičiau. Ne vien pasišaipydamas, o siekdamas, kad žmonės suprastų, kaip dirba „laisviausieji“ iš redaktorių ir šoumenizuota teisėsauga.
Šaltinis: XXI amžius, 2007 m. nr. 90 ir nr. 92