Prieš keturis dešimtmečius, 1981-ųjų lapkričio 24-osios vėlų, ūkanotą vakarą, apie 20 val.15 min. netoli sostinės centro, Dzeržinskio (dabar Kalvarijų)-Žalgirio gatvių sankryžoje tvyrojusią tylą staiga perskrodė šaižūs stabdomo sunkvežimio garsai… Link šiaurės sovietinio karinio miestelio, vidutiniu greičiu judėjęs MAZ-as nebesuspėjo sustoti: po mašinos ratais gulėjo senyvo amžiaus, tamsiais drabužiais vilkintis vyriškis. Kniūbsčiomis ant asfalto mirtinai partrenkto žmogaus tąsyk niekas nepažino. Sunkvežimio vairuotojas-rusakalbis, maždaug 30 metų vaikinas negausiai susirinkusiems aiškino, kad šis žmogus išdygo netikėtai, šalia jo buvę porą vyriškių greitai kažkur pradingo…
Dalindamasis šiomis kukliomis kraupaus įvykio atsiminimų nuotrupomis iš anuomet išleistos Lietuvos Katalikų Bažnyčios (LKB) kronikos, savo bičiuliams noriu priminti apie taurų ir drąsų Vilnijos krašto dvasininką Bronių Laurinavičių – būtent šis žmogus ir buvo to nelemto vakaro tragiška auka… Nors jau prabėgo 40 metų, tačiau kunigo žūtis iki šiol apgaubta paslapties skraiste. Gūdžiame sovietmetyje, kada sparčiu tempu buvo naikinamos bažnyčios, o persekiojami dvasininkai verčiami nutilti arba bendradarbiauti su sovietiniu saugumu, mažai kas tikėjosi sulaukti tiesos apie šią tragediją. Vienintelė viltis ruseno tik sulaukus Nepriklausomybės: 1992-ųjų pavasarį byla buvo atnaujinta, tačiau dar nuo sovietmečio teisėjų mantijas dėvėję Temidės sergėtojai bylą netrukus greit užgesino- atseit, trūko dar kai kurių bylų…
Apie kunigo B.Laurinavičiaus asmenybę, jo tvirtą, nepalaužiamą charakterį ir drąsą kovojant už tikinčiųjų teises, žinojo daugelis žmonių. Tiesa, kaip savo prisiminimuose teigė kunigo dukterėčia Jadvyga Pranskienė, į politiką dėdė beveik nesikišdavo, tačiau be galo uoliai ir atkakliai gynė Bažnyčios reikalus, ypač aktyviai katekizavo jaunimą ir vaikus. Buvo įsitraukęs į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą, aktyviai platino LKB Kroniką. Tokie jo darbai itin nepatiko okupacinei valdžiai, todėl kgb-istinės struktūros dar 1952 m. užvedė operatyvinę bylą ir slapta sekdavo kiekvieną kun.B.Laurinavičiaus žingsnį. Pasak Jadvygos, kulminacinis taškas, persekiojant kunigą, buvo pasiektas 7-8 dešimtmečių sandūroje: per tą laiką po įvairias Rytų Lietuvos parapijas mėtomas dėdė Bronius sugebėjo atstatyti arba atnaujinti ne vieną šventovę: jo pastangomis prisikėlė Kalesninkų, Adutiškio, Ceikinių bažnyčios, o 1959-aisiais Švenčionėliuose išdygusi didinga, beveik 50 metrų aukščio Švč.Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia tapo tarsi gyvu paminklu pačiam kunigui.
Dar prieš gerą dešimtmetį besilankant Švenčionėliuose, iš vietos gyventojų teko išgirsti nemažai pasakojimų, prisiminimų apie šios šventovės statybą. 1956 m.į parapiją atvykęs kun.B.Laurinavičius nusprendė žūtbūt atstatyti dar 1939 m.dėl II Pasaulinio karo neužbaigtą bažnyčią. Daugiau nei metus jam teko eiti tikrus kryžiaus kelius, kol iš pačios aukščiausios valdžios gavo leidimą šventovės atstatymui. Kunigo atkakliomis pastangomis buvo surinktos lėšos – 829 tūkst.rublių, gauta statybinių medžiagų. Visus tuos porą metų, kol išdygo bažnyčia, ir pats jos šeimininkas uoliai triūsė statybose.
Iš vieno švenčionėliškio išgirdau dar niekur negirdėtą pikantišką istoriją, kuri galėjo baigtis liūdnai: 1958-ųjų rudenį, kai bažnyčios statyba ėjo į pabaigą, darbininkai jau triūsė pačioje šventovės viršūnėje. Ten pat, kaip įprasta, sukiojosi ir kunigas Bronius. Beeinant statomo bokšto pakraščiu, netikėtai jo sutana, pučiant stiprokam vėjui, užkliuvo už vieno strypo… Ketindamas išsilaisvinti, kunigas vos per plauką nenugarmėjo į apačią… Žado netekusius statybininkus tą akimirką tik šaltas prakaitas išpylė. O kunigas Bronius sau ramiu judesiu išsisukęs iš mirtinos padėties, amo netekusiems darbininkams šyptelėjo: „Vaikai, viskas Dievo valioje!“…
Drąsiam ir atkakliam dvasininkui gyvenime dar teko išgyventi, patirti ir daugiau įvairių išbandymų, pavojų, tačiau prieš keturis dešimtmečius mūsų sostinės širdyje įvykusi kraupi tragedija liudija, kad tamsios blogio jėgos niekada nesnaudžia. Po sunkvežimio ratais slaptųjų agentų-žudikų pastūmėto kunigo Broniaus Laurinavičiaus žūties istorija ne vienintelė: XX amžiaus 8-9 dešimtmečiai paženklinti itin kruvinais sovietinės santvarkos sergėtojų siautėjimo ženklais. Pakanka tik prisiminti Vilniaus universiteto profesoriaus, garsaus baltisto Jono Kazlausko paslaptingą žūtį Neries upėje (1970 m.), poeto ir mąstytojo Mindaugo Tomonio mirtį ant geležinkelio bėgių ties Lentvariu (1975 m.), kunigo Juozo Zdebskio tragišką avariją Rudaminoje (1986 m.). Tik mūsų kaimynams lenkams, atkaklių pastangų dėka pavyko išaiškinti 1984-ųjų rudenį Vislos upėje kgb-istinių struktūrų nuskandinto kunigo Jeržio Popieluškos žūties istoriją.
Archyvinėse nuotraukose: 1. kunigas Bronius Laurinavičius – ne tik mūrinės, bet ir gyvosios Bažnyčios uolusis statytojas. Gimė 1913 m. liepos 17 d. Gervėčių parapijoje, Gėliūnų kaime, Astravo rajone (Baltarusija). Kunigu įšventintas 1944 m. Jo vardas 2000 metais įrašytas į Katalikų Bažnyčios Pasaulio kankinių (Martirologijos) sąrašą;
2. 2010 m.gruodžio 4 d.netoli kunigo B.Laurinavičiaus žūties vietos pastatytas prof.Antano Kmieliausko (1932-2019) paminklas, įprasminantis šio kunigo, taip pat kitų dvasininkų, partizanų, tremtinių, knygnešių ir visų, už Lietuvos Laisvę kovojusių žmonių šviesų atminimą. Paminklo iniciatorė ir sumanytoja – Lietuvos Laisvės kovų sąjūdžio atstovė Julija Valaitytė-Ambrasienė (1932-2017).
Šviesų kunigo Broniaus Laurinavičiaus atminimą tepalydi Vilniaus dainos ansamblio „Salve“ atliekama giesmė „Ave Marija“ (vadovė Liijana Ablėnaitė)
https://archive.org/…/13MiskuDvasia/1+Ave+Maria+1987.wav