Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Apie kolekcionierių Mykolą Žilinską, kurio vardo dailės galerija nuo 1989 m. veikia Kauno Nepriklausomybės aikštėje, daug prirašyta. Dailėtyrininkų, istorikų. Mažiau yra skelbta KGB veikėjų ataskaitų, kuriose atsiskleidžia labai įvairialypė, gana prieštaringos biografijos ir charakterio asmenybė. Tai ir verslininkas, ir meno kūrinių kolekcionierius, ir spekuliantas, ir gestapininkas. Tačiau ir didelės sielos žmogus, kuris paaukojo viską dėl savo į Sibirą ištremtų seserų išgelbėjimo. Lietuvai jis padovanojo arti dviejų tūkstančių meno kūrinių, kurių vertė anuo metu buvo 12–16 mln. dolerių, kad gelbėtų savo artimuosius.
„Spravkės“
Tokių „spravkių“, t.y. pažymų, KGB apie M. Žilinską (1904–1992) prirašė dešimtis. Kilęs iš buožių, su aukštuoju, mokantis lietuvių, rusų, lenkų, vokiečių, anglų ir prancūzų kalbas. 1936–1940 m. buvo Ministrų kabineto kanceliarijos vadovas, „Valstybės žinių“ vyriausiasis redaktorius, 1940 m. birželį pasitraukė į Vakarus.
KGB žiniomis, M. Žilinskas buvo žinomas kaip spekuliantas, juodojoje rinkoje perpardavinėjęs valiutą, o domėjimosi juo metu (nuo 1955 m. ) supirkinėjęs, perpardavinėjęs ir kolekcionavęs meno kūrinius, dažnai iš Vakarų Berlyno, kuriame gyveno, keliavęs į Paryžių ir Romą, ten palaikęs santykius su Lietuvos diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu. Sovietiniai saugumiečiai tik spėliojo, su kuria žvalgyba – amerikiečių, britų ar prancūzų – santykius palaiko M. Žilinskas.
Iš paties M. Žilinsko pasakojimų, KGB sužinojo pakankamai įdomių jo biografijos detalių. Iki sovietų kariuomenei priartėjant prie Berlyno, jis kartu su vienu Estijos diplomatu užsiėmė briliantų perpardavinėjimu. Ši nelegali veikla nešė didelį pelną. Vėliau su Švedijos pasu, kurį parūpino pažįstamas šios šalies diplomatas, persikėlė į Daniją, kur esą dirbo vienam britų dienraščiui. Dar vėliau žurnalistinį darbą dirbo Paryžiuje, tuo pačiu prekiaudamas padirbtais kvepalais. Verslui žlugus, paliko du tūkstančius litrų nerealizuotų „kvepalų“ ir grįžo į Vakarų Berlyną.
Jau 1956 m. sausį Rytų Berlyne su diplomatine priedanga reziduojantis operatyvinis darbuotojas „Vitkauskas“ (kapitonas D. Ditkevičius), telefonu susisiekęs su M. Žilinsku, gauna patvirtinimą, kad ketinimai perduoti sovietinei Lietuvai turimą kolekciją nėra pasikeitę, jei bus įvykdytos tam tikros sąlygos, t.y. bus pagerintos į Sibirą ištremtų dviejų M. Žilinsko seserų gyvenimas ir jos bus grąžintos į Lietuvą.
„Vykdyti tolesnį darbą su M. Žilinsku, stengiantis įtraukti į bendradarbiavimą su mumis. Sėkmingo darbo tikslais yra prasminga M. Žilinsko seseris grąžinti iš tolimųjų rajonų į Lietuvos TSR“, – atskriejo rekomendacija iš Maskvos.
Keistokos simpatijos ir antipatijos
Jau pirmųjų pokalbių su saugumiečiais metu M. Žilinskas aiškino apie savo gerus santykius su tuometiniu LTSR AT prezidiumo pirmininku Justu Paleckiu. Pasak pažymos, M. Žilinskas suskubo pasigirti, kad net ir buržuazinės Lietuvos laikotarpiu jis jautė simpatijas rusams. Būdamas Ministrų kabineto kanceliarijos vadovas palaikė artimus ryšius su sovietų pasiuntiniu Lietuvoje Nikolajumi Pozdniakovu, apie kurį iki šiol jam išlikę geri atsiminimai („jis buvo geras mano draugas, sąžiningas žmogus, nepaisant to, kad buvo rusiškojo imperializmo atstovas“). Vėlesniuose pokalbiuose ne kartą minėdamas N. Pozdniakovą, prisimindavo bendras medžiokles, netikslindamas, kokius gyvūnėlius ir kaip dažnai teko galabyti.
Geri ryšiai buvo susiklostę ir su Vokietijos pasiuntiniu Erichu Zechlinu, kurį Hitleris pasodino į koncentracijos stovyklą. Išvaduotas Raudonosios armijos ir nusiųstas į Sibiro lagerius, jis skundė ir M. Žilinską.
Su išeivija nesutarė
Prašomas įvertinti lietuviškosios emigracijos požiūrį į okupuotą Lietuvą, M. Žilinskas neigiamai vertino daugelio išeivijos organizacijų nuostatą nebendrauti ir nebendradarbiauti su okupacine valdžia. Tokios nuostatos esą nenaudingos pačiai išeivijai, kuri nutraukusi bet kokius ryšius su tėvyne, pati save izoliuoja. „Ir tarp komunistų yra tikrų lietuvių, kurie negailėdami jėgų dirba savo tėvynei, nori, kad ji būtų gražesnė ir turtingesnė“, – kolekcionieriaus žodžius cituoja kagėbistai.
Pats M. Žilinskas domėjosi, ar būtų galima organizuoti akademiko Kosto Korsako, rašytojo Antano Venclovos, istoriko Juozo Jurginio bei kitų žinomų tuometinių kultūros ir meno veikėjų atvykimą į Vakarų Berlyną, jei šie lankytųsi Vokietijos Demokratinėje Respublikoje. Kagėbistams išsisukinėjant, M. Žilinskas padarė savo išvadą – visi tokio vizito sunkumai kyla dėl to, kad Maskva neleidžia.
Požiūris į sovietinę valdžią
Nepaisant tikrų ar apsimestinių „draugysčių“ su sovietine nomenklatūra, M. Žilinskas neslėpė savo neigiamo požiūrio į 1941 m. trėmimus. Neabejotinai tam įtakos turėjo ir dviejų seserų tremtis. Viena buvo „perauklėjama“ Jakutijoje, kita – Novosibirsko srityje.
Kalbėdamas apie pokarinės Lietuvos gyvenimą, kurį sekė iš prenumeruojamos sovietinės spaudos, M. Žilinskas nuolatos pabrėždavo, kad jo tėvynė tampa vis labiau pramonine šalimi. Tačiau visada pridurdavo, kad Lietuva nėra savarankiška, yra po diktatorišku Maskvos padu, o šalies vyriausybė – marionetinė.
Daugkartinių susitikimų su sovietų saugumiečiais metu, M. Žilinskas pabrėždavo, kad, jo manymu, tuometinės Lietuvos pasiekimai yra ne socialistinės santvarkos, o darbščios lietuvių tautos dėka. Šalies, kurioje nėra jokių naudingų iškasenų, industrializacija yra tik būdas ją labiau susaistyti su Maskva ir ją rusifikuoti.
Šnipu laikė visi
Paradoksalu, bet, M. Žilinsko žodžiais tariant, šnipu jį laikė iš esmės visi. Sovietai nebuvo apsisprendę, kuriai žvalgybai jis tarnauja. Vokiečiai, be jokios abejonės, manė, kad jis dirba sovietams. Amerikiečiai atsisakė duoti leidimą išvykti į JAV, nes, tikriausiai jį taip pat laikė sovietiniu agentu.
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.