Antanas Kulakauskas | Lietuvos žinios
Pagrindinių valdžios sandaros taisyklių, valdžios formavimo ir veikimo procedūrų požiūriu Lietuva, be abejo, priklauso Vakarų liberaliosios, atstovaujamąja vadinamos, demokratijos valstybių grupei. Tačiau tai, jog tauta, ją sudarantys piliečiai, turi realią galimybę per periodiškai rengiamus laisvus, konkurencinius ir sąžiningus rinkimus dalyvauti valdžios formavimo ir keitimo procese (o taip Lietuvoje, nepaisant atskirų, kad ir neretų nesąžiningumo pasireiškimų, tikiu, yra), dar nereiškia, kad valdžios vykdoma politika jos konkretaus turinio požiūriu tikrai bus demokratiška, t. y. atitiks tautos daugumos interesus.
Tiesą sakant, taip nutinka gana retai. Politikos formavimo konkrečiose visuomenės ir valstybės gyvenimo srityse procesas vyksta taip, kad nė nebandoma aiškintis realių daugumos interesų konkrečioje srityje. Valdžią įgiję politikai naudojasi tautos atstovų statuso teikiama galimybe (laisvas mandatas) interesus reikšti pagal savąjį supratimą, tad veikiama dažniausiai atskirų elito grupių interesais, kartais net tikint, kad tai ir yra tautos interesas.
Beje, toks politikos formavimo procesas pats savaime kuria socialinį moralinį pamatą politinei korupcijai ir garantuoja jos nesunaikinamumą teisėsaugos pastangomis. Negana to, esant tokiai padėčiai daugeliu atveju pati kova su korupcija virsta dar viena politinės korupcijos, o sykiu ir kovos dėl valdžios, forma.
Lietuvoje susiformavo neabejotinai elitinė vadinamosios atstovaujamosios demokratijos atmaina. Politikos formavimo procese tai reiškia ne ką kita, o tik švelnų oligarchinį režimą. Beje, jis reiškiasi ne tik nacionalinės politikos, bet ir vietos savivaldos lygmeniu. Šiuo lygmeniu gal net daugiau, ypač didžiausiose savivaldybėse.
Liūdniausia, kad turintieji valdžią dažniausiai neneigia tokių demokratijos ydų, bet aiškina jas demokratijos ir pilietinės visuomenės jaunumu ir nebrandumu. Deja, toks aiškinimas turi daugiau demagogijos nei tiesos elementų. Per 20 atkurtos nepriklausomybės metų visuomenės galimybės palankiomis sąlygomis dalyvauti vienos ar kitos viešojo gyvenimo sferos politikos formavimo procesuose buvo ne plečiamos, o siaurinamos. Užtenka paminėti, kad Mokslo taryba, kuri po nepriklausomybės atkūrimo daugiausia buvo pačios mokslo bendruomenės renkama, dabar yra politinės valdžios skiriama. Tarp Lietuvos politinio elito vyrauja nuomonė, kad prisiekusiųjų teismui Lietuvos visuomenė yra nepribrendusi. Istorikui sunku suprasti tokią nuostatą žinant, kad caro laikais, po baudžiavos panaikinimo, nežinia kodėl buvo manoma kitaip. Mūsų valdžiai atrodo, kad tai, jog Lietuva turi didžiausias Europos Sąjungoje (ES) savivaldybes, yra Lietuvos pranašumas. Tačiau realybėje tai garantuoja tik vietos valdžios ir vietos bendruomenės susvetimėjimą, neretai korupcijos persmelktą vietos politiką, kad ir kiek ją kritikuotų prezidentė. Tai, kad lokalinė savivalda yra tik vieno lygmens, kaip kad mažytėje Maltoje, užtikrina teritorinio valdžios išdėstymo ir regioninės politikos chaosą.
Neabejotina tokios „demokratinės“ politikos pasekmė – pasaulinius rekordus taikos sąlygomis viršijantis, daugiau kaip penkiskart didesnis už pasaulinį vidurkį, didžiausias tarp visų ES šalių emigracijos iš Lietuvos mastas. Net ekonominio liberalizmo nuostatomis besivadovaujantys Pasaulio banko analitikai pamatė, kad dėl emigracijos masto ir demografinio „nukraujavimo“ Lietuvai iškilo grėsmė tapti problemiška, rūpesčių tarptautinei bendruomenei kelsiančia valstybe. Dabartinė tendencija, metaforiškai kalbant, veda Lietuvos virsmo dideliais išlaikymo ir priežiūros stokosiančiais senelių namais link, o tolesnėje perspektyvoje – ir pirmalaikio dabar egzistuojančios nacionalinės tapatybės praradimo link. Žinoma, Pasaulio banko ekspertų tiesiogiai nejaudina tautinės tapatybės kaitos klausimai, bet jie žino, kad tokie procesai retai kada vyksta neskausmingai, t. y. nesukelia socialinių konfliktų.
Žodžiu, esu linkęs manyti, kad rekordus viršijanti emigracija, demokratijos, savivaldos ir socialinio teisingumo stygius yra tarpusavyje susiję, koreliuojantys reiškiniai. Tad rūpestis dėl demokratiškesnio politikos turinio ir visuomenės galimybių realiai dalyvauti tą turinį formuojant yra ir rūpestis dėl Lietuvos gyvastingumo. Kas to nepripažįsta, to negalima laikyti nei demokratu, nei patriotu.