Rugilė Audenienė | Alfa.lt
Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministrę Algimantą Pabedinskienę dėl Akmenės rajono Ventos socialinės globos namuose nualintos mergaitės. Dabar globos namai bus kaip reikiant apgulti įvairių komisijų ir beveik galiu lažintis, kad netrukus jos išsikvėps, nes kiek galima aiškintis tai, kas akivaizdu? O akivaizdu štai kas: didelių globos namų byrėjimas į mažesnes „šeimynas“ ir toliau strigs, įsivaikinančių negalią turinčius vaikus daugės pernelyg lėtai, trūks ir pagalbos jiems, socialinių pedagogų ir socialinių darbuotojų profesijos prestižas nekils, slaugos reikalingi, bet nemokūs žmonės ir toliau sėkmingai bus nematomi.
Renovuoja sienas, neinvestuoja į darbuotojus?
Vieną mergaitę prezidentė galbūt ir išgelbės – ji reikalauja „vadovų ir aplaidžiai dirbusių asmenų atsakomybės“. Be to, galima tikėtis, kad prie televizoriaus kaip tik sėdi šeima, kuriai šios mergaitės pasidarė gaila ir ji būtų pasirengusi vaiką globoti. Ir dar troleibuse dvi solidaus amžiaus damos kalbėjo, kad prezidentė ketina pati įsivaikinti.
Dar labai galima tikėtis, kad bus pareikšta, jog socialiniais pedagogais ir socialiniais darbuotojais dirba „žvėrys“, kurių išvis negalima prileisti prie vaikų. Ir tikrai niekas nepaskaičiuos, kiek jų ir kokį išsilavinimą, kvalifikaciją turi, kiek emigravo dėl menkų galimybių, atlygio, valdančiųjų dėmesio problemoms, apie kurias kalba kasdien: be globos likusiems vaikams negerai augti institucijose, kurios nepanašios į šeimos atitikmenis ir kuriose dėmesio vienam vaikui tiek, kiek reikia, neįmanoma fiziškai skirti. Mat nors globos namai dalyvauja išsipildymo akcijose, jų sienos renovuojamos, ten dirbančių specialistų trūksta, jų kvalifikacija ne itin rūpinamasi.
Atrodo, tam tikru metu socialinis pedagogas ar socialinis darbuotojas suvokia, kad nors reikalingų jo pastangų žmonių daugėja, dirbti jam tenka iš idėjos.
Iš pokalbių su šią specialybę pasirinkusiais studentais aiškėja, kad ruošiami jie neprastai. Ypač kolegijose studentai kremta ne tik teorines žinias apie žmonių psichologiją, konfliktų valdymus, įvairių pažeidžiamų visuomenės grupių poreikius, vaiko raidą ir t. t., bet ir gauna „šaltą dušą“ atlikdami praktiką vaikų dienos centruose, savaitiniuose darželiuose vaikams su įvairiais raidos sutrikimais, vaikų namuose. Norintieji pagal įvairias programas išvažiuoja į užsienį, stebi, kaip specialios priežiūros reikalaujančiais asmenimis rūpinasi užsieniečiai, toliau praktikuojasi.
„Išgyvenusieji“, gavę diplomus ir realios darbo su „probleminiais“ žmonėmis „probleminėse“ vietose patirties, ima dirbti. Kai kurie neatlaiko emociškai ir persikvalifikuoja. Kiti dirba sėkmingai, bet susiranda papildomų darbų, kad išgyventų. Treti supranta, kad globos netekę vaikai, ypač turintys specialių poreikių, visuomenės seniai „nurašyti“ ir jai terūpintys tik dėl galimybės paaukoti litą kurios nors akcijos metu ir pamaitinti sąžinę.
„Tai toks darbas, kurį dirbant retai pasieksi gerų rezultatų“, – ne kartą yra prisipažinę tie žmonės, kurių auklėtiniai, išėję iš globos namų, tampa narkomanais, valkatauja, sudega konteineriuose apsiuostę klijų, sėda į kalėjimą.
Kiekvienas sugebėjęs mokslus baigti, pradėjęs dirbti, šeimą sukūręs globotinis jiems – tarsi asmeninis laimėjimas. Sako, kad jų galėtų būti ir daugiau, jei daugiau būtų su tokiais vaikais dirbančių žmonių ir jie negyventų globos namuose, kurie anksčiau buvo kolonijos ar dar kokios nors prastos reputacijos įstaigos.
Yra socialinių darbuotojų, uždirbančių mažiau, negu jų lankomos rizikos šeimos, gyvenančios iš pašalpų ir galinčios parduoti net ką tik įstatytas duris. Ne vaistams nuo vėžio pirkti, žinoma. Pilna tokių, kurie beveik niekada nevažiuoja į jokius Europos Sąjungos lėšomis finansuojamus seminarus ar kvalifikacijos kėlimo kursus, nes tuo metu dirba. Tobulinasi vaikų globos ir slaugos įstaigų vadovai. Tačiau ar visi jie tinkami vadovauti įstaigoms, kurios panašios į įvairiausių problemų ir konfliktų vulkanus? Komisijos į tai žiūri pro pirštus. Pavyzdžiui, 2010 metais žiniasklaidoje pasirodžiusi informacija apie Ventos socialinės globos namuose tramdomaisiais marškiniais ir kibirais ant galvos „gydytus“ vaikus – ją paviešino dabartinė globos namų direktorė – atidžiau stebėti situaciją Lietuvos įstaigose specialių poreikių vaikams neprivertė.
Gerasis scenarijus – įsivaikinti pasiryžę užsieniečiai
Apskritai yra daug vaikų globos įstaigų, kuriose vis kyla didesnių ar mažesnių skandalų. Žinoma, skandalais vargu ar pavadinsi dažną vaikų bėgimą iš vaikų namų (vieniems labiau patinka valkatavimo laisvė negu taisyklės ir mokykla, kiti ilgisi žeminėse gyvenančių, vienas kitą pragerti baigiančių, bet vis dėlto tėvų, treti pasiduoda draugų įtakai ir mėgina atrodyti „kieti“), tačiau kodėl viskas nutyla nurimsta po žinių apie nepriežiūrą, smurtą, seksualinį išnaudojimą (taip taip, globos namų vaikai pažeidžiami ir itin vilioja visokio plauko skriaudikus)?
Vaikų su specialiais poreikiais situacija dar liūdnesnė. „Ji bus grąžinta į globos namus, bet siūlysime medikams, kad ją kuo ilgiau palaikytų ligoninėje ir dar labiau sustiprintų“, – apie galimai išsekintą mergaitę sakė socialinės apsaugos ir darbo viceministrė Angelė Bajorienė.
Į Ventos socialinės globos namus mergaitė pateko 2011 metais iš Šiaulių globos namų „Šaltinėlis“, tačiau įvykį tiriantys specialistai ir komisijos kol kas negali pasakyti, kurioje įstaigoje ji jautėsi geriau. Vadinasi, tiek komisijų, komitetų, ministerijų specialistų pluša, bandydami nustatyti, „kas kaltas“ dėl mergaitės negalavimų paūmėjimo, bet nesugeba išsiaiškinti, kokia aplinka jai augti tinkamiausia.
Tiesa, pastaraisiais metais Lietuvoje po truputį daugėja įsivaikinti norinčių šeimų, nors specialių poreikių vaikai atsiskleidžia ir, kaip įvaikinimo tarnybos darbuotojai sako, „pražysta“ dažniausiai užsieniečių šeimose. Sunki jų sveikata reikalauja specialaus gydymo, priežiūros paslaugų ir finansų. Lietuviai tokius vaikus priimti į savo šeimas vis dar baiminasi – tuo labiau, kad paramos iš šalies sulaukia ne itin daug. Daugelyje išsivysčiusių šalių yra visa sistema, kaip auginti tokius vaikus, programos, specialūs centrai.
Krizė sustabdė institucijų byrėjimą
Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys, Socialinių reikalų ir darbo komiteto pirmininko pavaduotojas Rimantas Jonas Dagys paprašė komiteto pirmininkės sudaryti darbo grupę „akivaizdžioms problemoms šalies globos įstaigose išsiaiškinti“. Tyrimus atlieka ir Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ministerijos, Vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus įstaiga.
Įdomu tai, kad „akivaizdžias problemas globos įstaigose“ konservatoriai galėjo įvertinti kada tik panorėję, nors ir praėjusios valdymo kadencijos metu, apie jas pernai galėjo garsiau kalbėti vaikų ir žmonių teisių gynėjų organizacijos, kai paaiškėjo, kad vaikų globos institucijos į mažesnes neskaidomos taip greitai, kaip derėtų. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl vaikų namų optimizacijos ir gyvenimo šeimyniniu principu išėjo 2007 metais. Buvo planuojama, kad 2010–2011 metais visi didieji vaikų namai subyrės į mažesnius darinius. Tam naudotos ir valstybės, ir Norvegijos finansinių mechanizmų lėšos. Tačiau statybas pristabdė sunkmetis.
Planas buvo geras: atsisakyti bendrų virtuvių, vonios ir tualetų patalpų, kad vaikai galėtų jaustis tarsi gyventų atskirame būste, aktyviau juos mokyti socialinių įgūdžių, gyventi panašiai kaip šeimoje, o ne „internato principais“.
Pernai buvo paskaičiuota, kad Lietuvoje yra 100 vaikų globos namų, iš jų 25 – daugiau nei 60 vietų. Didžiausi tokie valstybiniai vaikų namai – Alytuje, talpinantys apie 150 vaikų, tačiau jų skaidymui nepritarė miesto taryba. Be to, sutvarkyti formalumus ir rasti lėšų šiai prabangiai idėjai gali užtrukti dar keletą metų.
„Norvegų pinigai ateina, ir juos panaudojant galima didžiuosius globos namus reorganizuoti ir pertvarkyti į kotedžus, kuriuose gyventų po 10–12 vaikų. Geri norai, gal tik pradžia bus sunki, formalumų sutvarkymas, organizaciniai, techniniai darbai – viskas truks trejus, ketverius, penkerius metus.
Idėja gera – Suomijoje iš didelių globos namų neliko nieko, Norvegijoje vaikai taip pat gyvena kotedžuose, bet ne butuose. Tik mums vaikas kainuos tris kartus brangiau, pigaus komforto nebus. Gal samdysime naujų darbuotojų? Tai planuoja savivaldybė, ir čia bėda ta, kad priimti naujų yra prabanga Lietuvos mastu“, – tuo metu situaciją įvertino ir Alfa.lt papasakojo Alytaus valstybinių vaikų globos namų direktorius Romutis Žebuolis.
Iki 2015 metų persitvarkyti turės visi vaikų globos namai, priešingu atveju jie gali netekti licencijų.
Tačiau ar toks planas bus įgyvendintas? Ir kas iš tų naujoviškų kotedžų, jei juose dirbs tos pačios sistemos „varikliukai“, kurių požiūris į „probleminius“ vaikus nėra nei profesionalus, nei jautrus? Gali būti, kad prezidentei ir toliau teks „gelbėti“ mergaites, kurios iš tiesų mažai kam rūpi.