Liudvika Pociūnienė | Alfa.lt
Arba kodėl politinį klimatą Lietuvoje vis labiau lemia tie, kuriems „prie ruso buvo geriau“? Pirminės priežastys jau daugelį kartų aptarinėtos. Jos viso labo dvi: pirmiausia tai, kad lengva ranka nė neprašomi vos atkūrę nepriklausomybę suteikėme pilietybę asmenims, kurie pagal tarptautinės teisės normas laikomi kolonistais. Daugelis jų tos pilietybės nei prašė, nei kaip nors reiškė lojalumą Lietuvos valstybei.
Tada ne tik pamynėme solidarumą su Latvija ir Estija. Pernelyg pasitikėdami skaičiais, nusprendėme, kad mūsų, lietuviškai kalbančių, procentinė persvara tokia didelė, kad galime tai sau leisti (apie penktąją koloną, kalbančią lietuviškai, bevelijome užmiršti apskritai). Antra – neapribojome partinės nomenklatūros galimybių iškart užimti vadovaujančias pozicijas valstybėje, kurios ūkį ir visuomenės gyvenimą tas okupacinio režimo instrumentas ištisus dešimtmečius darkė. Daugeliui atrodė, kad kvalifikuotų vadovų nebus iš kur paimti (nors realybė buvo kita – senojo režimo kadrai taip tankiai suglaudė pečius, kad emigracijoje užaugusiems ir geriausius pasaulio universitetus baigusiems lietuvių vaikams ta nematoma užkarda daugeliu atvejų pasirodė neįveikiama)…
Vis dėlto per tuos dvidešimt su viršum metų užaugo nauja karta, ir abiejų minėtų faktorių įtaka turėjo natūraliai nusilpti. Tai iš kur ta jau naujosios kartos rinkėjų meilė prorusiškoms politinėms jėgoms? Sakyčiau, iš ten pat kaip ir polinkis prie pigiausio rusiško popso – tai būtų ilga šneka, bet ne šį kartą.
Šį kartą – apie priežastis, dėl kurių minėtas elektoratas, dažnai apibūdinamas kaip menkesnio išsilavinimo ir menkų pajamų provincijos gyventojai, tampa dominuojantis. Pirmiausia, ir be išsamių sociologinių tyrimų matyti, kad pernelyg dažnai iš Lietuvos išvažiuoja kvalifikuoti, veiklūs ir principingi žmonės. Normaliomis aplinkybėmis ant tokių žmonių pečių laikosi valstybės gerovė. Kodėl Lietuvoje jie neranda vietos? Kodėl Estija, kuriai ES darbo rinkos atsivėrė taip pat, kaip ir Lietuvai, tokių nuostolių dėl migracijos vis dėlto nepatyrė? Gal jau pats laikas socialinės psichologijos specialistams imtis rimto darbo ir parengti išsamią proceso studiją, bent jau tam, kad nekartotume elementarių klaidų ateityje?
Dabar gi turime priimti faktą, kad tapome egzodo tauta, kaip sako Leonidas Donskis, – mažiausiai trečdalis lietuvių jau gyvena užsienio valstybėse. Numoti į juos ranka kaip į lengvesnės duonos ieškotojus ar juos moralizuoti būtų mažų mažiausiai neatsakinga. Daugelis jų daug ir sunkiai dirba, moka mokesčius, ir dar išlaiko savo senstančius tėvus, likusius Lietuvoje (taigi, netiesiogiai papildo ir Lietuvos biudžetą), jie tikrai nusipelno tos valstybės, kurioje darbuojasi, teikiamų piliečio teisių, bet ar dėl to turėtų prarasti Lietuvos pilietybę?
Ar teisinga neduoti Lietuvos pilietybės jų vaikams, kurie gimdami gauna ir pilietybę tos šalies, kurioje gimė?
Dvigubos pilietybės klausimas jau darbotvarkėje, tad pats laikas pažvelgti ne vien į dalykinius argumentus. Sveiko proto argumentų už normalų dvigubos pilietybės įteisinimą tarsi ir užtenka. Bet lemia dažniausiai ne jie, o politinė konjunktūra, arba priešininkų ir šalininkų jėgų išsidėstymas. Koks jis šiandien?
Pirmiausia krenta į akis, kad atsilikusio, jei nepavadintume ksenofobiško, pilietybės traktavimo šalininkai Lietuvoje – ne kokie skustagalviai neonaciai ar ultrapatriotai, o pats teisės elitas, posėdžiaujantis Konstituciniame Teisme…
Kažkas čia ne taip, pasakytų galvą krapštydamas Smetonos laikų artojas.
Pradžiai derėtų priminti keletą faktų.
Lietuvos Konstitucijoje nėra draudimo turėti dvigubą pilietybę, atvejus, kai asmuo gali turėti dvigubą pilietybę, nustato Pilietybės įstatymas.
Dabar veikiantis Pilietybės įstatymas leidžia turėti dvigubą pilietybę tiems, kurie iš Lietuvos pasitraukė iki 1990 m. kovo 11d., išvykusiems po šios datos ir savo noru įgijusiems kitos šalies pilietybę, dviguba pilietybė nesuteikiama, taip pat užsienyje gimę Lietuvos piliečių vaikai, sulaukę pilnametystės, turi pasirinkti vieną iš dviejų pilietybių. Taigi, baudžiame išvažiuojančius ir jų vaikus ar bent jau duodame suprasti – važiuokite sau, jūs mums nereikalingi…
Pradinis tokių įstatymo nuostatų tikslas tikriausiai buvo užkirsti kelią rusakalbiams kolonistams, repatrijavusiems po nepriklausomybės paskelbimo į Rusiją, naudotis ir Lietuvos pilietybe. Galimas daiktas, tuo pačiu norėta ir pažaboti emigraciją, tačiau čia reikia pripažinti visišką fiasko…
Dar griežtinti šio įstatymo traktavimą Konstitucinis Teismas ėmė Pakso apkaltos fone. 2003 m. įstatymo išaiškinimas buvo pritaikytas Jurijui Borisovui, asmeniui, įtariamam padarius nusikaltimą, tačiau toliau šis išaiškinimas imtas taikyti žmonėms, kurie jokiais nusikaltimais neįtariami. 2006 m. Konstituciniam Teismui ano išaiškinimo pasirodė negana, tad buvo pabrėžtinai išaiškinta, kad dviguba pilietybė tegalinti būti reta išimtis.
Nuostata „išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis“ buvo įrašyta į pirmąjį Konstitucijos skirsnį, pabrėžiant, kad keisti ją galima tik referendumu…
Štai čia jau kyla subtilus klausimas – kaip galima buvo tokią nuostatą įrašyti į Konstituciją, apeinant referendumą? Ar kartais KT neviršijo savo įgaliojimų? Ar šis sprendimas, lėmęs gėdingus Lietuvos pilietybės nesuteikimo atvejus aukštos klasės sportininkėms, toks jau nepajudinamas?
Deja, Kates Douglas ir Izabelos Tobias istorijos – dar ne blogiausia tokio KT sprendimo pasekmė. 2010 m. prezidentė vetavo Seimo priimtą įstatymą, kuris būtų leidęs Lietuvos pilietybę išlaikyti įgyjant ES ir NATO šalių pilietybes. Seimas veto priėmė remdamasis tuo pačiu 2006 m. KT išaiškinimu.
Naujas Seimas ketina grįžti prie dvigubos pilietybės svarstymo, ir, jeigu iki tol nesubyrės konstitucinė dauguma, galynėtis su KT turi žymiai daugiau šansų. Tad klausimas vienaip ar kitaip tikriausiai bus išspręstas – 15 procentų jau užsienyje gimstančių lietuvių vaikų gal ir nebus priversti atsisakyti Lietuvos pilietybės, Lietuva gal nenusigręš nuo tų, kurie išvyko ne iš gero gyvenimo ir tiesiog pasielgė praktiškai, priimdami pilietybę šalies, kurioje įsikūrė pakankamai ilgam.
Tačiau žalingas pašalinis viso šio tąsymosi poveikis Lietuvos politiniam kontekstui ir tolimesnei perspektyvai jau padarytas. Ko čia daugiau – trumparegiškumo ar piktos valios – sunku pasakyti.
Pirmiausia, KT sumenkino savo autoritetą iki tiek, kad jau tikriausiai nebepajėgs užkirsti kelio R. Pakso kandidatavimui prezidento rinkimuose. O juose ir vėl viską lems penktoji kolona (tai kas, kad kartais kalbanti ir lietuviškai). Socialdemokratams neliks nieko kito, kaip tik pasyviai stebėti procesą, nes Butkevičius bus įvarytas į kampą dėl vyriausybės stabilumo.
Stebiuosi, kaip neatsirado nė vieno patarėjo, kuris būtų priminęs prezidentei apie trumparegiškos pozicijos dvigubos pilietybės klausimu pasekmes jos pačios galimybėms rinkimuose. Emigrantų akyse dabar ji atrodo kaip nuosekli dvigubos pilietybės priešininkė, tad pretenduoti į jų balsus kažin ar begalės, nors šie balsai gal būtų tvirčiausia jos atrama, jei iš tiesų tektų susiremti su Paksu. Dešinysis elektoratas yra nusivylęs prezidente dėl kitų priežasčių, tad prezidentinės kampanijos perspektyvos išties atrodo niūrokai.
Bet ir tai – dar ne viskas. Klausimas, koks elektoratas lems Lietuvos likimą po penkerių ar dešimties metų, šiandien tarsi net nesvarstomas. Tuo tarpu kaip tik šiandien daromi KT, prezidentės ir Seimo sprendimai lems, ar šalies likimą spręs išprusę, pasaulio matę ir gerą vardą Lietuvai pelnantys žmonės, ar pusmoksliai provincialai ir kolaborantų palikuonys, kuriems tas likimas tiek terūpi…
Užtat šita tolimoji Lietuvos perspektyva jau dabar rūpi grupuotei, kurią pavadinčiau antruoju nomenklatūros ešelonu. Jo atstovai dažniausiai pasilieka šešėlyje ir netgi nesistengia dalyvauti partijų veikloje – daug patogiau tokias fasadines figūras tampyti už virvučių, netgi nepriklausomai nuo politinės stovyklos. Štai tam antrajam ešelonui didžiausią baimę kelia ne Paksas ar Uspaskichas. Atrodo, labiausiai bijoma, kad leidus dvigubą pilietybę lietuvių diasporai, gali susiformuoti toks elektoratas, kuris vieną dieną nušluos iš politinio olimpo visą taip sumaniai ir ilgai lipdytą marionečių teatrą.
Sakysite, čia tai jau tikra sąmokslo teorija? Tuomet grįžkime prie skilusio teisinio pamato ir suprasime, kad nesam jokie šizofrenikai, viena asmenybės dalimi mylintys Tėvynę, o kita – nuolat priimantys kenksmingus jai sprendimus.
Pernelyg atsainiai kartais vertiname politinių kalinių ir tremtinių perspėjimus dėl vieno ar kito aukštas pareigas užimančio teisininko praeities šešėlių. Deja, tokių šešėlių neišvengė ir Konstitucinis Teismas. Prezidento Valdo Adamkaus patvirtinta Konstitucinio Teismo teisėja Toma Birmontienė ne tik jau beveik nepriklausomybės išvakarėse rinkosi nuoseklią karjerą okupacinės valdžios struktūrose. Jos tėvas žymių disidentų minimas kaip beatodairiškas KGB pareigūnas.
Nesakau, kad vaikai atsako už tėvų nusikaltimus, bet sakykit, iš kur būsimoji teisėja galėjo išmokti mylėti Lietuvą ir rūpintis jos ateitimi, jeigu jos tėvas uoliai tarnavo tą Lietuvą okupavusios valstybės represinėse struktūrose? Gal ji slapta maištavo prieš tokį tėvo pasirinkimą? Bet jos pačios pasirinkimas rodo ką kita… Analogiška ir A. Paulausko istorija. Galima būtų rasti ir daugiau teisininkų dinastijų su tokiomis šaknimis. Daugeliu atveju tokių asmenų dabar demonstruojamas patriotizmas – tik dėl akių, jeigu viešoji nuomonė reikalauja. O jeigu viešoji nuomonė darosi vis nereiklesnė – netgi dėl akių demonstruoti patriotizmo nebereikia.
Tuomet formaliosios teisės saugotojai su šešėliuotomis biografijomis ima demonstruoti savo reikšmingumą pačiais brutaliausiais būdais – pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia – nuo Garliavos mergaitės pagrobimo iki paranoiškos kratos režisierės Inesos Kurklietytės namuose. Taip pakertamas eilinių piliečių pasitikėjimas savo šalies teisėsauga.
O gal Konstitucinis Teismas kaip nors jau išaiškino, kad Lietuvos Konstitucija tam neprieštarauja?
Vis dėlto norėčiau tikėti, kad tarp KT teisėjų yra žmonių, kuriems nesvetimas asmeninės atsakomybės jausmas ir gebėjimas numatyti priimamų (arba nepriimamų) sprendimų ilgalaikes pasekmes, nes, jeigu pasiduoda generolai, eiliniams lieka padėti galvas beviltiškame mūšyje, tikintis, kad karas vis dėlto nebus pralaimėtas.