Eldoradas Butrimas
Šį kartą vietoje reportažo iš Ukrainos vėl įsiterpsiu į svarbią diskusiją apie įvykius Lietuvoje – turėdamas omenyje kilusį skandalą dėl prezidento G.Nausėdos “ryšių” su KGB noriu atskleisti iki šiol viešai nediskutuotą V.Landsbergio biografijos detalę.
Dirbant korespondentu Varšuvoje teko bendrauti su garsiu lietuvių kilmės dailininku, dailės profesoriumi Andrzeju Strumilo (T.Venclovos ir Č.Milošo bičiuliu), kuris pareiškė, jog per 1991m. sausio 13d. įvykius V.Landsbergio sūnus V.V.Landsbergis buvo išgabentas į Lenkiją ir paslėptas jo kaimo sodyboje Palenkėje.
Žmogiškai galima būtų suprasti V.Landsbergio norą apsaugoti vienintelį sūnų nuo galimo pagrobimo ar susidorojimo, tačiau tiek metų slėpti šį faktą nuo tautos nėra garbinga. Juolab, kad per Sausio įvykius V.Landsbergis ragino žmones aukotis dėl nepriklausomybės ir eiti ją ginti, ką darydami keliolika jaunuolių žuvo, o keli iš jų buvo vieninteliai tėvų sūnūs.
Kodėl šio fakto nepaviešinau anksčiau?
2008 metais apie dailininko teiginį Vilniuje pasakiau dienraščio “Lietuvos Ryto” vadovams, bet jie galimai dėl prasidėjusios ekonominės krizės buvo susirūpinę kitais reikalais ir tema nesusidomėjo, o aš netrukus netekau darbo, išvykau iš Varšuvos ir į tą istoriją taip pat numojau ranka.
Be to, daug metų dirbdamas korespondentu Rygoje, Taline ir Varšuvoje rašiau apie įvykius tose šalyse, o į tai, kas vyksta Lietuvoje nesikišau.
Ir dar – V.Landsbergį gerbiau ne tik dėl jo nuopelnų nepriklausomybei, bet ir dėl tvirtos patriotiškos pozicijos Vilniaus santykiuose su Varšuva (ko trūko ir trūksta daugumai dabartinių mūsų politikų). Vyliausi per kokį nors V.Lansbergio vizitą į Varšuvą jį sutikti ir paklausti dėl sūnaus slėpimo Lenkijoje, tačiau nebuvo lemta susitikti.
Kodėl turėtume tikėti dailininko teiginiu? Todėl, kad tai buvo autoritetingas ir garsus žmogus, Lietuvos patriotas, dirbęs Suvienytų Nacijų Organizacijoje Niujorke ir neturintis priežasčių prasimanymui.
Apie šį pokalbį po keliolikos metų aš prasitariau vienam iš buvusių Lietuvos ambasadorių Varšuvoje, kuris pasakė, jog tokius gandus buvo girdėjęs, ir kartą to paklausė paties V.Landsbergio, o šis esą suirzo, kalbą nusuko kitur ir nieko neatsakė.
Bandžiau po kelių metų ir su dailininku išsamiau apie tai pakalbėti, tačiau paaiškėjo, kad šis išsiskyrė su žmona, ir išsikraustė iš Varšuvos į kaimą. Ėmus derėtis dėl susitikimo kaime, dailininkas susirgo ir mirė.
Kodėl šią istoriją nutariau papasakoti dabar? Todėl, kad Lietuvoje atsinaujino diskusijos apie KGB archyvų paviešinimą, o kritikuojant prezidentą dėl nutylėtų svarbių biografijos faktų pagalvojau, kad dailininko tvirtinimą apie jo namuose slėptą sūnų turėtų pakomentuoti ir V.Landsbergis.
O jo žodžių tikrumą ir visas slėpimo aplinkybes tikiuosi atskleis tie Lietuvos tiriamosios žurnalistikos atstovai, kurie labai nuodugniai kapstosi G.Nausėdos istorijoje.
Jei kas priekaištaus, kad šią istoriją prasimaniau, sutinku būti ištirtas melo detektoriumi. Kadangi pats buvau KGB auka (pašalino iš Universiteto), manausi turintis teisę pasisakyti KGB tema bei dėl politikų veidmainystės.
P.S. jei melo detektoriaus tyrimus sutiktų pasidaryti buvę Sąjūdžio vadai bei seimūnai, diskusija apie KGB agentus būtų visai kitokia…