Vasario 19 d. Lietuvos menininkų Ramūno Abukevičiaus ir Inesos Kurklietytės namuose Vilniuje buvo atlikta Vilniaus apygardos prokuratūros sankcionuota krata. Ankstų rytą mažamečių vaikų akivaizdoje šešių pareigūnų vykdytos namų apieškos metu buvo paimti I. Kurklietytės dokumentinio filmo „Lengvas raganavimas“ įrašai, kompiuteriai, skaitmeninės laikmenos, kitos menininkų darbui reikalingos medžiagos. Kratos, paimant kompiuterius ir laikmenas su jose saugomais kūriniais, eskizais bei rankraščiais, buvo atliktos ir kitų menininkų, kaip antai architekto, poeto, vizualiųjų menų atstovo Tomo S. Butkaus, namuose.
Tokie veiksmai, grubiai pažeidžiantys kūrybos laisvę ir apskritai žmogaus teises, Lietuvos meno kūrėjams kelia nerimą ir rūpestį dėl pagarbos demokratiškumo principams stokos, dėl asmens saugumo, jo privatumo bei teisių apsaugos ir nekaltumo prezumpcijos nepaisymo. Ypač stebina žmonių, turinčių užtikrinti teisėtumą, siaurai formalistinis požiūris į meninės veiklos sritį, demonstratyvus jėgos įsiveržimas į kūrybos pasaulį. Tokiais veiksmais bandomi kompromituoti menininkai ir menkinamas kūrėjo prestižas, nekalbant jau apie tai, kad jais padaryta ne tik moralinė, bet ir materialinė žala.
Lietuvos meno kūrėjams ši šokiruojanti situacija kelia labai daug klausimų, į kuriuos tikimės labai aiškaus ir skubaus viešo paaiškinimo. Kaip gali būti, kad Lietuvos kultūros ministerijos finansuotas, Lietuvos ir užsienio festivaliuose rodytas, Lietuvai atstovavęs filmas praėjus beveik dešimčiai metų po jo sukūrimo staiga tampa teisminio proceso įkalčiu, o jo kūrėja apkaltinama propagavusi nusikalstamą veiklą? Ar demokratinėje valstybėje normalu, kad atimami menininkų darbo įrankiai, medžiagos, trukdomas jų darbo procesas, jų vaikų akivaizdoje atliekamos kratos? Taip pat kyla pagrįstas klausimas, ar buvo iki šio grubaus jėgos demonstravimo išnaudotos visos galimybės teisėsaugos institucijoms civilizuotai kreiptis į kūrėjus ir gauti iš jų reikalingos informacijos.
Manome, kad minėtais Vilniaus apygardos prokuratūros vykdomais veiksmais paminama menininko ne tik kūrybinė, bet ir pilietinė laisvė išreikšti savo požiūrį į gyvenimo reiškinius, interpretuoti įvykius, apskritai turėti savo nuomonę ir poziciją. Ar tokie veiksmai negali tapti precedentu, kai valdžia menininkui ims nurodinėti, kokiomis temomis jis gali kalbėti, o kokiomis – ne? Kaip ir kodėl nepriklausomoj Europos sąjungos valstybėje menininko požiūris į pasaulį tampa įtartinas? Ar tai nereiškia grįžimo į „raganų medžioklės“ laikus?
Rūpestį kelia ir Prokuratūros institucijų vengimas nušviesti šį įvykį, už sprendimus atsakingų pareigūnų slėpimasis nuo visuomenės naudojantis ypatingu tarnybiniu galios ir nepasiekiamumo statusu. Kad ir kokios būtų asmenų užimamos pareigos, jie, kaip civilizuoti ir išsilavinę piliečiai, neturėtų kelti abejonių dėl savo kultūrinio ir moralinio sąmoningumo kokybės. Tuo tarpu pastarojo meto įvairių valdžios sluoksnių ar institucijų, teisėsaugos įstaigų bei dalies politikų veiksmai ima atrodyti kaip sąmoningas ir tendencingas siekis kontroliuoti, cenzūruoti kūrybines veiklas ir manipuliuoti kultūros žmonėmis.
Mes pasisakome už kūrėjų asmens ir kūrybos laisvę ir manome, kad vertinti kūrybą kaip daiktinį įrodymą yra iš principo neteisinga, neprofesionalu ir amoralu.
Meno kūrėjų bendruomenės vardu reikalaujame nedelsiant nutraukti menininkų persekiojimą, grąžinti paimtas jų darbo priemones ir kūrinius bei atsiprašyti už veiksmus, įžeidusius konkrečius kūrėjus ir visus menininkus bei visą visuomenę.
Antanas A. Jonynas, Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininkas
Tautvydas Kaltenis, Lietuvos dizainerių sąjungos pirmininkas
Gytis Lukšas, Lietuvos kinematografininikų sąjungos pirmininkas
Rasa Matulevičienė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė
Kornelijus Platelis, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas
Jonas Staselis, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas
Audronė Žigaitytė-Nekrošienė, Lietuvos muzikų sąjungos pirmininkė
Šaltinis: alfa.lt