Klausimai ir atsakymai apie Ukrainos masinę mobilizaciją (2 dalis)

kariuomeneskurejai.lt

Buvęs bataliono „Aidar“ kuopos vadas ir karo analitikas Evgen Dykyj savo facebook’o sienoje sausio 7 d. pratęsė išsamius paaiškinimus,  kodėl reikalinga didelė mobilizacija.

Pirmąją klausimų ir atsakymų apie Ukrainos masinę mobilizaciją skaitykime čia —>

Taigi tęskime. Šioje dalyje nugulė ir keli esminiai bei ideologiniai klausimai, tačiau daugiausia specifinių „nišinių“ klausimų.

9. Kodėl į armiją mobilizuojama per prievartą, juk tokie asmenys nebus geri kareiviai, menkos motyvacijos, bėgs, dezertyruos ir pan.?

Tokį klausimą dažnai iš karto lydi kategoriškas atsakymas – ne, žinoma, tokio šlamšto nereikia niekam! – galima išgirsti iš gana adekvačių žmonių, tiek kovos vadų, tiek ir karių savanorių.

Žinoma, kiekvienas, turėdamas galimybę rinktis, mieliau petys petin kovotų kartu su motyvuotais savanoriais. Ir vadovauti savanoriams visai ne tas pat kaip teritorinių komplektacijų centrų sugaudytiems „mobikams“.

Tačiau čia svarbiausia yra „galimybė pasirinkti“. Bet mes jos nebeturime.

Kiekviena tauta turi gana ribotą procentą potencialių aistringų savanorių. Šia prasme nesame prastesni už kitus, gal net tarp geriausių. Bet objektyviai žiūrint, aistringųjų visada yra mažuma, ir tai tikrai normalu – nes taikos metu dėl jų tik daugiau problemų nei naudos, todėl išmintingoji natūralioji atranka išlaiko jų procentą populiacijoje tam tikrose ribose. Ukrainiečiai šia prasme yra tiesiog tokia pati tauta kaip ir visos kitos.

Deja, istorijoje vien savanoriai niekada nelaimėjo jokio didelio karo. Čia veikia didelių skaičių dėsniai – prieš mobilizuotą masę reikia pastatyti tokią pačią mobilizuotą masę, o ne grupelę netgi ypatingai motyvuotų aistruolių.

Tiesiog be tų, kuriuos valstybė nesavanoriškai mobilizuoja, mes tiesiog fiziškai neišsilaikytume.

Bet esmė ne tik tame.

Nereikėtų manyti, kad kiekvienas, kuris nesistengė stoti į kariuomenę ir eiti į frontą, būtinai yra šūdas, bailys, o svarbiausia, kad tai nepagydoma.

Nenorėti kariauti apskritai yra normalu. Ir bijoti mirties bei kitų nemalonumų armijoje irgi normalu.

O natūralų silpnumą dažnai pridengia aplinkinių įtaka, ir, švelniai tariant, draugai bei artimieji toli gražu ne visada suteikia moralinę paramą net ir tiems, kurie savanoriškai susiruošia į karą („Ar tau to reikia? Juk turi vaikų, reikalų, jau ir sveikata nebe ta…“ – lyg tai kiti neturėtų vaikų, jokių reikalų, būtų puikios sveikatos), o išsisukinėtojas dažniausiai turi daug advokatų, norinčių padėti jam pasislėpti, parengusių krūva „argumentų“ pateisinti silpnumą ir sukurti visą moralinės gynybos liniją, net jei pats išsisukinėtojas dvejoja ir jaučia, kad jam tiesiog baisu…

Valstybė turi padėti silpnam individui įveikti absoliučiai natūralų silpnumą, pastūmėti jį prie vienintelio teisingo pasirinkimo esamomis aplinkybėmis – deja, pastūmėti represinėmis priemonėmis, nes ilgiems, švelniems įtikinėjimams nėra laiko.

Bet kai žmogus jau atsiduria kariuomenėje, įvyksta visiškai netikėtos (taip pat ir jam pačiam) transformacijos.

Vakarykštis aferistas, kurį pagavo ir prievarta paėmė į kariuomenę, po pirmojo šoko į frontą atvyksta visiškai prislėgtas ir sutrikęs. O ten – visai kitoks gyvenimas, visiškai kitoks nei visa ankstesnė jo patirtis.

Ir tame gyvenime prioritetai staiga išsirikiuoja visiškai kitaip, keičiasi skalė to, kas svarbu, o kas nesvarbu.

Keičiasi požiūris į baimę ir baimių hierarchija.

Pavyzdžiui baimė nuvilti ne abstrakčią valstybę, o šalia apkase esantį bendražygį tam tikru momentu tampa siaubingesne nei mirti pačiam.

Priešo sviediniai ir toliau gąsdina (ir jų reikia bijoti, nes atsargumo praradimas veda tiesiai į „200-uosius“), tačiau ši baimė iš užnugaryje suvoktos kaip kažkas neišvengiamo ir beveik mistiško, gana greitai tampa visiškai valdoma, galima sakyti, darbine. Su ja galima gyventi ir atvirkščiai – kontroliuojama ji padeda išlikti.

Baimė apsigėdinti prieš draugus apkasuose tampa egzistencine ir motyvuoja silpnumo akimirkomis.

O tada netoliese žūva draugas. Ir tai staiga sukelia ne jausmą „aš kitas“, o stiprų pyktį ir keršto troškimą. Ir jei pirmajame mūšyje naujokas atsišaudo beveik vien iš išgąsčio, kad tik pats nežūtų, tai po to jis jau kovoja už save ir savo bendražygį ir tampa mirtinai pavojingas priešams.

O dar, banaliai, atsiranda… įprotis. Taip, žmogus yra toks padaras, kuris pripranta prie visko, taip pat ir prie karo. Kaip sako vienas mano draugas, „prisikariavom“.

O kai žmogus „prisikariauja“, jį ištinka kitos metamorfozės.

Vakarykštis išsisukinėtojas – „ai, nesvarbu“ pasijaučia Gynėju. Taip, būtent didžiąja „G“.

Išsiugdo ir pilietinė pozicija, ir žmogaus orumas, kurie dėl tam tikrų priežasčių nebuvo pakankamai išugdyti „civiliniame gyvenime“.

O po kurio laiko vakarykštis išsisukinėtojas, „mobikas“ per prievartą, jau su panieka atsiliepia apie visus ten užnugaryje. Ir tikrai turi tam teisę, nes kovoja ir gina.

Karas yra baisi kalvė, kaldinanti gynėjus iš labai įvairios žmogiškosios medžiagos. Ir po karo iš fronto į užfrontę sugrįš daug daugiau piliečių ir patriotų nei savo laiku iš užfrontės buvo pasiųsta į frontą.

Žinoma, taip nutinka ne visiems. Tas, kuris bėgo nuo karinio komisaro, bet jam nepavyko, kariuomenėje taps dezertyru. Vieni nusigers kaip visiški „avatarai“, kažkas pats nusišaus ar nusižudys. Tai irgi dalis baisios karinės realybės, nuo kurios negalime pabėgti.

Tačiau pirmuoju keliu, nuo prievarta mobilizuoto bailio iki riterio gynėjo, nueina daug daugiau karių, ir būtent jį reikėtų laikyti tipišku.

Nėra ko bijoti atsidurti apkasuose šalia vakarykščių chuliganų ar tapti tokių pavaldiniu – rytoj daugelis jų gali pasirodyti daug geresni už patyrusius žaliūkus.

10. Ar moterys tarnaus ir ar tai būtina?

Tai, kiek žinau, yra asmeninė vienos liaudies deputatės idėja, niekieno daugiau nepalaikoma ir net tos pačios deputatės formaliai nepateikta Tarybai.

Norinčios savanoriškai tarnauti moterys turi tokią galimybę, ir tai yra nuostabus dalykas.

Moterys – gydytojos yra karo prievolininkės nuo senų senovės, ir niekas to nepakeitė.

Visų kitų moterų mobilizacija nėra būtina, naudos iš to labai mažai, jei iš viso tokios yra, o žala frontui nemaža. Mūsų gynėjų, kurie vietoj ramybės dėl savo šeimų dar turės jaudintis dėl mobilizuotų moterų ir vaikų, kurie staiga liktų ne tik be tėvo, bet ir be motinos, psichinės būsenos, net nenoriu įsivaizduoti.

O kaip Izraelis ir karingos izraelietės? Ten moterų šaukimo sistema gyvuoja jau kelias kartas, mergaitės tam ruošiamos nuo pradinių klasių. Galbūt ir mes prie to prieisime ateityje, kodėl gi ne. Tai klausimas diskusijoms po pergalės.

Tačiau šį karą mums dar reikia laimėti pagal klasikinius lyčių nelygybės modelius, būtent su tokiu pat konservatyviu lyčių vaidmenų pasiskirstymu, kokį turėjo mūsų seneliai per pasaulinius karus.

Na, o merginos, kurios jaučiasi geltonkasėmis amazonėmis, jau seniai savanoriškai užsivilko maskuojamąsias uniformas ir dažniausiai visu šimtu balų lenkia daugumą vyrų, tačiau nei iš vienos jų negirdėjau pasiūlymo dėl moterų mobilizavimo.

11. Ar nereikėtų į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas įsileisti nuteistuosius ir kalinius?

Mano asmeninė nuomonė –taip.

Žinoma, išskyrus nuteistus už tam tikros rūšies nusikaltimus, pavyzdžiui, prievartautojus, kuriems ginklų neduočiau.

Bet reikia suprasti, kad tokiu būdu neišspręsime Ukrainos ginkluotųjų pajėgų komplektavimo problemos ir neišvengsime masinės mobilizacijos.

Mes turime tik apie 60 tūkstančių kalinių, įskaitant moteris, pagyvenusius žmones, ligonius ir neįgaliuosius. Tai yra, imdami tik savanorius (o tik apie tokius ir tegalime kalbėti) vienu ypu galėtume iš už grotų pririnkti maždaug 6 – 12 tūkstančių, ne daugiau. Tai yra, 1-2 brigadas.

Tai kodėl aš palaikau šią idėją, jei ji tiek mažai duotų pergalei?

Tiesą sakant, dėl pačių tų žmonių. Karas yra tas katarsis, kuris daugeliui pakeitė vidinį pasaulį ir privertė atgimti. Todėl, mano nuomone, verta suteikti galimybę nuteistiems bendrapiliečiams per frontą, apsivalius nuo „nuodėmių“ ir resocializavusiems, sugrįžti į visuomenę.

Dėl to niekam nepasidarytų blogiau, o jei net ir tik keli tūkstančiai žmonių grįžtų kaip tinkami piliečiai, tai tikrai būtų naudinga mums visiems.

12. O gal verta mobilizuoti visus liaudies deputatus ir valdininkus?

Visiškai diversinė idėja.

Ne veltui atitinkamą peticiją prezidento svetainėje užregistravo ne bet kas, o agentas „Buratino“ – liaudies deputatas Dubinskis. Jau pats jo autorystės faktas daugelio sąmonėje gali signalizuoti, jog pasiūlytas sprendimas greičiausiai nebūtų palankus Ukrainai.

Kokia „Buratino“ pasiūlymo esmė neskaitant autorystės?

Jei paklaustume kiekvieno peticiją pasirašiusio asmens, ar karo metu būtina priimti įstatymus, būtinus kariaujant šį karą, manau, kiekvienas iš jų nedvejodamas atsakytų teigiamai. Kas turėtų reguliariai pratęsti karo padėtį, priimti karinį biudžetą ir galiausiai nuspręsti, kam gali būti taikoma mobilizacija, o kam ne. Tai atrodo akivaizdūs dalykai, tiesa?

Taigi, tas „kažkas“ yra būtent Aukščiausioji Rada(atsiprašau, kad išsakiau akivaizdžius dalykus). Niekas kitas negali to padaryti ir neturi tam teisės.

O jei mobilizuotume visus liaudies deputatus, gautume daugiausia vieną batalioną, netgi pilnai neužpildytą – ir šalyje visiškai likviduotume įstatymų leidžiamąją valdžią. Taigi!

Na, o jei be įstatymų leidžiamosios valdžios dar reikia sunaikinti ir vykdomąją valdžią, tai į peticijos tekstą įtraukime „visus valstybės tarnautojus“ (citata), ir iš valstybės liktų tik kariaujanti kariuomenė, be jokių kitų institutų. Na, o kariuomenė be valstybės tėra maištininkai, be patikimos užnugario paramos ir palaikymo…

Tiek apie „paprastų ir teisingų sprendimų“ populizmą, stebėtinai sutampantį su okupantų interesais – netikėtas sutapimas, ar ne?

13. O policininkai, prokurorai ir kt.?

Čia reikalai šiek tiek įdomesni ir sudėtingesni nei ankstesniame punkte.

Jei kas nors siūlytų mobilizuoti „juos visus“ – tai lygiai tas pat, kaip  siūlė  „Buratino“, žiūrėkime ankstesniame punkte.

Bet klausimas, ar tikrai karo metu jų tiek daug reikia užnugaryje, ir ar nevertėtų peržiūrėti rezervavimo kvotas – jau kita istorija.

Ar tiesa, kad išeidamas iš namų nejauti tokios stiprios grėsmės, kad tave užpuls banditai, kuri prilygtų priešiškos okupacijos grėsmei?

Išties, ne aš vienas manau, kad mintis įrengti policijos apsaugą kiekvienoje Ukrainos mokykloje ir į pamokas moksleivius įleidinėti tik pro metalo detektorių – būtent kūrybinės minties šedevras iš serijos „kokią dar neegzistuojančią grėsmę sugalvoti užnugariui, kad tik nemobilizuotų…“?

Kaip tik apsaugos policijos iniciatyva dėl mokyklų aiškiai rodo, kad policijos kiekiai jau per dideli tikrai labai reikalingoms funkcijoms. Jei yra kam saugoti kelis tūkstančius mokyklų nežinia nuo ko, bent jau tuos žmones galima ir reikia siųsti kariauti.

Neseniai Nacionalinės policijos šefas viešai pataisė, kiek suprantu, mano teiginį apie ketvirtį milijono policininkų, kurie mus saugo užnugaryje, ir pasakė, kad jų yra tik šimtas tūkstančių.

Konkrečiai kalbant apie Nacionalinę policiją, tai dabar jos skaičius yra 140 tūkstančių „durtuvų“. Ir ką kas besakytų, iš šio skaičiaus tikrai būtų galima mobilizuoti bent keturiasdešimt tūkstančių, nesumažinant instituto funkcionalumo. Bet tai vis tiek būtų beveik keliolika brigadų, o dar geriau – 40 tūkstančių seržantų ir jaunesniųjų karininkų daugeliui naujai sukurtų padalinių.

Tačiau be nacionalinės policijos dar yra Valstybinis tyrimų biuras, Ukrainos saugumo tarnyba, prokurorai, Ukrainos nacionalinis kovos su korupcija biuras, Nacionalinė korupcijos prevencijos agentūra, fiskalinė policija, muitinė – kartu tai tikrai bent ketvirtis milijono kovai pasiruošusių vyrų, kurių tam tikra dalis, kokie virš šimto tūkstančių, ko gero, galėtų pakeisti savo kolegas karo metu užimdami pusantro etato vietoj vieno – švelniai tariant, ne pats didžiausias nemalonumas per didįjį karą dėl šalies išlikimo…

Atskiras klausimas – Vidaus reikalų ministerijos, Ukrainos saugumo tarnybos, kitų specialiųjų tarnybų ir prokuratūros jaunieji pensininkai.

Visi šie žmonės yra taip sakant specialiajame rezerve, tai yra, jie negali būti pašaukti į Ukrainos ginkluotųjų pajėgų gretas, tik į savo „kontoras“. „Kontoros“ perpildytos, visi etatai užimti, ir atitarnavusių ten niekas nepašauks – bet kariniams komisarams jie tabu, neapskaitomi ir nepasiekiami… Ir čia kalbame apie dešimtis tūkstančių žmonių.

14. Ar tikrai įmanoma mobilizuoti vyrus iš užsienio?

Tai idėja iš serijos „užpildykime valstybės biudžetą etmono Polubotkos lobiais“ – būtų labai puiku, jei tai būtų bent kiek realu.

Deja, mes neturime mechanizmų priverstinei užsienyje esančių ukrainiečių mobilizacijai, o bandymas pasiekti jų ekstradicijos būtų labai galingas šūvis sau į koją.

Jei pabandytume pareikalauti išsisukinėjančių ekstradicijos iš Europos, jie visi paprašytų politinio prieglobsčio, ir visi Europos teismai būtų užversti jų bylomis. Galiausiai jiems prieglobstis būtų suteiktas, nes Vakaruose „pacifizmas“ ir priverstinio šaukimo vengimas jau seniai yra „gelžbetoninis“ pagrindas suteikiamai apsaugai.

Taigi naujokų mes negautume, Europos teismai ir spauda tiesiog užsipildytų mūsų naujai iškeptų „pacifistų“ verksmais ir dejonėmis.

Rašistinė propaganda akimirksniu išsuktų tezę, kad net putino raška nebando parsitempti savo „bėglių“ iš užsienio, tad Ukraina atrodytų kaip didesnė diktatūra nei Mordoras, ir daug europiečių tuo patikėtų.

Atsižvelgiant į tai, kad parama Ukrainai užsienyje jau ir taip kiekvieną savaitę ir mėnesį mažėja, niekuo kitu taip sau nepakenktume, kaip tik bandydami reikalauti išsisukinėjančiųjų ekstradicijos.

Viskas, ką mes tikrai galime padaryti, tai apeliuoti į sąžinę ir surengti kažkokią užsienio ukrainiečių verbavimo kampaniją. Bet aš asmeniškai iš karto ją vertinčiau kaip visiškai neefektyvią ar beveik neveiksmingą.

Pažįstu daug ukrainiečių, kurie savo noru grįžo iš užsienio kovoti už savo šalį. Mano draugas, kurį karas užklupo  Antarktidoje poliarinėje Vernadskio stotyje, net nelaukė, kol pasikeis ekspedicijos pamaina – „jachtostopu“ pasiekė Argentiną, o jau ketvirtą karo savaitę buvo apkasuose prie Mykolajevo. Mano buvęs studentas Mohylos akademijoje paliko doktorantūros studijas viename geriausių Švedijos universitetų, kurių siekė dešimt metų, ir dabar kovoja prie Slavjansko. Visa tai buvo, ir mes ne ką prastesni už izraeliečius, kurie karo pradžioje taip pat masiškai grįžo ginti šalies.

Bet dabar jau seniai nebe karo pradžia ir, deja, dar toli gražu ne pabaiga, tad manau, kad savanoriško grįžimo potencialas jau beveik išnaudotas, galbūt su tam tikromis išimtimis, o dėl nesavanoriško grįžimo/sugrąžinimo – žiūrėti aukščiau.

15. Ką apie idėją išsipirkti nuo mobilizacijos „sumokant mokesčius“?

Tokia forma, kokia ji buvo pateikta „Forbes“, tai yra, „moki 6 tūkstančių grivinų mokestį – gali netarnauti“, ši idėja yra ne tik amorali, bet ir itin žalinga praktiniu požiūriu.

Amoralumas čia ne tik nelygybėje ir neteisybėje, bet pirmiausia tame, kad tai, jog reikia mokėti mokesčius nuo to, ką uždirbi, yra tokia pati pagrindinė kiekvieno žmogaus pareiga, kaip ir ginti savo šalį.

Mintis būti atleistam nuo vienos pareigos vien dėl to, kad sąžiningai vykdai kitą, yra absurdiška, pažeidžianti visuomeninės sutarties pagrindus.

Tas, kuris taip pat moka mokesčius kaip ir tu, bet mažesne suma, nes uždirba mažiau, vadinasi, privalo atlikti visas savo pareigas, o kas uždirbo šiek tiek daugiau – nuo vienos jų atleidžiamas? Idėjos autorių galvose aiškiai trūksta elementarios logikos, jau nekalbant apie teisinę savimonę.

Idėjos autorius taip pat nedraugauja su karo ekonomika, nes siūloma suma, net jei būtų kalbama ne apie mokesčius, o apie papildomą auką, yra tiesiog juokinga, palyginti su net vieno kario išlaikymo kaštais.

Asmeniškai aš karo atžvilgiu esu labai pragmatiškas žmogus ir man priimtina beveik viskas, kas iš tikrųjų prisideda prie pergalės. Todėl, jei tai priklausytų nuo manęs, svarstyčiau „išsipirkimo“ idėją, bet visiškai kitu formatu.

Jei sumokėjai visus mokesčius (dar kartą: tai ir taip tavo pareiga), o po to iš asmeninių lėšų kas mėnesį išlaikai bent vieną pilną šaulių skyrių, tai yra 10-11 karių, o dar geriau būrį (30 karių), ir išlaikai juos visiškai, su jų darbo užmokesčiu ir koviniu aprūpinimu, benzinu transportui ir kt. – ne bėda, tu tikrai daug naudingesnis užnugaryje, nei tapęs vienu eiliniu kariu tame pačiame skyriuje ar būryje. Tvarkingai mokėk ir tuo daugiau prisidėsi prie pergalės.

Čia taip pat ir apie nelygybę tarp turtingųjų ir vargšų, bet ne apie tai, kad mūsų kariuomenė taptų grynai „proletarų-benamių“, o šalis būtų padalinta į karo prievolininkų nevykėlių mažumą ir sėkmingų „teisėtų išsisukinėtojų“ daugumą kaip atrodo pagal „Forbes“.

Pagal tokį cenzą kalba eitų, kad tik nedidelis turtingiausiųjų sluoksnis išsipirktų nuo tarnybos naštos ir karo rizikų už tikrai reikšmingą materialinį indėlį į karo finansavimą, o didžioji dauguma ukrainiečių liktų toje pačioje valtyje, kurioje rizika pasiskirsto vienodai.

Galėčiau apytiksliai paskaičiuoti, kiek tai būtų, ir kiek kartų daugiau nei „Forbes“ 6 tūkstančiai, bet nematau prasmės.

Reikalas tas, kad mano pragmatiškumui pritartų toli gražu ne visi.

Ir net neįsivaizduoju, kaip savo siūlomą normą dėl „šaulių skyriaus rėmėjo užrezervavimo“ paaiškinčiau ne patiems to skyriaus kariams (jie dar kaip nors suprastų), o jų mamoms ir žmonoms…

Manau, kad bet kokio išsipirkimo varianto neigiamos psichologinės ir socialinės pasekmės ženkliai nusveria galimą materialinę naudą kariuomenei, todėl net ir tolimesnis jų aptarimas turėtų būti vertinamas kaip žalingas ir išbrauktas iš darbotvarkės.

17. Na, o Mylovanovo siūloma loterija?

Mylovanovas turbūt iškiliausias mūsų „beaumonde“ ([tariama: bomond. – Red.] aukštuomenė – pranc.) „kung fu“ teoretikas. Pamenu, kaip būdamas ūkio ministru šis iškilusis nuoširdžiai norėjo paremti Ukrainos mokslą ir pasiūlė mokslininkams skirti premiją „20% jų atradimų kainos“.  Ministrų kabinete jis ilgai neužsibuvo, todėl taip ir neteko pamatyti, kaip jis apskaičiuotų 20% nuo Niutono gravitacijos dėsnių ar Einšteino reliatyvumo teorijos vertės.

Mobilizacinės loterijos idėja mūsų realybėje yra maždaug iš tos pačios serijos ir verčia susimąstyti, ar kartais mūsuose ministrai nėra parenkami loterijos būdu?..

Jei rimtai, prieš pamėginant praėjusio amžiaus amerikietišką modelį, vertėtų pasidomėti, kokią problemą šis modelis išsprendė.

Tuo metu Valstijose buvo daug rezervistų, o į karą reikėjo pasiųsti tik nedidelę dalį iš to skaičiaus. Absoliuti dauguma kareivių turėjo tarnauti kaip paprasti pėstininkai. Toje situacijoje iš esmės vienintelė problema buvo socialinis teisingumas ir korupcijos rizikos eliminavimas mobilizacijos metu – būtent tą problemą loterija ir išsprendė.

Manau, jog akivaizdu, kad mūsų situacija visai kitokia.

Žmonių labai trūksta, reikia pašaukti gana žymią dalį iš viso mobilizacinio rezervo, o jei karas užsitęstų ilgam, pamažu iš eilės turėtų atitarnauti visi karo prievolininkai.

Taip pat svarbu surinkti ne tik šiaip žmones, bet ir reikiamą skaičių vienokią ar kitokią karinę specialybę turinčių žmonių, o tai visiškai neįmanoma taikant loterijos metodą.

Na, galų gale, apie tai bent jau būtų galima diskutuoti, jei kalbėtume prieš pradedant mobilizaciją. Bet mus jau gina milijonas žmonių, pašauktų pagal galiojančius įstatymus, ir visos šiuo metu adekvačių žmonių siūlomos naujovės yra būtent galiojančio įstatymo modifikacijos, jo tobulinimas, visų pirma nukreiptas į tai, kad jis būtų pilnai įgyvendinamas, o ne sabotuojamas.

Šioje situacijoje netikėtai pasiūlyti visiškai pakeisti patį dabartinės mobilizacijos sistemos pagrindą yra tipiškas „mylovanovizmui“ būdingo mąstymo „sferinio arklio vakuume“ kategorijomis pavyzdys.

17. Kiek geras ar blogas yra ministrų kabineto pateiktas įstatymo projektas?

Įvertinant tai, kiek pavėlavome su šiuo įstatymu (priminsiu – daugiau nei metus) ir kaip dabar turime skubėti, manau, kad jį galima priimti kaip pagrindą.

Tikiuosi, kad Rada kitą savaitę pateiks balsavimui po pirmojo svarstymo ir, nepaisant populistų pasipriešinimo, balsuos kaip už pagrindą.

O jau tada, parlamento pataisų režime tarp pirmojo ir antrojo svarstymų, mano nuomone, jis gali ir turėtų būti kažkiek „apšlifuotas“ ir patobulintas, nes dabar jis yra gana žalias ir jame yra keletas neišbaigtų ir net rizikingų normų.

Neseniai atskirame savo įraše dėsčiau, ką konkrečiai siūlau jame keisti, tikiuosi, kad bent dalis deputatų perskaitys.

Laikas spaudžia, nebėra laiko ginčytis pristatant įstatymo projektą ar tuo labiau „nuo nulio“ parengti naujus alternatyvius projektus. Mano nuomone, esamas ministrų kabineto projektas yra gana tinkamas tobulinimui, ir tai būtų galima (ir reikia!) padaryti per sausio mėnesį.

Uff… Tikiuosi, kad mobilizacijos tema buvo aptarta ir man nebereikės prie jos grįžti.

Vertė L. L. Redagavo Vidmantas Petras Kuprevičius.

3 2 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
11 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
11
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top