Ko galėtume pasimokyti iš suomių švietimo sistemos?

Bernardinai.lt

Amerikietė matematikos mokytoja aplankė Suomiją ir buvo nustebinta tokių didelių švietimo sistemos skirtumų tarp Suomijos ir JAV. Šiame straipsnyje norime Jus supažindinti su itin unikalia suomių švietimo sistema ir paskatinti pamąstyti apie mūsiškės sistemos spragas.

Žinoma, čia labiau matomas yra skirtumas tarp JAV ir Suomijos, bet daug kas tinka ir Lietuvos švietimui, kuriame mes bandome paimti kuo daugiau, patiriame labai daug spaudimo, perdegimo ir gyvename nuolatinėje įtampoje, kuri ne visada vėliau mus apdovanoja saldžių vaisių ragavimu. Kviečiame dialogui.

Kai palikau savo septintokų pripildytą matematikos kabinetą, kad išvykčiau į Suomiją atlikti tyrimo ir pasisemti naujų, inovatyvių žinių apie švietimą, tikėjausi kažko, kas man padės vaikus išmokyti greičiau, efektyviau, kas padės jiems įsiminti daugiau informacijos ir pasiekti dar geresnių rezultatų.

Maniau, jog įgautos žinios pagelbės perduoti dar daugiau medžiagos per kiekvieną pamoką, skatins mokinius daugiau mąstyti, daugiau dirbti, daugiau gilintis, daugiau jėgų ir laiko skirti matematikai… daugiau, daugiau, daugiau. Tokią mantra kartoja dauguma švietimo sistemų.

Mes, mokytojai, nuolat jaučiame spaudimą, atrodo, jog privalome vaikams padėti pasiekti aukštesnį lygį, išspausti iš jų viską, ką jie turi savyje, tarsi jie būtų gerai prinokę apelsinai. Stengiamės pamokas pripildyti daugiau naujos informacijos, jas daryti smagesnes, įdomesnes, labiau ugdančias bei išnaudoti kiekvieną pamokos minutę turiningai. Šį fenomeną suformavo daugybė veiksnių, pradedant mokinių tėvais, įvairiom diagramomis ar statistika, administracija, valdžia, baigiant mūsų vakarietiška visuomene, kuriai didžiausia vertybė esti karjeros aukštumos ir užimtumas, efektyvumas. Jei po darbo dienos nesijaučiame pervargę, vadinasi, dirbame nepakankamai. Mes matuojame savo vertę užsidėtais pliusais ką reikia atlikti sąrašuose, smerkiame save, kai veikiame kažką nenaudingo (tai gali būti ilgas miegas, filmas ar pokalbis su draugu), nes mums atrodo, jog švaistome laiką. Mes mokome šios filosofijos ir kitus: dirbk, kol nebeatlaikys kojos. Ir stebime, kaip mūsų mokiniai tampa šios sistemos pervargusiais įkaitais, kokie esame ir mes patys.

Kai atvykau į Suomiją, neaptikau ten naujų, moderniškų, blizgančių metodų mokyti matematikos. Čia nebuvo sudarytos net pažangesnių ir prastesnių matematikų klasės – visi mokėsi kartu. O dauguma kylančių sunkumų (kaip kad mokiniai neprisimena matematinių taisyklių) buvo tokios pačios.

Suomijoje matematikos pamokos vyksta pagal nustatytą formuluotę jau ne vieną amžių: mokytojas patikrina namų darbus, išaiškina naują medžiagą ir užduoda naujas užduotis namuose atlikti.

Kai kurios pamokos buvo tikrai įdomios ir aš turėjau galimybę stebėti nuostabius mokytojus dirbant, bet, iš tiesų, JAV man teko regėti antrarūšių mokytojų, kurie vedė pamokas įdomiau ir efektyviau. Retai aptinku tokių, kurie dėtų tiek pastangų ir energijos į mokymą, kaip mano mieste. Bet kur tikrasis skirtumas? Kodėl, nepaisant viso šito, suomių atžalos pasiekia puikių rezultatų, o mūsiškiai – ne?

Manau, kad skirtumai slypi ne mokymo kokybėje ar specialistų kompetencijoje – tiek JAV, tiek Suomijoje galima rasti tokių pat gerų mokytojų (tą patį galime sakyti ir apie prastus). Skirtumas yra mažiau juntamas ir daugiau liečiantis pačią esmę. Suomiai vadovaujasi tuo, kad mažiau yra daugiau. Ši nacionalinė mantra yra įsišaknijusi į suomių mentalitetą ir švietimo sistemą.

Mažiau YRA daugiau.

Jie tuo tiki, jie tuo gyvena ir vadovaujasi. Jų namai yra optimalaus dydžio, ne didesni, nei jiems reikėtų, norint komfortabiliai gyventi. Jie perka mažiau nereikalingo šlamšto ir rečiau pasiduoda masiškam vartotojiškumui. Jie gyvena gana paprastai ir kukliai. Jiems nereikia parduotuvėse rinktis iš poros šimtų skirtingų dribsnių rūšių, jiems pakanka dešimties. Moterys naudoja mažiau makiažo. Rečiau pamatysi vyrus, važinėjančius milžiniškais, prabangiais automobiliais. Suomiai labiau linkę nusipirkti kokybiškus ir brangesnius daiktus, kurie ilgai tarnaus, negu išleisti krūvą šlamančių daugybei pigių prastos kokybės prekių. Mažiau yra daugiau. Jie tikrai tuo gyvena.

JAV situacija yra radikaliai kitokia>. Čia tikima, jog kuo daugiau – tuo geriau. Nuolat norime turėti dar daugiau, nepaisant mūsų racionalių poreikių. Amerikiečius nuolat vilioja nauji, blizgantys dalykai, kuriems jie tiesiog negali atsispirti. Visa, kas sena, mes keičiame nauju. Toks mąstymas apima visas valstybės sritis, neaplenkiant ir švietimo. Mes net nepajėgiame pakankamai ilgai vadovautis viena metodika, kad sužinotume, ar ji veiksminga. Mums patinka nuolat viską kaitalioti, tobulinti, šlifuoti. Vis daugiau krauname į lėkštę iš jos neišėmę senų likučių. Pradedame tikėti, kad daugiau yra atsakymas į visas kilusias problemas ar spragas mokyklose ir kitur. Viskas gali būti išsprendžiama pailginant pamokų trukmę, padidinant jų skaičių, užduodant daugiau namų darbų, labiau spaudžiant, griežčiau vertinant, dažniau tikrinant žinias. Visa tai veda link pervargusių mokytojų, išsekusių mokinių ir nuolatinio frustracijos jausmo.

Suomiai tuo tarpu mano, kad mažiau yra daugiau. Tai pademonstruoja puikų pavyzdį tiek mokytojams, tiek jų mokiniams.

1. Mažiau formalaus mokymo = daugiau galimybių

Suomijoje (kaip ir Lietuvoje) į mokyklą pradedama eiti sulaukus vidutiniškai septynerių. Vaikams leidžiama subręsti pakankamai, kol jie pajėgs mokytis mokyklinių disciplinų ir sutelkti dėmesį. Iki tol jie nėra uždaromi tarp keturių sienų, jiems leidžiama patiems tyrinėti pasaulį (ne taip kaip JAV).

Ar jie neatsilieka? Ne!

Suomijoje privalomasis mokslas trunka tik devynerius metus. Sulaukęs maždaug šešiolikos, paauglys pats sprendžia, ką nori daryti toliau. Ir jis gali pasirinkti iš šių galimų kelių:

-Aukštesnės pakopos mokykla:

papildomi treji metai padeda pasiruošti stojamiesiems egzaminams, gauti pilną akademinį išsilavinimą ir suteikia galimybę toliau mokytis universitete. Dažniausiai mokiniai patys pasirenka į kurią aukštesnės pakopos mokyklą nori eiti spręsdami pagal jos pobūdį, į kokius dalykus, specialybes jos orientuojasi. Jie ten patenka, pateikdami prašymą, tam tikra prasme – įstodami. Pagal statistiką, šią galimybė pasirenka maždaug 40% jaunuolių.

-Profesinė mokykla:

joje taip pat mokomasi trejus metus. Ir mokiniai gauna galimybę pabaigus ją stoti į pasirinktą specialybę universitete, laikyti stojamuosius. Profesinėje mokykloje jie ruošiami konkrečiam amatui, specialybei. Čia labiau orientuojamasi į paktines, o ne teorines žinias. Daugiau nei 60% procentų jaunuolių, pabaigę profesinę mokyklą, renkasi ne universitetą, bet politechninį koledžą arba iškart įsidarbina pagal įgytą kvalifikaciją.

Jums keista? Manote, kad kiekvienas turi išmanyti aukštąją matematiką, organinę chemiją ar makro-ekonomiką? Ne, ne kiekvienas privalo mokytis universitete. Suomijoje suteikiamos puikios galimybės tiems, kuriuos traukia profesinės sritys. Tai idealus variantas norint tapti puikiu (bei neblogai uždirbančiu) elektriku ar santechniku. Kas, jei mes neverstume kiekvieno užgniaužti norų ar talentų ir atkentėti visą laiką, kol pagaliau jie baigs mokyklą? Jei vaiką labai traukia mašinos, jų varikliai, tepalai ir sukinėjimasis garaže, kodėl būtina sėdėti ir mokytis jam nebereikalingų dalykų (nes pagrindinį, reikalingą, bendrąjį išsilavinimą jis jau įgijo per devynerius metus mokykloje), o ne puoselėti savo gebėjimus ir daryti tai, kas iš tiesų patinka? Taip dar būdamas labai jaunas, jis galėtų tapti puikiu mechaniku! O puikūs elektrikai, mechanikai, statybininkai ir pan. mums visiems yra labai reikalingi! Kodėl reikia sprausti juos į rėmus, smerkti jų išsilavinimą ar kreivai žiūrėti į profesinį išsilavinimą?

– Darbo jėga:

Vos 5% pasirenka iškart po devynių klasių eiti dirbti.

2. Mažiau laiko mokykloje = Daugiau poilsio

Suomijoje pamokos negali prasidėti anksčiau nei 9 valandą ryto. Dažniausiai prasideda tarp 9:00h ir 9:45h.

Jie yra įsitikinę, jog jaunam organizmui būtina gerai išsimiegoti, o keltis ryte itin anksti yra žalinga tiek sveikatai, tiek pajėgumui vėliau susikaupti ar išmokti naujų dalykų.

Pamokos dažniausiai baigiasi tarp 14:00h ir 14:45h.

Priklausomai nuo to, ar prasidėjo ta diena ankstėliau ar vėliau, suomių mokinių tvarkaraščiai nuolat kinta, bet tipiškai jie turi tris skirtingas pamokas per dieną, kurios trunka po 75 minutes ir, žinoma, tarp kiekvienos pamokos yra pertraukos, per kurias galima pailsinti smegenis, pavalgyti.

Tokia sistema leidžia tiek mokytojams, tiek mokiniams, atsipūsti ir būti geriau pasiruošusiems mokytis ar mokyti.

3. Mažiau laiko mokymui = Daugiau laiko planavimui

Mokytojų darbo diena taip pat trunka trumpiau. Vidutiniškai mokytojas Suomijoje per metus atidėsto apie 600 valandų, o per dieną praveda maždaug keturias ar tris pamokas.

Vidutinis JAV mokytojas per metus moko maždaug 1,080 valandų, o per dieną veda virš 7 pamokų.

Taip pat, jei tą dieną nėra pamokų ar turimas langas, tiek mokytojai, tiek mokiniai neprivalo būti mokykloje.

Tai suteikia galimybę mokytojams geriau pasiruošti kiekvienai pamokai, susiplanuoti laiką ir susikaupti.

4. Mažiau mokytojų = Daugiau darnos ir rūpesčio

Pirmuosius šešerius metus praleistus mokykloje, dauguma praleidžia turėdami tą patį mokytoją tam tikram dalykui. Per tuos metus, jis gali įsigilinti į kiekvieną asmeniškai, suprasti, kaip padėti kiekvienam individualiai ir prisitaikyti prie klasės, charakterių pobūdžio. Beje, Suomijoje klasę sudaro maždaug 15–20 vaikų.

Tokia sistema yra dėkinga ne tik pačiam vaikui, kuris būna apsupamas tam tikro pastovumo, darnos ir rūpestingumo jam, kaip asmenybei, su savais poreikiais ar problemomis, bet ir mokytojui, kuris gali į mokymo planą pažvelgti labiau holistiškai ir nuodugniai, glaudžiau pritaikyti jį būtent savo auklėtiniams.

Mokytojai gali jaustis pakankamai laisvai, nes jiems nebūtina sutilpti į tam tikrus planus, nurodančius, kiek reikia išmokti per metus. Jie neprivalo paskubėti, jei atsilieka, ar sustabdyti procesą, jei išmoko per daug temų, nes sekančiais metais tuos pačius vaikus mokys tas pats mokytojas, tad jokių problemų su atsilikimu ar paskubėjimu nekils. Manau, kad būtent tai yra didelė dalis Suomių švietimo sistemos sėkmės.

5. Mažiau atrinktų kandidatų = Daugiau pasitikėjimo mokytojais

Taigi…vaikai mokosi šešerius metus pas tą patį mokytoją. Kas jei jie gauną prastą?

Suomiai labai atidžiai atlieka atrankas, tik tikrai geri specialistai, kurie moka dirbti su vaikais ir sugeba pateikti informaciją, gali dirbti mokytojais.

Būti atrinktam dirbti būtent pradinių klasių mokytoju yra sunkiausia, šioje srityje tvyro daugiausiai konkurencijos ir reikalavimai yra tikrai nemenki – reikia ne tik turėti puikų išsilavinimą, pasiekimų, bet ir turėti charizmą, patrauklią asmenybę, iškalbą, būti kūrybingam ir atsidavusiam. Pretendentams reikia laikyti specialius testus, eiti į rimtus darbo pokalbius, psichologinius tyrimus. Tik 10% procentų norinčių pasiseka gauti būtent šį darbą.

Suomiai puikiai supranta, kad gebėjimas mokyti yra įgimtas, o ne įgytas dalykas. Dažniausiai tai dovana ir aistra, o ne išmoktų žinių panaudojimas. Vieni tai savyje turi, kiti – ne. Kai kurie universitetai Suomijoje, kurie rengia mokytojus, turi specialias atrankas, per kurias atsižvelgiama ne tik į akademinius pasiekimus, bet ir įstoti gali tik tie, kurie turi šį gebėjimą. Taipogi mokytoju gali dirbti tik turintis magistro laipsnį.

Suomijoje mokytojais tikrai pasitikima. Mokinių tėvai yra užtikrinti, kad atiduoda savo vaikus į geras rankas, jie retai eina skųstis į mokyklą dėl prasto pažymio ar dar kokių nusiskundimų, tėvai mažai kišasi į mokyklinius reikalus tiesiogiai. Aš, dirbdamas JAV, maždaug per dieną sulaukiu 5–6 laiškų iš mokinių tėvų. Suomių mokytojai atskleidė, kad jie gauna maždaug tiek per visą semestrą.

Koks jausmas būtų gyventi visuomenėje, grįstoje pasitikėjimu ir pagarba?

6. Mažiau pamokų = Daugiau pertraukų

Kaip jau minėjau, suomių mokiniai per dieną turi 3–4 pamokas, o tarp jų maždaug 15–20 minučių ilgio pertraukas, per kurias jie gali išeiti pasivaikščioti, įgauti energijos, pramankštinti raumenis, suvirškinti gautą informaciją ir atsipalaiduoti ar pasiruošti kitai pamokai.

Neurologai teigia, kad tai labai naudinga augančiam organizmui. Vaikams būtina turėti pertraukas tarp užsiėmimų, kai patiriamas didelis protinis krūvis. Taip pat, fizinis aktyvumas labai svarbus. Kūnui išsėdėti šešias valandas ar daugiau be paliovos nėra sveika ne tik fiziškai, bet ir nusilpsta mūsų smegenys, nebegalime susikaupti, sutelkti dėmesio, įsisavinti informacijos.

Mokytojai taip pat turi šias pertraukas. JAV toks dalykas kaip mokytojų kambarys neegzistuoja. O Suomijoje jis nuolat pilnas mokytojų, kurie arba ruošiasi kitai pamokai, arba geria kavą ir ilsisi ar skaito knygą savo malonumui, šnekučiuojasi. Kiekvienos mokyklos mokytojų kambarys atrodo skirtingai, bet daugumą sudaro stalai, kėdės, foteliai, kavos aparatai, virtuvė, sofa, užkandžių krepšiai su vaisiais bei sausainiais. Kai kurios mokyklos turi net masažuojančias kėdes!

Kodėl tokio dalyko nėra JAV? Nes mes tam neturime laiko. Dėstome kokias 6–7 pamokas iš eilės, beveik be sustojimo. Gauname maždaug penkias minutes nukakti ligi kito kabineto (jei reikia) ar atsakyti į elektroninį laišką nuo tėvų, nuvalyti lentą, atsakyti į mokinio klausimus, nukopijuoti medžiagą mokiniams, kol neprasideda kitas užsiėmimas. Kartais net nespėjame nueiti į tualetą, jei nenorime vėluoti!

O jei jau turime laisvą minute, iš mūsų tikimasi, jog prižiūrėsime tvarką koridoriuose. Prabanga, kai galime atsisėsti pusvalandžiui su kavos puodeliu rankose ir pasišnekučiuoti su kolegomis, tėra rožinė svajonė.

7. Mažiau kontrolės = Daugiau mokymosi

Įsivaizduokite, kiek daug galėtumėte nuveikti su mokiniais, jei viskas nebūtų daroma vardan valstybinių egzaminų. Įsivaizduokite, jei jūsų alga visai nepriklausytų nuo mokinių surinktų dešimtukų, balų skaičiaus… Ar įsivaizduojate, kiek kūrybiškumo ir smagumo, spalvingumo galėtų įgauti užsiėmimai?

Žinoma, nereikia tirštinti spalvų – spaudimo yra absoliučiai visose švietimo sistemose, bet Suomijoje jo tikrai mažiau. Mokytojais pasitikima – jie jaučiasi laisviau, gali patys reguliuoti daugelį dalykų. Jie gali suteikti savo mokiniams pačių įvairiausių žinių, ne tik teorinių, bet ir dalintis patirtimi, paruošti juos realiam pasauliui, laukiančiam jų po mokyklos. Jie dirba sistemingai ir kantriai pamažu juda link tikslo tol, kol jį pasiekia.

Mokyklos suteikia ir tokių buitiškų ir paprastų žinių, kaip kad siuvimas, valymas, maisto gaminimas, medžio apdirbimas ir dar daugiau. Ir mokydamiesi tokių dalykų, jie tuo pačiu į pagalbą pasitelkia ir matematines žinias bei išmoksta viską daryti sistemingai, laiptelis po laiptelio, išmoksta naudotis duotomis instrukcijomis.

8. Mažiau temų = Daugiau gylio

Man teko stebėti Suomijoje nuo penktos iki devintos klasės mokinius. Išnagrinėjau jų matematikos užduotis, mokymo programas ir suvokiau, kad tai, ką aš išdėstau per vienerius metus, jie išmoksta per penkerius.

Kiekvienais metais medžiaga kartojasi, tik ji sunkėja ir taip geriau pavyksta vaikams įsisąmoninti informaciją.

Amerikietiškas kuo daugiau, tuo geriau yra paprasčiausiai neveiksmingas. Mes duodame kuo daugiau žinių, jaučiamės taip, tarsi nuolat padarome nepakankamai daug.

Suomiai ima mažesnį spektrą užduočių, temų, bet nagrinėja jas daug giliau ir atidžiau. Ir tiesą sakant, tokiu būdu galiausiai įgauna daugiau žinių nei JAV mokiniai.

Taip pat Suomijoje mokiniai teturi matematiką porą kartų per savaitę. Ar to tikrai pakanka, kaip jie pasiruošia testams? O čia nėra jokių nuolatinių testų. Nėra reikalo lėkti, skubėti. Mokiniai atidžiai išstudijuoja kiekvieną temą nejausdami spaudimo viską praryti kuo greičiau, kad galėtų atsiskaityti ir tada savo smegenis užpildyti jau kita informacija vietoj šitos. Taip, dauguma mūsų serga informacine bulimija. Suomiai vykdo puikią prevencinę programą šiai opiai problemai. Testus jie rašo tik kas penkias savaites (vidutiniškai).

Vienas suomių mokytojas man sakė, kad vadovėlyje yra per daug medžiagos, kurią vaikai galėtų apdoroti per penkias savaites. O tai buvo medžiaga, kurią JAV mes išdėstytume per vieną savaitę! Kodėl mes spaudžiame vaikus išmokti tiek daug ir šitaip greitai? Nieko keisto, kad jie labai stresuoja ir dažnai pasiduoda.

9. Mažiau namų darbų = Daugiau dalyvavimo veikloje

Pasak tyrimų, suomių mokiniams užduodama mažiausiai namų darbų, palyginant su kitomis valstybėmis visame pasaulyje. Per dieną jiems užtenka namų darbams skirti apie pusvalandį. Taipogi jie labai retai lankosi pas korepetitorius ar lanko papildomas pamokas privačiai.

Tai šokiruoja. Ypač, kai sužinome, jog suomiai savo pasiekimais neretai aplenkia net Azijos šalis, kuriose vaikai apkrauti galybe mokslo karčių šaknų.

Suomijoje vaikai dažniausiai užduotis spėja pabaigti dar mokykloje ir mokytojai jaučia, kad to pakanka. Jiems neprivaloma mokytis daugiau nei pakankama tam, kad jie perprastų kaip sistema veikia ir išmoktų pagrindus.

Dažnai užduotys būna neterminuotos ir nevertinamos.

Nepaisant to, mokiniai mokykloje stengiasi ir labai kruopščiai atlieka užduotis.

Labai įdomu, kai pamatai, kaip elgiasi mokiniai, kai jiems paskiriama užduotis. Tie, kurie nesiklausė, iškart padeda šalin telefonus ir imasi darbo. Net jei tai neprivaloma užduotis, jie vis tiek ją stengiasi atlikti. Ten galioja nerašytos taisyklės, kad mokytojas neduos jokių namų darbų, bet turi skirti visą savo dėmesį, kol esi mokykloje. Tokia sistema mane privertė susimąstyti apie tą didžiulį kiekį namų darbų, kurį užduodu savo mokiniams.

10. Mažiau mokinių = Daugiau dėmesio kiekvienam

Tai akivaizdus faktas.

Jei savo priežiūroje turėsi mažesnį skaičių mokinukų, galėsi daug daugiau dėmesio ir rūpesčio skirti kiekvienam individualiai. Bus daug lengviau kiekvienam sudaryti palankiausias sąlygas mokytis.

Suomių mokytojas per dieną turi 3–4 pamokas per dieną, kiekvieną klasę sudaro iki 20 mokinių, tad per dieną mokytojas susiduria su 60–80 skirtingų asmenybių. Aš tuo tarpu susiduriu su pora šimtų kas dieną, klasėje sėdi iki 35 vaikų, o per dieną tenka išdėstyti apie 6 pamokas.

11. Mažiau struktūros = Daugiau pasitikėjimo

Ne struktūra, o būtent pasitikėjimas yra fundamentalus šioje sistemoje. Užuot abejoję vieni kitais ir įtarinėję, kūrę krūvą apribojimų, taisyklių, patikrų, galėtume tiesiog pasitikėti, kaip būtent ir daro suomiai.

Visuomenė pasitiki mokyklomis, kurios samdo gerus mokytojus. Mokyklos pasitiki mokytojais, kurie gerai atlieka savo darbą. Mokinių tėvai pasitiki mokytojais ir tiki, jog šie dėl jų vaiko stengsis kaip išgalėdami. Mokytojai pasitiki mokiniais, kad šie mokysis ir įdės pastangų. Vaikai pasitiki mokytojais, kad šie suteikia jiems kažką tikrai vertingo ir reikalingo. Visuomenė pasitiki sistema ir gerbia edukaciją taip, kaip toji ir nusipelno

Kas įdomiausia, Lietuvoje mokytojo atlyginimas yra truputį aukštesnis nei vidutinis, o Suomijoje truputį mažesnis, bet pagarba, prestižas ir pašaukimas tam Suomijoje tai daro viena norimiausių profesijų.

Tai veikia ir tai nėra jau taip labai sudėtinga. Suomiams tiesiog pavyko visa tai suvokti:

Mažiau = Daugiau.

Pagal fillingmymap.com parengė Dominyka Navickaitė.

Bernardinai.lt

0 0 balsų
Straipsnio įvertinimas
Prenumeruoti
Pranešti apie
guest
10 Komentarai
Seniausi
Naujausi Daugiausiai balsavo
Įterpti atsiliepimai
Žiūrėti visus komentarus
10
0
Norėtume sužinoti ką manote, pakomentuokite.x
Scroll to Top