Sergejus Klimovskis
Lavrovas Ženevoje prašė JAV valstybės sekretorių Blinkeną pažadėti iki sausio pabaigos pateikti rašytinį JAV ir NATO vardu atsakymą į du jo ultimatumus.
Klausimai logiški: kam kodėl taip skubiai Kremliui reikalingas toks popierius?
Yra keletas teisingų atsakymų, tačiau pagrindinis iš jų yra tas, kad Kremliui reikia popieriaus, kurį Putinas vasario 4 dieną galėtų jį parodyti Xi Jinpingui Pekine. Be tokio dokumento jo vizitas Pekine praranda beveik bet kokią prasmę.
Iš čia nervingas skubėjimas. Pekinas netiki ir nepasitiki „šiaurės barbarais“ iš Maskvos. Kinų logika skamba maždaug taip. Kviečiate mus jungtis į vieningą aktyvų frontą su jumis prieš JAV ir NATO. Tarkime, sutinkame, bet turime rimtų priežasčių abejoti, ar jūsų pasiūlymai yra nuoširdūs.
Pirma, jūs, „šiaurės barbarai“, iki 2018 metų nelaikėte mūsų sau lygiais. Iki 2018-ųjų jūsų žiniasklaida ir propaganda nuolat skelbė apie dvipolį pasaulį, kuriame yra tik dvi didžiosios jėgos: jūs ir JAV. Tokia galia jūs mūsų nelaikėte. Vertiname tai, kad nuo 2018 m. šis teiginys jūsų žiniasklaidoje visiškai išnyko ir buvo pakeistas priimtinesne formule apie daugiapolį pasaulį. Tačiau praėjo dar nedaug laiko, ir jūs dar neatidavėte pagarbos didžiai kinų tautai, kuri pakilo nuo kelių ir užtikrintai žvelgia į savo šviesią ateitį. Tad jums reikėtų šia linkme dar daug padirbėti .
Antra, nuo 1994 iki 2014 metų kalbėjote apie Rusijos siekius prisijungti prie NATO ir ES. Turėjote daug įvairių susitarimų su NATO ir JAV. Apsikeitėte stebėtojais karinėse pratybose su NATO, o dabar padarėte staigų posūkį karo su JAV link ir norite į jį įtraukti mus. Kodėl turėtume jumis pasitikėti ir nelaikyti viso to imitacija ir jūsų Jūsų susitarimu su JAV prieš mus?
Jūsų istorija kupina tokių vingių. Iš pradžių skelbiate karą kapitalo pasauliui ir kalbate apie pasaulinę proletarinę revoliuciją, bet po kelerių metų bet kokia kaina siekiate, kad jis pripažintų SSRS ir sudarote su juo prekybos sutartis. Prašote pripažinti netgi Musolinio pripažinimo ir kartu fašistus vadinate pagrindiniais savo priešais. Jūs skelbiate Hitlerį savo priešu, bet po šešerių metų pasirašote su juo draugystės sutartį ir pasidalinate Europą į dvi dalis. Ruošiatės kartu su juo bombarduoti Londoną, bet po dvejų metų Didžioji Britanija tampa jūsų draugu ir sąjungininku. Jūs skelbiate mus revizionistais, kurie iškraipė ir išdavė marksizmą, bet 1991 metais paleidote TSKP ir panaikinote mokyklose bei institutuose Markso studijas. Visa jūsų politika labai nestabili ir nepatikima.
Pekine tiki tuo, kad amerikiečiai Maskvoje nėra gerbiami ir mylimi („šiaurės barbarai“ nieko negerbia), tačiau rimtai įtaria, kad dabar Rusijos Federacija gali žaisti prieš Kiniją kartu su JAV. Pekinas turi pagrindo tokiems įtarimams net ir be didelių ekskursijų į Maskvos-Rusijos istoriją.
Dar visai neseniai pasaulyje ir Rusijos žiniasklaidoje buvo diskutuojama apie Rusijos Federacijos ir JAV aljansą prieš Kiniją, kol ją pakeitė pandemijos ir Maskvos konflikto su vadinamaisiais „kolektyviniais Vakarais“ tema. Idėja apie naują Jaltą, kurioje „amžinasis“ Putinas dalijasi pasaulį į dvi dalis su kitu JAV prezidentu, niekur nedingo. Be to, dabartiniu metu Kremliaus švaistymasis ultimatumais prieš visas NATO šalis, išskyrus JAV ir jo noras derėtis tik su JAV, o ne su visais NATO nariais, tokius įtarimus tik sustiprina. Tai, kad Rusijos elito ir propagandistų pinigai, vaikai, butai, vilos ir turtas yra Vakaruose, taip pat neįtikina kinų, kad rusai rimtai rengiasi kovoti su JAV ir NATO.
Kai rusai įsižeidžia, kad jų diplomatai yra išsiunčiami iš JAV ir ES, o ne patys juos atšaukia, tik sustiprina kinų įtarimus, jog visas šis „baltas triukšmas“, skirtas jiems apgauti. Rusijos Federacijos kaip dujų, naftos ir kitų žaliavų tiekėjos finansinė priklausomybė nuo NATO šalių, dėl kurios Maskva jau aštuonerius metus nieko nedarė, kad to nebūtų, gali kelti tik padidinti kinų nuogastavimą. Kremliaus atkaklumas siekiant „Nord Stream 2“ sertifikavimo rodo norą parduoti NATO dujas, o ne su ja kovoti.
Tokių neatitikimų sąrašą būtų galima tęsti be galo, o viešųjų ryšių kampanijos dėl ES pagaminto sūrio ir mėsos naikinimo Rusijos Federacijoje, niekaip negali kinų akyse užgožti šių prieštaringų faktų sąrašo, kuris rodo priešingai.
Kinijos komunistai patys yra puikūs propagandos akcijų organizavimo specialistai, kad patikėtų tokia Maskvos sukurpta propaganda. Todėl Pekine vyrauja tvirta nuomonė, kad Maskva žaidžia dvigubą žaidimą, kurio metu siekia įtraukti Kiniją į konfliktą su JAV ir ES, o tuo metu, prisidengdama konfliktu išspręsti kai kurias smulkias problemas su JAV. Pavyzdžiui, vietoj padėkos iš JAV gauti kažką panašaus į Krymo pripažinimą Rusijos Federacijos dalimi, kaip kad buvo su Baltijos šalimis, pripažįstant jas SSRS dalimi.
Pekinas neturi iliuzijų, vertindamas kaimyninių šalių elgseną su Kinija ir netikėtai energingus Maskvos apsikabinimus su bučiniais. Tai savaime yra įtartina. Jei taip darytų Šiaurės Korėja, viskas būtų aišku: labai norisi valgyti. Bet Maskva nori ne valgio, o kovos su JAV ir ES. Dėl to dvigubai labiau įtartina. Be to Kinija nesiriboja su JAV ir ES. Kinija, apskritai, yra abejinga tolimam NATO. Priešingai nei Mongolija, ji net nėra net ESBO narė. Kinija savaip yra savarankiška ir turi savų problemų.
Pekinas supranta, jeigu Maskva tikrai įsigeidė kovos su NATO, tai ji nori pasinaudoti Kinija ir įtraukti ją į ekonominį arba, plačiau kalbant, hibridinį karą su JAV ir ES. Apie tiesioginį karą su šiomis valstybėmis negali būti nė kalbos. Pekinas supranta, kad Maskvai reikia ne tik garantijų, jog Kinija karo metu nemėgins atimti kokių nors teritorijų iš „šiaurės barbarų“, bet ir teiks įvairiapusę paramą – nuo paskolų ir prekių, iki kinų diasporos JAV ir ES specialioms operacijoms panaudojimo.
Bet Pekinas taip pat įtaria, jog blogi Maskvos berniukai gali parsiduoti buržujams už šimtą rūšių uogienių ir sausainių, kad tik sugriautų paskutinę komunizmo tvirtovę planetoje. Pekinas turi rimtų priežasčių manyti, kad Rusijos Federacija, bendradarbiaudama su JAV, nori įtraukti ją į tokį hibridinį karą, kuriame iš Kinijos „ekonominio stebuklo“ neliks akmens ant akmens. Užblokavus Kinijos prekių patekimą į JAV ir ES rinkas, būtų sukelta socialinė ir ekonominė katastrofa, kuri priverstų Pekiną ir jo komunistų partiją visai pasitraukti iš politikos.
Tai ne tas pat , kas Lietuvą nubausti už Taivano pripažinimą nutraukiant su ja prekybos santykius. Komunistai po Trumpo sukeltų prekybos karų suprato, jog gali atsidurti situacijoje, kai Kinija turės vartoti viską pati, ką gamina. Tada Kinijoje gali susidaryti dar didesnis atsargų perteklius, negu jis buvo susidaręs SSRS, kadangi vietiniai produktai gali būti ir patys geriausi, tačiau jų gali arba niekam nereikėti, arba visi juos mėgintų pakeisti importuotais.
Lapkritį atidaryta Taivano atstovybė Lietuvoje, o de facto ambasada, taip pat draugiška JAV ir ES parama Vilniui, kurią šios suteikė reaguodamos į Kinijos sankcijas, Pekinui turėjo sukelti dar didesnį įtarimą, jog Maskva gali žaisti vienoje komandoje su Vakarais prieš Kiniją. Gruodžio pabaigoje pasigirdęs vieno Estijos politiko raginimas savo valstybei apriboti bet kokį verslą su Kinija, galėjo sukelti Pekinui dar didesnį nerimą, nes šis raginimas pasirodė iškart po Kremliaus ultimatumo NATO.
Susidaro įdomi situacija: Lietuva ir Estija bet kurią akimirką baiminasi dėl Rusijos invazijos, tačiau konfliktuoja su Kinija, priešingai negu Ukraina, kuri atsiėmė savo parašą gindama uigūrus. Taigi, Pekinas turi daug pagrįstų priežasčių įtarti Maskvą dvigubu žaidimu, netgi neatsižvelgiant į visą Kinijos santykių su ja istoriją.
Įtarimą sustiprina ir tai, kad „nulinis“ Putinas bet kurią akimirką gali būti iš tikrųjų nulis. Jei Maskvoje bus naujas caras, visa jo politika taps nulinė, o Kinija liks viena kvailio vietoje ekonomiškai kovojanti su JAV ir ES. Pekinas su tuo nenori turėti nieko bendra. Kinija neturi galimybės įsitikinti, ar Maskvos politika nepasikeis po V.Putino mirties. Rezultate Pekinas netiki Maskva ir jos įtartinais „žingsniais“.
Maskvai labai norisi turėti Kiniją kaip sąjungininkę. Norėdama tai padaryti, ji turi pašalinti visus įmanomus jo įtarimus. Todėl Kremlius nusprendė gauti iš Baltųjų rūmų pažymą su Bideno antspaudu bei parašu, kad Jungtinės Valstijos ir Rusijos Federacija jeigu dar nėra karo, tai bent panašaus į karą būsenoje, ir nusiųsti Putiną į Pekiną, kad šis įteiktų šią pažymą Xi Jinpingui. Iš to toks ir skubėjimas.
Viskas turi atrodyti natūraliai: V. Putinas Xi Jinpingo kvietimu, nepaisydamas boikotuojančių šalių, atskrenda stebėti olimpinių žaidynių, ir, lyg tarp kitko, parodo jam Bideno pažymą, neva Putinas yra pasaulio ir JAV priešas. ES vadovų parašų ant pažymos nereikia, nes Kinija su ES nekovos, kad ir kiek jos būtų prašoma. Jeigu Maskva būtų ėjusi tiesioginiu keliu – gavusi iš Bideno pažymą ir po savaitės su ja išsiuntusi Putiną oficialaus vizito į Pekiną, tai būtų tik sukėlusi įtarimus, kad Putinas susitarė su Vašingtonu.
Pagrindinė Kremliaus problema yra ta, kad Baltieji rūmai tokias pažymas išduoda tik paskelbus karą prieš JAV ir NATO šalis ar bent jau Ukrainą. Tačiau Maskva bijo paskelbti karą ne tik JAV, bet ir Ukrainai. Todėl Kremliuje puoselėjama naują idėja – paskelbti Azarovo vyriausybę, ne atsistatydinusią, o esančią tremtyje, ir duoti jai karių karui su Ukraina, pavadinti tai pilietiniu karu ir įvardinti tai kaip karą tarp Ukrainos ir Ukrainos.
Kremliui būtų buvę daug patogiau tai pavadinti karu tarp Mažosios Rusijos arba Novorusijos ir Ukrainos, bet sunku paaiškinti, kas yra ta Novorusija ir Mažoji Rusija ir iš kur jos atsirado. Todėl mėginama pakartoti SSRS puolimo Suomijos scenarijų, kai „Suomijos demokratinės respublikos“ vardu Minsko „suomiai“ buvo varomi į suomiškų minų lauką.
Tačiau Maskvai, prieš pradedant šį ar kitą naują Ukrainos puolimo scenarijų, reikia Pekino palankumo, ir dėl to būtina kuo labiau išsklaidyti visus jo įtarimus apie save, nes žaidimas bus labai ilgas. Maskvai reikia pateikti įrodymus, kad ji realiai, o ne fiktyviai konfliktuoja su JAV. Reikalingi įrodymai, jog tai yra ne dar viena Maskvos konfrontacija su JAV, nes prie to visi jau seniai priprato, o tikras karas. Bet Maskva karą bijo paskelbti, todėl be gautos pažymos, kurią rengiasi pateikti Pekinui, ji ima kurti gerą savo „kredito istoriją“.
Kad pasiektų šiuos du tikslus, Kremlius paskelbė chamiškus ultimatumus, reikalaudamas greito ir raštiško Baltųjų rūmų atsakymo, vildamasis prognozuojamos NATO reakcijos. Jis siekia parodyti šį atsakymą Pekinui kaip įrodymą, kad Rusijos Federacija jau beveik kariauja su JAV ir gali pradėti karą iš tikrųjų, jei tik Pekinas palaimintų tai.
Antrasis tikslas – atnaujinti seną maskvėnų mitą: užpuolėme ne mes, o mus užpuolė. Kremlius nori pakartoti schemą, kurią naudojo teisindamas sovietų puolimą prieš Suomiją 1939 m. lapkritį. Pagal šią schemą SSRS esą labai bijojo, kad draugiškas Trečiasis Reichas, su kuriuo įgijo bendrą sieną 1939 metų rugsėjį, ją užpuls aplinkiniu keliu – per Suomiją. Todėl SSRS paprašė Suomijos atsisakyti savo pietinių žemių mainais į tuščias šiaurines SSRS teritorijas, tačiau pastaroji atsisakė. Todėl vargšei SSRS nebeliko nieko kito, kaip tik pradėti gynybinį ir teisingą karą su agresyvia Suomija.
Naujojoje Maskvos versijoje viskas turėtų atrodyti taip: mes raštu ir viešai prašėme NATO pasitraukti nuo mūsų valstybės sienų ir suteikti mums saugumo garantijas. NATO atsisakė – štai jų chamiškas atsakymas, kurį pasirašė Bidenas. Be to, NATO įsikišo į aštuonerius metus Ukrainoje trunkantį „pilietinį karą“ ir tuo pat metu užpuolė Rusijos Federaciją. Ši Maskvoje rašoma nauja „karo kredito istorija“ yra antroji, nors ne tokia svarbi priežastis, kodėl reikalaujama skubaus ir rašytinio Vašingtono atsakymo.
Trečioji priežastis: po fiasko dėl sovietų rašytojo parašyto „Alleno Dulleso plano“ ir naujos klastotės, neva NATO pažadėjo M.Gorbačiovui niekada nesiplėsti į rytus, pietus ir šiaurę, Maskvoje kilo gilus sąmyšis ir krizė. Putinas asmeniškai buvo sugautas meluojant, tvirtinantis, bet negalintis pateikti dokumento, kuriame NATO būtų pažadėjęs M. Gorbačiovui nepriimti naujų narių į Aljansą.
Gorbačiovas taip pat tokio dokumento pateikti negali. Jei Kremlius turės raštišką Baltųjų rūmų atsakymą į savo ultimatumus, tai iš viso to koks nors žymus rusų rašytojas sukurs „Josepho Bideno planą“, vietoj „Alleno Dulleso plano“ ir „Siono išminčių protokolų“. Bet tai jau antraeiliai dalykai, kuriais Maskvai būtina išsklaidyti Pekino įtarimus.