F. William Engdahl
Didelis paradoksas yra vis agresyvesnė JAV ir NATO karinė situacija Rusijos ir Kinijos atžvilgiu santykyje su JAV ir ES NATO valstybių aiškiai savižudiška nacionaline Žaliosios darbotvarkės ekonomine politika. Prasidėjo stulbinanti, pagreitį įgaunanti ekonominė pažangiausių pasaulio pramonės ekonominių sistemų transformacija. Transformacijos esmė yra energija ir absurdiškas „nulinės anglies“ energijos reikalavimas iki 2050 m. ar anksčiau. Šiuo metu, o gal ir niekada, neįmanoma pašalinti anglies iš energetikos pramonės. Tačiau pastangos tai daryti reikš produktyviausių pasaulio ekonomikų išardymą. Be gyvybingo pramoninės energijos pagrindo NATO šalys tampa kariniu pajuokos objektu. Negalime kalbėti apie „atsinaujinančią“ energiją, kai turime omeny saulės, vėjo ir saugomą baterijose energiją. Turime kalbėti apie Nepatikimą energiją. Tai didžiausias istorijoje mokslinis kliedesys.
Gruodžio 31 dieną naujoji Vokietijos koalicinė vyriausybė visam laikui uždarė tris iš likusių šešių šalies atominių jėgainių. Jie tai padarė tada, kai prasidedant šaltai žiemai gamtinių dujų atsargos buvo itin mažos ir kai dėl bet kokio stipraus šaltojo fronto galėjo nutrūkti elektros tiekimas. Vokiečiams atsisakius leisti importuoti dujas per antrąjį Rusijos dujotiekį Nord Stream 2, Vokietijai gresia 500% vietinės elektros kainos padidėjimas, palyginus su 2021 metų sausio mėnesiu.
Iš anksto suplanuota ES energetikos krizė
2011 m., kai kanclerė Merkel paskelbė ankstyvą pabaigą branduolinei energijai, jos liūdnai pagarsėjusį planą Energiewende, kuriuo siekdama palaipsniui atsisakyti branduolinės energijos ir pereiti prie atsinaujinančių šaltinių, 17 atominių elektrinių šaliai patikimai tiekė 25 % visos elektros energijos. Dabar dar veikiančios trys jėgainės turi būti uždarytos iki 2022 metų pabaigos. Tuo pačiu metu pagal Vyriausybės Žaliąją energetikos darbotvarkę nuo 2016 m. iki 2022 sausio mėnesio užbaigtas anglimi kūrenamų 15,8 GW (gigavatų) elektros gamybos pajėgumų uždarymas. Fakto, kad saulės ir vėjo energija, nepaisant žaižaruojančios propagandos, trūkumo neužpildo, kompensavimui Vokietijos elektros tinklai turi importuoti daug elektros energijos iš ES kaimynių: Prancūzijos ir Čekijos, ironiška, kad didžiąją jos dalį iš jų atominių elektrinių. Dėl Energiewende Vokietijoje šiandien didžiausia elektros energijos kaina tarp visų pramoninių valstybių.
Dabar kyla problemų ir dėl branduolinės elektros tiekimo iš Prancūzijos. Gruodį EDF, Prancūzijos valstybinė branduolinė agentūra, paskelbė, kad keturi reaktoriai bus uždaromi apžiūrai ir remontui dėl aptiktų korozijos pakenkimų. Prezidentas Macronas, kurio laukia balandį vyksiantys rinkimai, bando tapti ES branduoliniu čempionu, priešindamasis tvirtai Vokietijos antibranduolinei pozicijai. Tačiau branduolinis tiltas yra pažeidžiamas, ir vargu ar Prancūzija daug investuos į branduolinę energiją, nepaisant naujausių pareiškimų, nes per ateinančius kelerius metus planuojama uždaryti dvylika atominių reaktorių, kartu atsisakant anglies, todėl Prancūzija ir Vokietija taps pažeidžiamos dėl būsimo energijos trūkumo. Macrono programa „Prancūzija 2030“ ragina investuoti apgailėtinus 1,2 mlrd. JAV dolerių į mažų elektrinių branduolines technologijas.
Bet branduolinės problemos nėra vienintelė musė ES energetikos sriuboje. Kiekvienas dabartinio ES energetikos plano aspektas skirtas sužlugdyti modernią pramonės ekonomiką, o architektai, dosniai finansuojantys ekologiškų ekspertų grupes, tokias kaip Potsdamo institutas Vokietijoje, tai žino. Paprastai sakant, padaryti taip, kad saulė ir vėjas, dvi rimtai diegiamos galimybės, pakeistų anglį, dujas ir branduolinį kurą, yra neįmanoma.
Vėjo jėgainės ir minios įniršis
Vokietijai, šaliai, kur saulės šviesos mažiau nei optimaliai reikėtų, vėjas yra pirmaujanti alternatyva. Viena su vėju susijusių problemų, ką dramatiškai parodė 2021 m. žiema, yra ta, kad jis pučia ne visada ir nenuspėjamai. Tai reiškia elektros energijos tiekimo nutrūkimus arba patikimos paramos poreikį, o tai reiškia anglies arba gamtinių dujų naudojimą, nes branduolinės energijos priversta atsisakyti. Vėjo jėgainės yra klaidingai vertinamos bendrojo teorinio pajėgumo prasme, kai tokios valstybės kaip Vokietija nori pasigirti atsinaujinančios energijos pažanga.
Iš tikrųjų svarbiausia yra faktinė per tam tikrą laiką pagaminta elektros energija arba tai, kas vadinama galios koeficientu arba apkrovos koeficientu. Saulės jėgainių galios koeficientas yra tik apie 25%. Saulė šiaurinėje Europoje ar Šiaurės Amerikoje nešviečia 24 valandas per parą. Dangus taip pat nebūna visada giedras. Panašiai ir vėjas visą laiką nepučia ir yra labai nepatikimas. Vokietija giriasi 45% bendrosios atsinaujinančios energijos, bet tai slepia realybę. Frauenhofer‘io institutas 2021 m. tyrime apskaičiavo, kad Vokietija turi įrengti mažiausiai šešis ar aštuonis kartus daugiau saulės jėgainių, nei jų yra dabar, kad šimtu procentų 2045 metais pasiektų anglies dioksido nulinio išmetimo tikslus, o vyriausybė atsisako įvertinti tam reikiamas išlaidas, bet pagal privačias prognozes jos siekia trilijonus. Ataskaitoje teigiama, kad nuo dabartinės bendrosios 54 GW saulės energijos galios iki 2045 m. poreikis išaugs net iki 544 GW. Tai reikštų 3 568 000 akrų arba 1,4 milijono hektarų žemės sklypą ir daugiau nei 16 000 kvadratinių kilometrų kietų saulės baterijų visoje šalyje. Prie to pridėkite pagrindines vėjo jėgaines. Tai savižudiškas receptas.
Vėjo ir saulės energijos, kaip protingos alternatyvos be anglies, apgavystė pradedama suvokti. Šių metų sausio 5 d. Albertos valstijoje, Kanadoje, kur vyriausybė įnirtingai stato vėjo ir saulės jėgaines, labai šaltą dieną, kai temperatūra buvo beveik -45 F (-42,7C), 13 prie Albertos tinklo prijungtų saulės energijos įrenginių, kurių galia įvertinta 736 megavatais, tinklui tiekė 58 megavatus. 26 vėjo jėgainių parkai, kurių bendra įvertintoji galia 2269 megavatai, tiekė į tinklą 18 megavatų. Iš viso iš atsinaujinančių energijos šaltinių buvo gauti vargani 76 megavatai iš teorinių 3005 megavatų tariamai žalios atsinaujinančios energijos. 2021 metų vasario mėnesį smarkiai sningant Teksase buvo panašių problemų su saulės ir vėjo jėgainėmis kaip ir Vokietijoje. Taigi kai sninga, saulės baterijų parkai tampa beverčiai.
Be to, norint pasiekti nulinį anglies dioksido išmetimą atsinaujinančių šaltinių dėka, didžiuliai plotai žemės turi būti padengti saulės reflektoriais arba skirti vėjo jėgainių parkams. Vienu apskaičiavimu, žemės kiekis, reikalingas 46 480 saulės fotovoltinių elektrinių, numatytų JAV, yra 650 720 kvadratinių mylių, o tai yra beveik 20% JAV žemutinių 48 valstijų teritorijų. Tai yra Teksaso, Kalifornijos, Arizonos ir Nevados bendras plotas. Vien tik JAV Virdžinijos valstijoje naujas žaliasis įstatymas, Virdžinijos švarios ekonomikos aktas (VCEA), sukūrė didžiulį saulės energijos projektų paraiškų skaičiaus augimą, šiai dienai siekiantį 780 kvadratinių mylių saulės baterijų plokščių. Kaip pažymi David‘as Wojick‘as, tai yra apie 500 000 akrų kaimo, dirbamos žemės ar miškų, sunaikintų ir išasfaltuotų įgyvendinant apie 500 atskirų, apimančių didžiąją Virdžinijos kaimiškąją dalį projektų, kuriems reikės sukrečiančių 160 milijonų saulės baterijų, daugiausia iš Kinijos, ir kurioms visoms bus lemta tapti šimtais. tonų toksiškų atliekų.
Milijonai darbo vietų?
Biden‘o administracija ir Atsinaujinančių energijos išteklių caras John‘as Kerry klaidingai tvirtino, kad jų Žalioji darbotvarkė arba Build Back Better (angl. -Geriau atstatyti) reikš milijonus naujų darbo vietų. Jie pamiršo pasakyti, kad darbo vietos bus Kinijoje, kuri gamina daugiausia saulės baterijų, beveik turėdama monopolį po to, kai prieš dešimtmetį panaikino JAV ir ES konkurenciją pigiomis subsidijuojamomis plokštėmis su užrašu „Pagaminta Kinijoje“. Panašiai ir dauguma vėjo jėgainių gaminama Kinijoje, ir tai daro Kinijos įmonės. Tuo tarpu Kinija naudoja rekordinius anglies kiekius ir atideda savo įsipareigojimą nulinei anglies dioksido emisijai visam dešimtmečiui po ES ir JAV, iki 2060 m. Jie nenori, kad jų pramonės dominavimui pakenktų klimato teorija, pagrįsta netikrais duomenimis ir melu, kad CO2 ruošiasi sunaikinti planetą. Vokietijos profesinių sąjungų federacija DGB neseniai apskaičiavo, kad nuo 2011 m. ši šalis prarado apie 150 000 darbo vietų vien atsinaujinančios energijos sektoriuje, daugiausia dėl to, kad Kinijoje pagamintos saulės baterijos sunaikino pirmaujančias Vokietijos saulės energijos įmones. O Vokietija yra labiausiai dėl ekologiškumo pamišusi ES šalis. Kadangi pagal apibrėžimą daugiau gamybos ploto reikalaujantys atsinaujinantys vėjo ar saulės energijos šaltiniai kelia išlaidas bazinei energijai gauti, dėl jų visoje ekonomikoje sumažėja daugiau darbo vietų nei jų prisideda.
NATO industrinė griūtis
Kadangi saulės ir vėjo energija iš tikrųjų yra daug brangesnė nei įprastinė angliavandenilių ar branduolinė elektra, padidėja bendros pramonės išlaidos elektros energijai, todėl tai daugelį įmonių verčia užsidaryti arba persikelti kitur. Tai slepia tik oficialus statistikos klastojimas. Europai ir Šiaurės Amerikai reikės didžiulių plieno ir betono kiekių, kad būtų galima pastatyti milijonus saulės kolektorių ar vėjo jėgainių parkų. Tam reikia didžiulio kiekio įprastos anglies arba branduolinės energijos. Kiek elektromobilių elektros įkrovimo stotelių prireiks norint namuose įkrauti 47 milijonus vokiškų elektroninių automobilių? Kiek išaugs elektros poreikis?
JAV žaliosios energijos ekspertų grupė RethinkX 2021 m. paskelbė propagandinį atsinaujinančių išteklių tyrimą pavadinimu Permąstyti energiją 2020–2030 m.: 100 % saulės, vėjo ir baterijų yra tik pradžia. Jų atsakymas į mažo vėjo ir saulės energijos pajėgumo problemas yra pastatyti tokių jėgainių 500 % ar net 1000% daugiau nei numatyta, kad būtų kompensuotas mažas 25 % pajėgumo koeficientas. Jie pateikia absurdišką tvirtinimą be konkretaus įrodymo, jog „Mūsų analizė rodo, kad iki 2030 metų 100% švari elektros energija iš saulės, vėjo ir baterijų derinio (SWB) yra ir fiziškai įmanoma, ir ekonomiškai prieinama visoje JAV žemyninėje dalyje, taip pat didžiojoje daugumoje kitų apgyvendintų pasaulio regionų… ši švarios energijos gausa, kurią mes vadiname super galia, bus prieinama beveik nulinėmis ribinėmis sąnaudomis beveik visus metus.“ Šis teiginys pateikiamas be mažiausios duomenų ar konkrečių mokslinių galimybių analizės, o tik tvirtinimas dogmatiškai.
Velionis kanadietis Jungtinių Tautų Dienotvarkės 21-iesiems architektas Maurice’as Strong‘as, naftos milijardierius ir David‘o Rockefeller‘io draugužis, buvo Jungtinių Tautų sekretoriaus pavaduotojas ir 1972 metų birželio mėnesį vykusios Stokholmo Žemės dienos konferencijos generalinis sekretorius. Jis taip pat buvo Rockfeller‘io fondo patikėtinis. Jis labiau nei bet kas kitas yra atsakingas už anglies dioksido neišskiriančios „tvarios ekonomikos“ deindustrializacijos darbotvarkę. 1992 m. Jungtinių Tautų Rio de Žaneiro Žemės viršūnių susitikime jis atvirai išsakė radikalios eugenikos šalininkų, tokių kaip Gate‘sas ir Schvab‘as, buką darbotvarkę: „Ar vienintelė planetos viltis nėra ta, kad pramoninės civilizacijos žlugs? Argi ne mūsų pareiga tai padaryti?“ Ši darbotvarkė labai panaši į šiandieninį Didįjį perkrovimą.
Jei kažkada buvusios išsivysčiusios, daug energijos naudojusios NATO valstybių narių ekonomikos Europoje ir JAV tęs šią savižudišką kelionę, jų gebėjimas įtikinamai apsiginti ar atakuoti taps miražu. Neseniai korumpuota vokietė Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen pareiškė, kad aukštųjų technologijų Vokietijos gynybos pramonė ir jos tiekėjai neturėtų gauti banko kreditų, nes jie nėra pakankamai „žali“ ar „tvarūs“. Pranešama, kad bankai jau gavo tą informaciją. Greta naftos ir dujų, dabar jau taikomasi ir į gynybos produkciją. Von der Leyen būnant Vokietijos gynybos ministrės pareigose ji buvo plačiai kaltinama dėl to, kad leido Vokietijos gynybai žlugti iki katastrofiškos būklės. Šiuo metu vienpusiškai siekdami savo beprotiškos Darbotvarkės 2030 ir Nulinės anglies dioksido emisijos darbotvarkės Biden‘o administracija ir ES nukreipia savo pramonę į sąmoningo sunaikinimo kelią dar gerokai prieš šio dešimtmečio pabaigą.
Masinio formavimo psichozė arba minios beprotystė
1852 m. anglų istorikas Charles‘as Mackay’us parašė klasikinį veikalą, pavadintą Atsiminimai apie nepaprastai populiarius kliedesius ir minios beprotystę, pateikdamas mažai žinomos informacijos apie masinę isteriją, slypinčią už religinių didžiųjų XII amžiaus kryžiaus žygių, raganų manijos ar olandų tulpių manijos bei daugybės kitų populiarių kliedesių. Jis padeda suprasti visuotinį neracionalų skubėjimą į ekonominę ir politinę savižudybę.
Tie patys pagrindiniai veikėjai, įskaitant Bill‘ą Gates‘ą, stovi už masinių COVID skiepų reikalavimo naudoti nepatvirtintą, eksperimentinę, genetiškai modifikuojančią vakciną bei įvesti karantinus visame pasaulyje, jie stovi už Klaus‘o Schwab‘o Pasaulio ekonomikos forumo Didžiojo perkrovimo programos ir jos Jungtinių Tautų Darbotvarkės 2030 bei žaliosios nulinės anglies dioksido emisijos beprotybės, siekiančių, kad pasaulis priimtų precedento neturinčias drakoniškas ekonomines priemones.
Tam prireiks paklusnių ir fiziškai silpnų gyventojų, kuriuos būtų galima nukreipti reikiama kryptimi, ką belgų psichologijos profesorius dr. Mattias‘as Desmet‘as ir daktaras Robert‘as Malone vadina masinio formavimo psichoze, minios psichoze, tam tikra masine hipnoze, kuri nepaiso proto. Akivaizdu, kad ir pasaulinio atšilimo mitas, ir korona pandemijos darbotvarkė reikalauja tokios masinės hipnozės – „nepaprasto populiaraus kliedesio“. Be COVID baimės isterijos niekada neleistume, kad Žalioji darbotvarkė pažengtų taip toli, kad mūsų elektros tinklai atsidurtų ant elektros energijos tiekimo sutrikimų slenksčio, o mūsų ekonomika atsidurtų ties žlugimo riba. Galutinis COVID PSO pandemijos ir Žaliosios darbotvarkės tikslas yra visos pasaulio ekonomikos žygis į Schwab‘o distopinį Didįjį perkrovimą, kas būtų naudinga korporatyvinei saujelės tokių pasaulinių korporacijų kaip BlackRock ar Google-Alphabet diktatūrai.
F. William‘as Engdahl‘as yra strateginės rizikos konsultantas ir dėstytojas, Prinstono universitete įgijęs politikos mokslų laipsnį.
Šaltinis: williamengdahl.com