Jūratė Važgauskaitė | „Lietuvos žinios“
Lietuviai nemėgsta Vytauto Landsbergio, nes šis jiems simbolizuoja pokyčius, kuriems jie nebuvo pasirengę. Žlugę kolūkiai, dingusios santaupos ir staigus perėjimas iš vienos politinės ir ekonominės sistemos į kitą – buvo traumuojanti patirtis, todėl dalis piliečių dar ir šiandien tai jaučia, sako Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesorė Ainė Ramonaitė.
Prieš kelias savaites kilęs šurmulys dėl Vytauto Landsbergio pripažinimo pirmuoju faktiniu valstybės vadovu po nepriklausomybės atkūrimo, apnuogino ne tik politikų nesutarimus, bet visuomenės nuomonių įvairovę. Dalis Lietuvos visuomenės V. Landsbergiui taip laiko pyktį už „kolūkių sugriovimą“ ar kitas tariamas bėdas.
Kilus diskusijai apie V. Landsbergio pripažinimą pirmuoju šalies vadovu vėl kilo „Landsbergis sugriovė kolūkius“ banga. Kodėl dalis visuomenės nemėgsta V. Landsbergio ir kas nutiko kolūkiams?
Reikia pripažinti tai, ko sau dar nepripažįstame, – perėjimas iš vienos politinės sistemos į kitą, nepriklausomybės atgavimas buvo traumuojanti patirtis. Tai buvo trauma, bet mes to nesuvokiame, nes manome, kad trauma tegali būti tremtys ar karas.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad tai, kas mums nutiko 1990 metais, buvo trauma. Tai reiktų gydyti, bet niekas niekada to nedarė. Vienintelis dalykas, kuris buvo ir yra daromas, – pašaipos. Jų ypatingai daug iš politinio elito pusės.
Žmonės, kuriems nepriklausomybės atkūrimas buvo traumuojantis momentas jaučiasi paniekinti ir nesuprasti. Mes vis dar šaipomės iš posakio „Landsbergis sugriovė kolūkius“, iš to juokiasi net Gabrielius Landsbergis, kuris tai naudojo savo rinkiminėje kampanijoje, bet, mano supratimu, tai labai didelė klaida.
Pašaipos rodo, kad yra nesuvokiama, jog 30 proc. šalies gyventojų gyvena kaime, ir kad jų gyvenimas žlugus kolūkiams dramatiškai pasikeitė. Įsivaizduokite, ateini į kolūkio susirinkimą ir tau pasako – nuo ryt čia nieko nebebus. Kolūkiai buvo ne tik žemės ūkio bendrovės, ten buvo ir darželiai, valgyklos, kita infrastruktūra, ir viso to staiga neliko.
Žinoma, galima sakyti, kad žmonės patys kalti, jog jiems nutiko taip, kaip nutiko, bet net žiūrint iš akademinės perspektyvos tokiems reiškiniams yra paaiškinimas. Nutikus nelaimei, tarkime potvyniui ar žemės drebėjimui, visuomenę apima chaosas, žmonės pradeda elgtis ne pagal taisykles, kiekvienas kovoja už save. Žiūrint iš racionalaus pasirinkimo teorijos perspektyvos, jei kažkas taip pradeda elgtis kiti turi sekti iš paskos, nes liks kvailio vietoje. Todėl kaimuose po kolūkių žlugimo neliko nieko stabilaus ir vertingo.
Buvo keli kolūkių žlugimo scenarijai: pirmasis, kuomet kolūkių turtas buvo išgrobstytas po plytą, o kitas – pajai, už kuriuos buvo galima tikėtis gauti turto. Vis dėlto už juos vieni žmonės gavo gyvulius, kiti pastatus, o treti padargus – ir nieko gero iš to taip pat neišėjo.
Nežinau, kodėl būtent kolūkiai turėjo sugriūti taip, kaip jie sugriuvo. Man to net norėtųsi paties V. Landsbergio paklausti, nes buvo svarstymų, vizijų, bet rezultatas gavosi nekoks ir paskutinis žodis buvo būtent V. Landsbergio.
V. Landsbergis yra pokyčio simbolis, todėl dalis žmonių jo nemėgsta. Bet tai – ne vienintelė priežastis. Yra ir jo asmenybės bruožai, kurie gadina reikalą. Žmonės jaučiasi įžeisti, paniekinti.
Čia toks vidinis jausmas, nes jų gyvenimai buvo paversti niekiniais, žmonės jautėsi ir vis dar jaučiasi pažeminti, nors V. Landsbergis nebūtinai tai padarė.
Kolūkių sugriuvimas iki šiol yra laikomas pirmųjų nepriklausomybės metų chaoso simboliu. Kas nutiko tiems žmonėms, kurie buvo to chaoso aukos?
Dalis tų žmonių iki šiol neranda sau vietos. Žinoma, žvelgiant iš dabarties perspektyvų, galima pasakyti, kad kolūkiuose buvo daug beprasmiško darbo, daug alkoholikų. Vis dėlto dabar turime tuos pačius žmones, kurie yra palikti likimo valiai, bet su savo likimu nesusitvarko, nes yra tiesiog nepajėgūs.
Jų gyvenimas, žlugus kolūkiams, – sugriuvo. Žmonės neteko darbo, santaupų, prasmės ir atsidūrė ties bedugne. Manau, galima suprasti jų sutrikimą ir nepasitenkinimą. Jei būtų buvęs suvokimas, kad už laisvę reikia paaukoti savo gerbūvį, gal viskas būtų kitaip, bet tokio suvokimo, viešos žinios nebuvo. Tiesiog tuo momentu vieniems gyvenimas pagerėjo, o kitiems labai pablogėjo.
Darydami apklausas nuolatos stebimės, kai klausiame, ką žmonės mano apie savo socialinę padėtį, kaip ją vertina dabar ir anuomet? Beveik nėra tokių žmonių, kurie mano, kad jų padėtis pagerėjo. Žinoma, tai subjektyvu ir visų padėtis pablogėti tikrai negalėjo, bet tokių atsakymų yra dauguma.
Išties esminė problema yra net ne gyvenimo gerumas ar blogumas, o tai, kad žmonių savivertė itin sumenko. Tai labai įskaudino žmones.
Straipsnio tęsinį skaitykite portale lzinios.lt ČIA.