Kovo 27-ąją Lietuvos universitetų rektorių konferencija (LURK) griežtai pasmerkė Rusijos Federacijos veiksmus Ukrainos atžvilgiu ir paragino Vakarus agresorių iš Rytų bausti griežtai, nes Rusijos veiksmai […] „griauna pamatinius demokratijos principus, brutaliai gniuždo prigimtinę žmogaus teisę apsispręsti ir veikti laisvai“.
Skaitant širdžiai ir sielai jautrų raginimą, prisiminiau, kad ketvirtoje klasėje turėjau griežtą mokytoją. Ji vis liepė paskaityti, pasidomėti daugiau, nei „liepia programa“. Tad pasidomėkime daugiau ir pabandykime atsakyti į klausimą, ar Lietuvos universitetai iš tiesų yra pilietiški?
Žurnalo „Veidas“ specialistai, kurie sakosi žvelgiantys giliau, 2011-ųjų gegužę suskaičiavo, jog Vilniaus, Kauno technologijų, Mykolo Riomerio, Vytauto Didžiojo, Vilniaus Gedimino technikos, Lietuvos sveikatos mokslų, ISM vadybos ir ekonomikos universitetuose, taip pat Muzikos ir teatro, Dailės akademijose ir VU Tarptautinio verslo mokykloje dirbo 4355 dėstytojai. Bibliotekos darbuotojai, administracija, ūkio darbuotojai ir mokymo pagalbinis personalas, tikėkimės, liko neįtraukti.
Nieko sau statistika. Dabar, prisimindami tuos tūkstančius Lietuvos akademinės bendrijos narių, iškelkime sau kelis jautrius, galbūt net jautresnius, nei kad kelia Jos Ekscelencija Dalia Grybauskaitė, klausimus.
Kodėl apie pagrindines valstybės problemas – socialinę atskirtį, skurdą, emigraciją, savižudybes, nedarbą – sužinome ne iš profesorių, docentų ar daktarų laipsniais pasipuošusių mokslininkų? Jei lietuvių kalba nori pasiskaityti kokybiškos ekonomikos kritikos, skaitai, tarkim, doc. Aušra Maldeikienę, jei politikos – Artūrą Račą ir „pogrindinę“ spaudą, jei trokšti susirgti lėtine depresija, pradėti piktnaudžiauti alkoholiu ar mušti savo vaikus, pakanka keletą kartų per savaitę pasklaidyti „Lietuvos ryto“ puslapius.
Vardydami objektyviai diskutuojančius, kokybiškai rašančius, kritiškai mąstančius viešojo diskurso dalyvius vargu ar suskaičiuotume iki kelių šimtų.
Ir tai… viskas? Tai kur likusieji keturi tūkstančiai?
Žinoma, kvaila ir neatsakinga smerkti mokslo darbuotojus, atsižvelgiant į dėstytojų darbo krūvius ir parašomų mokslinių straipsnių kiekį, ypač užsienio moksliniuose leidiniuose. Sutikime, mokslinė veikla atima laiko.
Tačiau klausimas: o kas mums darbo, mieli ponai, kad dirbate iki devinto prakaito? Jeigu eilinis pilietis specialiai nenaršo „pogrindinės“ spaudos šaltinių ar nesikapsto po Karo akademijos mokslinių publikacijų aruodus, jam belieka vartyti dienraščių lyderio popierinę versiją ar skaityti „Delfi“ internete. Kodėl Seimui po peticija neignoruoti Tautos nuomonės dėl referendumo paskelbimo tarp pasirašiusiųjų atrandame vos keliasdešimt akademinės bendruomenės atstovų? Kur kiti? Juk Lietuvos mokslininkai yra kaip vaikai – didžiausias „mūsų visų turtas“ mūsų ateitis. Tad kurgi jų balsai?
Mano nuomone, sudėtingas problemas piliečiams ne tik gali, bet ir privalo aiškinti šviesiausi mūsų valstybės protai. Apie socialinę atskirtį, skurdą, emigraciją, savižudybes, nedarbą galime pasiskaityti ir sisteminės žiniasklaidos kanaluose.
Nepaprastai liūdna, jog kai tik kalba pasisuka apie politinę korupciją, VSD ryšius su „Lietuvos rytu“, su (GALIMA!) a.a. Vytauto Pociūno žūtimi, apie Mečio Laurinkaus ir Rolando Pakso „draugiškus santykius“, FNTT skandalus, apie Algimantą Matulevičių, kuriam užčiaupti tas pats VSD ima kurpti „KGB-istinę praeitį“, apie Snoro ir Ūkio banko griūtis, Dalios Grybauskaitės biografiją, rezonansines milijonų litų iššvaistymo bylas, apie Konstitucinio Teismo diktatūrą, Konstitucijos pažeidinėjimus, prokuratūros nusikalstamus veiksmus, valatkų, pumprickaičių, jakilaičių, kūrių ir kitų „naujosios kartos“ lietuvių melo analizę randame tik „pogrindinėje“ spaudoje. Iškiliausi gimtinės mokslininkai tyli.
Docentai, garbės daktarai, profesoriai, habilituoti daktarai, akademikai – tyli. Eiliniai piliečiai tikrai nekalti, kad tokie portalai, kaip „Delfi.lt“ ar „15min.lt“, atsisako spausdinti nepatogius straipsnius. O juk tūkstančiai Lietuvos mokslininkų, jei tik norėtų, „pogrindinės“ spaudos svetaines savo vertingais pamąstymais verste užverstų. Temų – nors vežimu vežk.
Galų gale kodėl nė vienam iš Lietuvos universitetų atstovų nekelia problemų faktas, kad Mykolo Riomerio universiteto rektorius prof. Alvydas Pumputis kaip laimi, taip laimi rektoriaus rinkimus. Šitiek metų vadovauja „dinamiškam, konkurencingam ir europietiškam“ universitetui. Ir tokiomis „demokratinėmis procedūromis“ teisės universiteto studentams demonstruojamos valstybės teisinės sistemos vertybės?
Ar nebus teisus Vytauto Didžiojo universiteto sociologijos daktaras Andrius Švarplys, teigdamas, jog Lietuvos kairė yra „popierinė“?
„Vienas iš Cambridgo (Mantas Adomėnas) gali postringauti apie politinę civilizaciją ir čia pat spjaudyti ant Vytauto Landsbergio, jau nekalbant apie mergaitę iš „subinių ir gaidžių“ klipuko. O kitas iš Warwicko (A.Bielskis) gali iki pažaliavimo dėstyti teorinės kairės subtilybes ir čia pat vienoje radijo laidoje pareikšti, kad visas pedofilijos skandalas (išskirta – A. D.) buvo tiktai vienos ponios ėjimo į Seimą istorija. Turbūt būtų sunku rasti didesnę tikrosios kairės parodiją nei toks nesugebėjimas matyti lietuviško establismento veikimo.
Tokiai kairei, pasirodo, tinka viskas, prieš ką kovojo visi didieji kairieji, kas yra kairės alfa ir omega, – politinis ir ideologinis establishmentas.
Vis dėlto knygos nėra realybė. Ne kitaip“.
P.S. Aleksandras Solženicynas, sugrįžęs iš lagerio, dar keletą metelių, kaip pats rašo, mėgavosi tremties „malonumais“: dėstė fiziką ir matematiką viename tolimame Sovietų Sąjungos Kok Tereko kaime, galėjo sau leisti skaityti „prie lempos“, nusipirkti kitų neįtikėtinų dalykų, pavyzdžiui, maišą bulvių ar lašinių. „Turėdamas tokius imlius vaikus, Kok Tereke aš pasinėriau į dėstymą ir trejus metus (o galbūt dar daug metų) buvau laimingas vien dėl to“ (Gulago archipelagas, t. III, iš rus. k. vertė Sigita Papečkienė, Vincentas Stravinskas).
Savo gyvenimo pavyzdžiu A. Solženicynas genialiai įrodė, kas nutinka valstybei, kai jos šviesiausi protai šalies interesus aukoja didesnio atlyginimo ar šiltesnės kėdės vardan. Todėl nepilietiškai atrodo daugumos Lietuvos mokslininkų pozicija skaudžiausių šalies problemų atžvilgiu.
Nepilietiška, nes mes negirdime Jūsų balso.
komentarų – rodiklis.
kai gabiausi visur ujami ir į viršų kyla komunistinės šiukšlės – tokia akademinės visuomenės kasdienybė.
Jau kaži ar tarp biudžetininkų rasime nors keletą protingų ir sąžiningų….
Delfyje rašo prof. Sakakalas. Straipsnis teisingas. Va jo pabaiga : „Mes, TS-LKD nariai ir šios partijos gerbėjai, balsuosime tik už D. Grybauskaitę, kuri savo pavyzdžiu įrodė, kad ypatingai aukštos prabos yra tas komunistas, kuris net kritiniu Lietuvai momentu nepakeitė savo požiūrio į TSRS ir neperbėgo į LDDP ar į TS, o liko ištikima tų komunistų, kurie buvo „ant platformos“, idealams. Tai tik pabrėžia pažiūrų stabilumo svarbą, kuris tiesiog būtinas kiekvienam valstybės vadovui. Mes, eiliniai Lietuvos žmonės, rinksime tik D. Grybauskaitę, kuri niekada nemeluoja ir neklysta, todėl mes šventai tikime, kad greitai ateis jos pažadėta „soti porytdiena“ be korupcijos, oligarchų, kyšininkų ir kitokio kriminalinio elemento. Ar po šių įtakingų ir gausių visuomenės grupių įsipareigojimų kas nors dar gali abejoti, jog D.Grybauskaitė… Skaityti daugiau »
Labai geras straipsnis ir svarbūs iškelti klausimai. Deja, ne tik mokslininkai abejingi viskam, bet ir visuomenė dar snaudžia ir kažko laukia. Mokslininkai bijo prarasti savo priedus, padėtį, jei neįtiks valdžiai. Visuomenei, matyt, patinka būti apgaudinėjamai. Taip ir merdime.
Lietuvos šviesuomenė uzkasta Sibire.Sovietinės lervos aptūpusios universitetus neturi nieko bendro su šviesuomene.Antra karta „iš tvarto” išlindusių burliokų gauja.Tfu…
A. Solženicynas apie intelektualų konformizmą ir pilietinės pozicijos atsisakymą: ,,Ir tas, kuriam neužteks drąsos net savo dvasiai apginti – tegul nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, nesipuikuoja, kad jis akademikas ar liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas ar generolas, – tegul taip ir pasako sau: aš – galvijas ir bailys, man kad tik sotu ir šilta būtų.“ ,,Kai smurtas įsiveržia į taikingą žmonių gyvenimą – jo veidas liepsnoja nuo pasitikėjimo savimi, jis toks ir ant vėliavos, ir šaukia: ,,Aš – Smurtas! Išsiskirstyti, pasitraukti, sutraiškysiu!“ Bet smurtas greitai sensta, keletas metų – jis jau nebepasitiki savimi, ir kad jau nebepasitiki savimi, ir kad išsilaikytų, kad padoriai atrodytų, – būtinai pasikviečia į sąjungininkus Melą. Nes: smurtas neturi kuo prisidengti, išskyrus melą, o melas gali išsilaikyti tik… Skaityti daugiau »
Pats autorius atsako į savo iškeltą klausimą – Pociūno žūtis, Garliavos byla, galimi VSD ryšiai su tuo ir anuo, pumprickaitės, delfiai ir t. t. ir t. t. Visi šie fakteliai iliustruoja nepriklausomos Lietuvos tikrovę – kriminalizuotas valdžios struktūras, visų laisvių pamynimą ir susidorojimą su tiesos ieškotojais. Kuo baigėsi visiems, bandžiusiems būti politiškais? Susidorojimu, šmeižtu, gąsdinimu ir mirtimis. Kiek lavonų Garliavos byloje? 10? 15? O apsimelavusi žiniasklaida, formuojanti vienpusiškai neigiamą nuomonę apie pilietiškus asmenis?
Po viso to klausimas apie akademikų tylėjimą skamba labai retoriškai…
palikti visi brudai – korumpuoti kolaborantai komunistai, kgbistai.
Jie sodina į šiltas ir strategines vietas tik savus….
Tiesos yra. Daug profesoriu pas jumi tyli. Ale ne visi. Kaip suprantu, Tiesos svetaine redaguoja VU destytoja?
Ieškote ko nėra. Mokslininkų ar kitaip sakant akademikų, t y savo srityje tarptautinės prabos specialistų ir asmenybių yra gal apie 200-500. Likusieji- šiokį tokį valdišką darbą gavę vargo pelės, nuo maitinančios rankos priklausomos. Tačiau ir tie tikrieji, gavę riebius struktūrnių fondų milijonus, pateko į korupcines pinkles ir tapo klusniomis marionetėmis. Štai ir visa akademija. Tačiau yra kitas dalykas. Kasmet į užsienį išplaukia šimtai ar net tūkstančiai gabaus ir aktyvaus jaunimo. Didelė dalis jų labai domisi tuos kas vyksta Lietuvoje ir nori kuo nors padėti ją keisti. Dabar šituos aktyviai žvejoja TS/LKD bei liberalai ir iš jų darosi naują elektoratą. Pilietinės visuomenės branduoliai turi su šita verdančia jauna mase aktyviai dirbti. Va čia yra šansas permainoms.
Balandžio 3 d. 10 val. Seimo spaudos konferencijų salėje Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Zigmo Vaišvilos spaudos konferencija „Biudžetinės partijos pakluso Prezidentės valiai veikti prieš Tautą“.ties.tr. per alkas.lt
Visų baimė,baimė ir dar kartą baimė dėl darbo,vaikų,rytdienos…Skrandis,sotus kąsnis,fazenda tampa svarbia varomąja jėga ir stimulu tarnauti „geležinei ledi”.
„Jai lenkia sprandus ir kelius,
Ir minkštus kilimus jai tiesia
Už nuopelnus labai kuklius,
Kur nepanašūs dar į tiesą”(pagal Varną)
Todėl aš ir nedalyvauju rinkimuose,kad nesitepti rankų jų pavardėmis ir melu.Tik tiek,jei praeis Puteikis,prabalsuosim už jį.
Dėkui Mukaburiui, kad priminė šiuos A. Solženicyno žodžius apie intelektualų konformizmą ir pilietinės pozicijos atsisakymą:
„Ir tas, kuriam neužteks drąsos net savo dvasiai apginti – tegul nesididžiuoja savo pažangiomis pažiūromis, nesipuikuoja, kad jis akademikas ar liaudies artistas, nusipelnęs veikėjas ar generolas, – tegul taip ir pasako sau: aš – galvijas ir bailys, man kad tik sotu ir šilta būtų.“
Sakyčiau, tik tas ir gali būti priskirtas šviesuomenei, kuris nesusitepa melu, konformizmu, pataikavimu valdžią šioj žemėj turintiems.