Kodėl Vilniuje reikia statyti paminklą prezidentui A.Smetonai?

respublika.lt

Pastaruoju metu daug diskutuojama apie pirmojo tarpukario Lietuvos prezidento Antano Smetonos įamžinimą Vilniuje. Tačiau nuostatos viešojoje erdvėje, kurią uzurpavo sisteminė žiniasklaida, aptarnaujanti konservatorių-liberalų valdantįjį bloką ir ideologiją, gana negatyvios. Tiek kalbant apie A.Smetoną, tiek apskritai apie tarpukario Lietuvą, kurioje, anot jų, vyravo diktatūra, mažai dėmesio buvo skiriama žmogaus teisėms, demokratijai. Tačiau ar galima istorinę asmenybę vertinti dabartiniais valdančiųjų kriterijais, atskiriant ją nuo epochos, nuo visos tuo metu buvusios aplinkos?

Apie tai prie RESPUBLIKOS apskritojo stalo diskutavo Nepriklausomybės Akto signatarė, Signatarų klubo prezidentė Birutė VALIONYTĖ, filosofas Vytautas RUBAVIČIUS, istorikas Tomas BARANAUSKAS, žurnalistas, istorijos tyrinėtojas Vidmantas VALIUŠAITIS. Diskusiją vedė apžvalgininkas Gediminas JAKAVONIS.

G.JAKAVONIS: Vis kalbame, reikia ar ne statyti Vilniuje paminklą A.Smetonai, kai atrodytų, viskas jau nuspręsta – sostinės meras, artėjant savivaldos rinkimams, net surado paminklui vietą šalia buvusio Rusų dramos teatro. Nors dar nežinoma, kaip paminklas atrodys, lyg ir laikas būtų baigti „laužyti ietis”, bet, prisimenant Lukiškių aikštės istoriją, kai vietoje Vyčio atsirado pliažas, ramybės nėra. Kas gi vyksta mūsų valstybės sostinėje?

V.RUBAVIČIUS: Lietuvos politinis valdantysis elitas sykiu su sostinės valdžia labai nenori, kad Vilnius būtų tvirtinamas ir teigtų save pasauliui kaip nacionalinės Lietuvos valstybės amžinoji sostinė. Nenorima tvirtinti suvokimo, kad Lietuva yra lietuvių tautos įkurta valstybė, tad sostinėje stengiamasi nedidinti lietuvybės simbolių ir ženklų, skatinančių lietuvybės savivoką ir jos kultūrinę raišką, kitaip tariant, nacionalinį patriotiškumą. Vilnius jau senokai visokiais būdais, net pasitelkiant vadinamąjį „G-tašką”, vaizduojamas kaip daugiakultūris ar multikultūris miestas, kuriame svarbiausias yra kitoniškumo, kitatautiškumo, pasauliškumo ir kitų panašių dalykų paveldas.

Lietuvybė dabartiniams valdantiesiems neįtinka dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, lietuvybė siejama su nacionalizmu, kuris visokiais būdais turi būti trinamas iš žmonių sąmonės ir europiniu, ir valstybiniu lygiu. Tokia yra kertinė pažangiojo europietiškumo nuostata, kurią vietiniai politikai itin uoliai įgyvendina. Tai bendros europinės išvalstybinimo ir ištautinimo politikos bruožas.

Tad Vilnius geriau perleidžiamas aktyvesniems ir agresyvesniems europinio „multikulti” puoselėtojams, miesto nulietuvinimą regint kaip jo vakarietiškėjimo ženklą. Daugiakultūriškumas yra gerai, kai jis pasitelkiamas ir plėtojamas lietuvybei stiprinti, jos kūrybinei galiai ugdyti, o ne lietuvybei susinti.

Kitas svarbus dalykas – kultūrinis ir politinis lenkybės dėmuo. Neiškeliant sostinės lietuviškojo dėmens, neteigiant jį esant lemtingą šakninį, stiprėja nelietuviškieji etnokultūriniai dėmenys, o su jais ir etnokultūrinė savimonė bei jos politinė raiška. Tad matome, kaip lenkų atstovai vis labiau ima Vilniaus valdymą į savo rankas. Lietuvos prezidentas A.Smetona kairiųjų liberaliųjų pažangiečių labai nemėgstamas – juk jis kaip buvo, taip ir liko „buržuazinis nacionalistas”, nuoseklus lietuvybės puoselėtojas ir tvirtintojas, visa savo kultūrine ir politine veikla teigęs, kad Lietuva yra lietuvių tautos steigta ir kuriama valstybė, o Vilnius – amžinoji jos sostinė.

Smetona teigė ir kitą dalyką – naujojoje lietuvių kuriamoje valstybėje jau nebėra jokių svetimtaučių, o tik kitataučiai, kuriuos būtina gerbti kaip tokius pat piliečius, tad jie turį visas teises puoselėti savą kultūrą ir kalbą. Kaip tik Smetona diegė lietuvių valdininkijai ir politikams suvokimą, kad negalima elgtis taip, kaip lenkai elgėsi su lietuviais, nes, jei mes imtume kerštauti, kuo besiskirtume nuo anų pavergėjų.

B.VALIONYTĖ: Mūsų istorija yra didinga, bet europinei sostinei būdingų ženklų-simbolių tikrai trūksta. LDK valdovas Gediminas „joja” neaišku kur, nei architektūriniu, nei istoriniu aspektu. Beje, tai vienintelis sostinėje paminklas valdovui ir tas pats nevykęs. Jei imsime kitą laikotarpį – tarpukarį – tai ačiū Vileišių šeimai už padovanotą atminimo ženklą sostinei.

Ačiū miesto savivaldybei, kad sugebėjo pastatyti atminimo ženklą Jonui Basanavičiui. Štai ir viskas. Dabar – begalinė diskusija apie paminklą A.Smetonai Vilniuje. Su senuoju dramos teatru istoriškai vieta susijusi, nes čia vyko 1917 m. lietuvių konferencija – to negalima paneigti, bet ar ji pagarbi statyti atminimo ženklą valstybės prezidentui? Kodėl paminklas negali stovėti Gedimino prospekte prie „Vagos” knygyno? Ši vieta irgi susijusi su A.Smetona.

Vilniaus miesto valdininkams nereikia istorinės atminties ženklų. Jų aiškinimas, kad pasikeitė epocha ir tokie atminimo ženklai nebemodernūs, yra tiesiog juokingas. Šiandienos politikieriams nepriimtinas A.Smetonos vardas, nes tai yra tautiškumo simbolis, o tautiškumas dabar nebereikalingas, lyg tai būtų blogis. Bet gi tai yra mūsų tapatybės neatskiriama dalis. Šiandien ukrainiečiai gina savo žemę, bet ne Europos ar pasaulio žemę.

Jie gina savo namus. Tad kodėl mes bijome įamžinti žmogaus atminimą, kuris daug prisidėjo prie lietuvių tapatybės suvokimo. Visi argumentai, kodėl nereikia paminklo yra niekiniai, tai rodo tik mūsų nutautėjimo – savo šaknų praradimo – lygį.

T.BARANAUSKAS: Pradėsiu nuo bendresnės minties apie visą Lietuvos istoriją. Kokius turime didžiausius ir reikšmingiausius Lietuvos istorijos politinius veikėjus? Juos galime išvardinti labai nesunkiai: Mindaugas, Gediminas, Algirdas, Kęstutis, Vytautas. Iš viduramžių tai ir viskas. Po viduramžių turime tik vieną tokio lygmens asmenį. Tai – A. Smetona.

Istorikai daug ginčijasi, ar tie didieji istorijos veikėjai yra tokie reikšmingi, o galbūt istorijos eigą labiau lemia kokie nors masiniai procesai? Bet paneigti, kad jie yra reikšmingi, negalima. Taip pat svarbu, kad ne kiekvienoje istorinėje epochoje tų didžiųjų asmenybių būna. Štai mes dabar ir gyvename tokioje epochoje, kurioje jų nėra. Tai ir yra atsakymas, kodėl daug kam nereikia A. Smetonos paminklo, nes gyvename geriausiu atveju vidutinybių epochoje, ir vidutinybės valdo. Nors dabar jau valdo gal ir mažiau nei vidutinybės…

Kai tokie asmenys sprendžia, ką įvertinti ir ko neįvertinti, jie tų didžiųjų asmenybių negali pripažinti – jie tik patys sau didūs, o buvimas didžiosios asmenybės šešėlyje juos žeidžia. Tai yra atsakymas, kodėl negali būti deramai įamžintas A.Smetonos atminimas Vilniuje, kodėl sunku pagerbti ir Vytautą Didįjį. Kada Lietuvoje buvo statoma daug paminklų Vytautui Didžiajam?

Smetonos laikais. Smetona buvo didelė asmenybė ir Vytautas buvo didelė asmenybė. Smetona ir visa jo laikų valdžia nesipriešino kitos didelės asmenybės pripažinimui. Tad paminklai didžiosioms asmenybėms ir statomi daugiausia tada, kai valdo didžiosios asmenybės, o ne vidutinybės.

V.VALIUŠAITIS: Formaliai žvelgiant, kritikus suprasti iš dalies galima: esama pagrindo apie A. Smetoną kalbėti kaip apie „kontroversišką asmenybę” – jo valdymo laikotarpiai vertinami nevienodai, priekaištaujama dėl 1926 m. gruodžio 17-osios, Lietuvos politinės raidos, kaip jis pats vadino, „posūkio”, palaipsniui įvesto autoritetinio režimo.

Tačiau žiūrint esmės, kiekvieną stipresnę politinę asmenybę galima pavadinti „kontroversiška”: ji visada turės savo šalininkų ir priešininkų. A.Smetona, žinoma, nebuvo šventasis, padarė klaidų, bet čia ne tas klausimas. Klausimas yra kitas: verta prezidento A.Smetonos asmenybė istorinio atminimo ar ne?

Dėl gruodžio 17-osios perversmo pasakyčiau štai ką. Taip, tai nebuvo demokratiškas veiksmas. Bet kartais susiklosto tokios istorinės aplinkybės, kai tenka spręsti klausimą: kas egzistenciškai svarbiau – politinė laisvė (demokratija) ar valstybės laisvė (suverenumas)? Nuo Antikos laikų žinomas posakis: Salus republicae suprema lex. (Respublikos sveikata – aukščiausias įstatymas). Žmonės, kurie tą „posūkį”, A.Smetonos žodžiais, įvykdė, matyt, galvojo, kad anomis aplinkybėmis Lietuvos suverenumas buvo svarbiau. Tarp kitko, pats A. Smetona perversme nedalyvavo, jis buvo pakviestas užimti pareigas jau post factum.

Taip pat svarbu prisiminti: perversmas įvyko be šūvio, be žmonių aukų, be protestų po perversmo, buvusiai valdžiai atlikus atitinkamus paskyrimus ir po to pačiai atsistatydinus, naujoji valdžia tarptautinės bendruomenės buvo pripažinta, su ja tęsiami tarptautiniai santykiai. Tai reiškia, kad visuomeninė opinija šį politinį pokytį priėmė daugmaž palankiai, nes šalies vidaus padėtis prie kairiųjų vyriausybės buvo susikomplikavusi.

Buvo paleisti visi vadinamieji politiniai kaliniai, kurių reikšminga dalis buvo slapti ar atvirti komunistai, t.y. Maskvos agentūra. Buvo griebtasi mažinti kariuomenę, prasidėjo karininkijos žeminimas ir viešas užgauliojimas, policija sumušė ir smurtu išvaikė patriotinę studentų demonstraciją, kuria jaunimas bandė atkreipti valdžios dėmesį į visuomenei nepriimtiną valstybės slinktį, regimą Kremliaus agentūros suaktyvėjimą Lietuvoje.

Bandyta likviduoti šaulių organizaciją, o profsąjungos pradėtos ginkluoti – prasidėjo „savanorių” pratybos su ginklais Radviliškyje, Šiauliuose, Kaune. Būta pagrįstų įtarimų, kad perversmą gali surengti komunistai. Tad manyta, jog Lietuvos patriotai spėjo užbėgti jiems už akių.

G.JAKAVONIS: Visada gerai, kai vyksta diskusija, kai įsiklausoma į įvairias nuomones, tačiau, žinant mūsų valdančiųjų išskirtinę poziciją, susidaro įspūdis, jog diskusija vyksta siekiant sau naudos. Turiu omenyje, pavyzdžiui, pono Dainiaus Žalimo poziciją, kai demonstruojama nuomonė, siekiant gauti gerai apmokamą darbą europinėse struktūrose. Tad klausimas būtų toks – kodėl skiriasi mūsų tautiečių ir Briuselio valdininkų, kuriems pataikauja politinis elitas, požiūris į nacionalinę valstybės istoriją?

V.RUBAVIČIUS: Europos Sąjungoje įsibėgėja naujos Europos istorijos sumanymas. Ta istorija bus dėstoma visose valstybėse, ugdant naujo europiečio savipratą. Kitaip tariant, naujoji istorija taps pagrindu pereiti nuo nacionalinių darinių prie europinės liaudies.

Toje istorijoje nebeturi išlikti žmonių sąmonę teršiančių ir praeitin juos kreipiančių istorinių atgyvenų bei tautinių prietarų ar stereotipų, tad ji turi būti apvalyta nuo visokių nacionalinių didvyrių, politinių veikėjų, nes visuose juose glūdi stiprus simbolinis bei politinis nacionalinės jausenos ir tautinio tapatumo turinys. Pažangiajam europiečiui bus diegiamas šiuo metu kuriamas istorinis pasakojimas, kuris turi tapti esminiu jo naujojo europietiškojo tapatumo bruožu, atsiejančiu jį nuo konkrečios gimtinės, savos žemės, tautos ir valstybės.

B.VALIONYTĖ: Europinės struktūros moka ženkliai didesnius atlyginimus, todėl mūsiškiai daro viską, kad tik pakliūtų į tą Europos elitą. Tam, kad ten pakliūtum, turi giedoti jų giesmę – mūsiškiams atrodo, kad tautiškumas ir patriotiškumas jų siekiams tiesiog trukdo. Tik štai Europos elitas iš Prancūzijos ar Vokietijos nepamiršta savo šaknų. Akivaizdu, kuo mažiau skaitlinga valstybė, tuo tvirtesnis turi būti jos sąmoningumas ir tapatybės suvokimas. Lietuvoje rinkti europarlamentarai rūpinasi tik savo gerove ir Lietuvos valstybė jiems tiesiog nerūpi, ką kai kurie ir deklaruoja atviru tekstu.

T.BARANAUSKAS: Prieš kalbant apie tai, kad mūsų elito požiūris į tautos istoriją nesutampa su tautos daugumos požiūriu, pirmiausia reikia išsiaiškinti, kas yra laikoma elitu ir kas lemia tai, kad tam tikri žmonės yra pristatomi kaip elitas? Štai, tarkim, istorikų „elitas”, kurio poziciją dažniausiai parodo žiniasklaida, kartais „dekonstruoja” mūsų istoriją, tuos jos momentus ir didvyrius, kurie svarbūs visuomenei ir jos istorinei savimonei. Tokių istorikų nėra daug.

Dauguma istorikų nėra kokie nors mūsų valstybės ar istorijos „priešai”, bet jie dažnai būna užsidarę siauresnės specializacijos rėmuose, dirba savo srityje ir yra neįdomūs žiniasklaidai, gal ir nelabai veržiasi į viešąją erdvę – tiesiog dirba savo tylų ir nelabai matomą darbą. Galima tai laikyti priekaištu ar pateisinimu, tačiau bet kuriuo atveju tai nėra „veikimas prieš istoriją”, kaip tai gali pasirodyti iš vieno kito triukšmingo dažniau parodomo istoriko pareiškimo.

O kodėl kai kurie radikaliais pareiškimais pasižymintys istorikai, tokie kaip Alfredas Bumblauskas, nuolat matomi žiniasklaidoje? Tai yra dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes dažnai matome ir kitus asmenis, kurie galbūt to nėra verti. Kodėl mes, žiūrėdami per žiniasklaidos akinius, „valstybės kūrėju” matome kokį nors Olegą Šurajevą, nors ir suvokiame, koks tai yra absurdas?

Tiksliau, kai kas tai suvokia, o kam nors gal ir įkalama į galvas, kad tokie yra mūsų valstybės „kūrėjai”. Arba miršta kokia nors „influencerė”, ir žiniasklaidoje apie tai daugiau informacijos, nei apie visų kultūros veikėjų mirtis kartu paėmus. Kitaip sakant, tai, ką didžioji žiniasklaida parodo, yra iškreipta realybė. Ir iš istorikų, ir iš kitų sričių veikėjų ji parodo visų pirma tuos, kurie tinka dabartinei vyraujančiai ideologijai

V.VALIUŠAITIS: Norėčiau atkreipti dėmesį į svarbų faktą, kuris diskusijose apie A.Smetoną ir paminklo jam reikalingumą ar nereikalingumą išleidžiamas iš akių: Kovo 11-osios aktas mini ne kokią kitą, o būtent 1938 m. konstituciją, kurios galiojimas trumpam buvo atkurtas 1990 m. kovo 11 dieną. Ką tai reiškia?

Tai reiškia tik viena: nepriklausomybę vėl iš naujo atkurianti Lietuva yra organiška tąsa tos valstybės, kurios nepriklausomybė buvo neteisėtai užgniaužta 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungos okupacija ir vėlesne aneksija. Atkurtos šalies nepriklausomybė grindžiama tuo Lietuvos valstybingumu, kurį gerbė ir pripažino tarptautinė bendruomenė, visų pirma, JAV, Vatikanas ir kitos šalys, ištisus 50 metų nesutikusios pripažinti sovietinės okupacijos ir išlaikiusios mūsų diplomatinių tarnybų veiksnumą iki pat 1990 m. Kovo 11-osios. Taigi, neigdami A.Smetoną, jo „neteisėtą” diktatūrinį režimą, faktiškai mes netiesiogiai neigtume ir Kovo 11-osios aktą.

Derėtų prisiminti ir tarptautinį kontekstą, kuriame Lietuva anuo metu gyvavo. Aplink buvo kur kas brutalesnės diktatūros: hitlerinė Vokietija, stalininė Sovietų Sąjunga, pilsudskinė Lenkija, Italijoje – Musolinis, Ispanijoje – generolas Franco. Nei latviai, nei estai juk irgi neišvengė autoritarizmo, panašūs režimai buvo susiformavę ir kitose Vidurio bei Rytų Europos valstybėse.

G.JAKAVONIS: Norėčiau, kad pakomentuotumėte Vilniaus valdžios santykį su Lietuvos valdžia ir jos žmonėmis. 1991 m. žudynes Medininkuose išgyvenęs pareigūnas Tomas Šernas yra pasakęs, kad tų metų sausį laisvę Vilniuje gynė iš šalies provincijos suvažiavę žmonės. Atsargos pulkininko J.Gečo knygoje „Parlamento gynėjai”, kurioje išvardintos tomis dienomis priesaiką Lietuvai davusiųjų pavardės, vilniečių taip pat mažuma. Galų gale, prestižinėje Lietuvos sostinės Lukiškių aikštėje turėjęs stovėti Vytis, atsidūrė Kaune. Sudaužyta atminimo lenta Jonui Noreikai – Vėtrai, keičiamas K.Škirpos gatvės pavadinimas… Dar tęsti?

V.RUBAVIČIUS: Vilniaus valdžia šiuo metu rodo ypač aršų lietuvybę neigiantį ir Lietuvos valstybę žeminantį „pažangietišką” daugiakultūriškumą. Ne tik žeminantį valstybę, bet ir ją silpninantį. Juk valstybės stiprybė glūdi visuomenės valstybingumo jausenoje, visuomenės didžiavimesi sava valstybe. Galima ploti delnais ir šėlti apsvaigus nuo narkotikų dekriminalizavimo, džiaugiantis dėl reklaminio „G-taško centro”, šitaip siūlančio tenkinti visokias atvykėlių seksualines fantazijas, tačiau vargu ar tai padeda mums susitelkti naujų geopolitinių iššūkių ir karinių grėsmių akivaizdoje.

Greičiau priešingai – rodo mus nebetenkant gyvybinių šaknų galios, gimtinės pajautos ir įsipareigojimo savo tėvynei. Visi tie išvardyti dalykai įsirašys į apgailėtinų Vilniaus valdytojų istoriją, o sykiu tai yra ir aiškūs vilnietiškosios visuomenės negalios ženklai – juk leidžiama tokiems žmonėms ir taip valdyti. Sostinės valdytojai, tarsi užbėgdami už akių naujajai rašomai Europos istorijai, rodo pasauliui, kokie jie „pažangūs” daužydami didžiausių lietuvių didvyrių paminklines lentas, keisdami gatvių pavadinimus ir visaip kovodami su šviesion ateitin žvelgti trukdančiais „lietuvybės stereotipais”. Sovietiniai ideologai taip pat skatino nesidairyti į praeitį, o žvelgti „šviesion ateitin” – jų ideologinių klišių gausu ir dabartinių kairiųjų liberaliųjų „pažangiečių” kalbose bei darbuose.

B.VALIONYTĖ: Tiek Vilniaus valdžioje, tiek Seime esanti didžioji dalis deputatų pamiršo, kad juos rinko žmonės ir jie yra atskaitingi jiems. Dabar valdžia nekreipia dėmesio į žmonių nuotaikas – tokio didelio atotrūkio tarp žmonių ir valdžios institucijų dar nebuvo. O juk visi žinome, kad pasitikėjimas savo valdžia yra labai svarbus nacionalinio saugumo klausimas. Lukiškių aikštės epopėja akivaizdžiai parodė, kad valdantiesiems Lietuvos valstybingumo ženklai yra nereikalingi.

T.BARANAUSKAS: Manau, nereikėtų sutelkti dėmesį tik į tai, kaip viskas blogai, ir prarasti viltį. Valdžios santykis su tauta gali keistis. Kartais viskas apsiverčia labai greitai. Reikia tik kad atsirastų ryškesnis lyderis, kuris žmones sutelktų. Kuo yra didžios didžiosios asmenybės? Vienas žmogus juk nieko padaryti negalėtų. Didžioji asmenybė yra ta, kuri sugeba šalia savęs sutelkti protingus žmones. O štai menkesnis žmogus apie save telkia kvailesnius už save, kurie moka jį pagirti ir niekada neiškils aukščiau už jį.

Didžioji asmenybė sutelkia tuos žmones, kurie gali kompensuoti tam tikras jos žinių ir gebėjimų spragas. Ji žino, ko jai reikia. Tokiam asmeniui atsiradus, daug kas gali pasikeisti labai greitai. Tai, kas šiandien atrodo didelė galia, po kelių metų gali atrodyti kaip smulkus ir nereikšmingas istorijos epizodas. Tad nereikia į viską žvelgti per šių dienų nesėkmių prizmę. Reikia ieškoti tos asmenybės ir stengtis, kad ji atsirastų.

V.VALIUŠAITIS: Jūsų paminėti ir nepaminėti faktai yra vieno ir to paties proceso dalis: pradedant A.Smetonos pasitraukimo iš Lietuvos sukarikatūrinimu (jau 1940 m. birželio 17 d. pradėta tiražuoti karikatūra, kaip prezidentas basas, „pasiraitojęs kelnes”, sprunka per upelį iš Lietuvos) ir „Sputnik” bei panašių agentūrų iki šiol platinama legenda apie Sausio 13-ąją, esą „savi šaudė į savus”. Matykim tendenciją – puolama visa, kas mūsų sąmonėje neatskiriamai susiję su kova už laisvę, valstybinę nepriklausomybę, tautinę tapatybę, už mūsų pačių teisę patiems spręsti reikalus savo žemėje. Ne visi norėtų, kad Lietuvoje tvarkytumėmės patys.

A.Smetona buvo žmogus, kuris manė, kad savo namuose mes turim ir galim tvarkytis patys. Ir paliko įspūdingą istorinį pavyzdį. Žinoma, jis padarė klaidų. A.Smetona tikrai nėra „mano herojus”, bet istorinis teisingumas reikalauja vis dėlto elgtis sąžiningai. Neturiu ko pridurti prie žodžių, kuriuos apie A.Smetoną pasakė Algirdas Julius Greimas: „O kam iš viso Lietuvoje buvo reikalingas Antanas Smetona? Tam, kad visi, dar net iki šiol, galėtų jį neigti ir kad jis savo pastovumu galėtų teigti Lietuvos nepriklausomybę.” Todėl į klausimą, ar reikia A.Smetonai paminklo Lietuvos sostinėje, atsakau vienareikšmiškai: taip.