Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC) paskelbė dar keletą buvusių KGB agentų pavardžių. Trijų Karalių dieną BNS išplatino pranešimą, kad tarp paviešintųjų yra ir du kultūros pasaulio vardai, nežinomi gal tik jauniausiajai kartai.
Žinią, kad aktorius Donatas Banionis ir dirigentas Saulius Sondeckis sovietų okupacijos metais buvo užverbuoti dirbti KGB agentais, „didžioji“ žiniasklaida paskelbė kaip sensaciją. Skaitytojai reagavo kritiškiau – dažniausiai skambėjo klausimas „Kodėl?“: kodėl jie? kodėl būtent dabar? kodėl ne tie ir tie? kodėl neskelbiami ir tą žinią patvirtinantys dokumentai?..
Neilgai trukus į svarstymus įsitraukė ir socialiniai tinklai – supažindiname su keliais veidaknygėje pasirodžiusiais komentarais.
Nijolė Oželytė. Kam sensacija, o daugiau žinantiems – dūmų uždanga
Aišku, geriau vėliau negu niekad, bet apie mirusius kalbėti lengva, o kodėl gi tylima apie gyvuosius ir aukštose pareigose sėdinčius ar sėdėjusius? Ar tikrai visus gina Liustracijos įstatymas, kuris sako, kad prisipažinusiųjų pavardės užslaptinamos?
Bet ar leistina užimti aukštas pareigas valstybės aparate tiems, kurie buvo agentais ir prisipažino? O gal jie jas užima dėl to, kad neprisipažino? Tada KAS neleidžia taip pat „drąsiai“ išviešinti ir jų, visiškai gyvų ir tebeveikiančių, pavardes? KAS? Mūsų Saugumas ar rusiškas?
Dar užvakar skelbdama postą prie straipsnio apie veikėjus, veikusius ir tebeveikiancius prieš NATO, buvau priversta paminėti tik agento Saliuto slapyvardį, nes juk nesvarbu, kad pats matei dokumentus, įrodymų negali parodyti, o jie gi visada apsimeta didžiausiais patriotais.
Nebuvo viskas taip paprasta – viduje žinojome daugmaž viską apie visus, žmonės mus kaltino nedraugiškumu, o mes nieko negalėjome paaiškinti, nes popierių mums niekas nedavė, kad paskelbtume.
Prisiminkite ir tai, kad Valstybės Saugumo komiteto vadovu ir Užsienio reikalų ministru buvo pasodinti KGB rezervistai. Kaip tam Profesoriui užteko išminties ir kantrybės nestoti į atviro karo su KGB agentūra poziciją, kai atsakomybė už Šatrijos veiksmais išprovokuotą kruviną Sausio 13-ąją lietuviški judai bandė užmesti ant jo galvos….
Per stebuklą išsisukome, nes spąstus spendė ir tebespendžia ne tik svetimi…
Arvydas Anušauskas. Kiekvieną reikia vertinti individualiai
Matau, kad reikia ir man parašyti šia tema. Pirmiausia, straipsnis kaip reta su teisingu pavadinimu. Būtent – sąrašas. Tad klausiantiems apie D.Banionio santykius su KGB atsakysiu – turinys nėra žinomas.
Tačiau kyla klausimų, kodėl jis tariamai užverbuotas 1970 metais, jau po filmo „Ne sezono metas“, kurio filmavimo metu konsultantais buvo aukšto rango KGB pareigūnai? Ar tikrai buvo tokia verbavimo būtinybė? Tai kodėl labai greitai buvo išbrauktas, nors kiti buvo KGB agentų sąrašuose iki gyvenimo pabaigos? Kodėl žymių LT žmonių pavardės į sąrašą įrašytos paskutinės ir tai padaryta ranka, nors visas sąrašas spausdintas? Taigi atsakymų į šiuos klausimus nėra.
Šiame sąraše (galite pasižiūrėti jau paviešintus) yra ir tikrų KGB agentų, ir tokių, kurie tik pasirašė bendradarbiavimo raštelius ir dingo iš KGB akiračio. Todėl šio istorinio dokumento pagrindu skelbiamus asmenis reikia vertinti individualiai, kiekvienas iš jų turėjo savo istoriją ir nebūtinai toje istorijoje KGB suvaidino lemiamą vaidmenį.
Kam reikėjo tokio sąrašo KGB? Tai buvo metas, kai masiškai naikintos KGB agentų bylos ir KGB sudarinėjo jų sąrašą daugiau savo sėkmingai (ir nesėkmingai) istorijai (matyt, jaunųjų kagėbistų mokymo tikslais) pagrįsti. Juk savo ateities KGB taip ir nenumatė.
Tomas Baranauskas. „Man įdomiau ne tai, kas skelbiama, o tai, kas slepiama“
Taigi, skelbiami kažkokie atsitiktinai po ranka pakliuvę KGB agentai, o gal net ne agentai…
Man įdomiau ne tai, kas skelbiama, o tai, kas slepiama. O slepiama ne taip jau ir mažai: net 1500 KGB agentų, „prisipažinusių“ 2000 m. ir gavusių Lietuvos valstybės įsipareigojimą slėpti jų „mažytę“ paslaptį 75 metus.
Čia kyla keletas klausimų:
1) kokia nauda Lietuvos valstybei iš tokio „prisipažinimo“, kad už tai, kaip už gerą daiktą, reikia šitaip įsipareigoti? Kaip gali būti panaudota valstybės naudai tokia informacija, jeigu jos ne tik kad negalima naudoti, bet ir reikia akylai slėpti nuo visuomenės?
2) Kuo toks „prisipažinimas“ iš esmės skiriasi nuo paraiškos gauti valstybės apsaugą savo ne itin švarios biografijos slėpiniams?
3) Kas ta apie prisipažinimą žinanti valstybė, ir ką ji su tais prisipažinimais veikia?