Alfa.lt
Kurių velnių demokratinei valstybei reikia sekti žmones, kurie nedaro, nesirengia daryti ir nėra padarę nusikaltimų? Kokiose valstybėse juodieji sąrašai tampa didele vertybe ir yra aukščiau įstatymo? Kokiose šalyse žmogus neturi teisės apginti savo teisių ir laisvių, savo reputacijos ir savo šeimos? Kokiose šalyse specialiosios tarnybos ir jų per metų metus sukaupta ir informacinėse sistemose saugoma nepatikrinta ir nepatikima informacija tampa efektyviausiu įrankiu politinėje kovoje?
Demokratinėje šalyje valdžia seka žmones, kurie padarė, daro ar rengiasi daryti nusikaltimus. Visuomenė tiesiogiai ar per savo atstovus nusprendžia, kokios žmonių veikos yra nusikalstamos ir pavojingos visuomenei ir kokios už šias veikas turi būti skiriamos bausmės. Visas šias veikas visuomenė įrašė į atskirą įstatymą – baudžiamąjį kodeksą. Viskas ten parašyta aiškiai ir konkrečiai.
Nedemokratinėje šalyje valdžia seka visus: ir tuos, kurie daro nusikaltimus, ir tuos kurie jų nedaro. Valdžia ypatingą dėmesį skiria aktyviems visuomenės veikėjams, politikams. Tiems, kurie gali kelti grėsmę pačiai valdžiai ir jos sukurtai valdymo sistemai.
Demokratinėje šalyje valdžia kaupia ir saugo informaciją apie nusikaltėlius ir jų nusikalstamą veiklą. Yra griežtai draudžiama kaupti ir saugoti informaciją apie žmogaus privatų gyvenimą. Jeigu renkant informaciją apie nusikaltėlį pateko informacija apie jo ar kitų žmonių privatų gyvenimą, tai ji nedelsiant turi būti sunaikinta. Griežtai yra draudžiama ją saugoti ir amžiais laikyti. Tokia yra demokratijos vertė.
Nedemokratinėje šalyje valdžia kaupia ir saugo informaciją apie visus žmones ir apie visų jų privačius gyvenimus. Informacija apie žmonių silpnybes, iškrypimus, amoralius poelgius, problemas, psichines ligas, paklydimus, išgyvenimus, skausmus, ginčus ir pykčius, meilužes ir žmonas, santykius su artimaisiais, draugais ir partneriais, ir kita yra kaupiama, saugoma ir amžiams laikoma. Valdžia skiria didelį dėmesį asmenims, kurie, jos manymu, kelia grėsmę valdžiai ir jos sukurtai valdymo sistemai. Valdžia nori šiuos žmones valdyti, nori šiuos žmones kontroliuoti. Yra sakoma, kad kiekvienas žmogus turi savo mygtuką. Norint jį valdyti, reikia šį mygtuką atrasti ir paspausti.
Demokratinėje šalyje valdžia žmones į aukštus postus skiria vadovaudamasi tik įstatyme numatytais pagrindais. Kiekvienas asmuo gali apginti save, gali nesutikti su komisijos priimtais sprendimais, gali paduoti juos į teismą, nes yra sudarytos aiškios ir konkrečios žaidimo taisyklės, t. y. kaip yra skiriami žmonės į postus, kaip yra organizuojami konkursai. Abejotinos reputacijos žmogus negali būti paskirtas į aukštus valstybės postus. Tai yra aksioma. Abejotinos reputacijos žmogus yra aiškiai aprašytas įstatyme. Asmuo negali būti laikomas nepriekaištingos reputacijos ir eiti valstybės tarnautojo pareigas, jeigu jis:
1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
2) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikaltimo padarymo ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
3) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl baudžiamojo nusižengimo valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio baudžiamojo nusižengimo padarymo ir nuo apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos nepraėjo treji metai;
4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl nusikaltimų, kuriais padaryta turtinė žala valstybei, ir turi neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;
5) yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;
6) atleistas iš valstybės tarnautojo pareigų už šiurkščius pažeidimus arba šio pripažintas padaręs tarnybinį nusižengimą, už kurį turėtų būti skirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš pareigų, ir nuo atleidimo iš pareigų dienos arba nuo pripažinimo padarius tarnybinį nusižengimą dienos nepraėjo treji metai;
7) atleistas iš skiriamų arba renkamų pareigų dėl priesaikos ar pasižadėjimo sulaužymo, pareigūno vardo pažeminimo ir nuo atleidimo iš pareigų dienos nepraėjo treji metai;
Straipsnio tęsinį skaitykite ČIA.
