Šiandien, liepos 2 dieną, trejų metų sukaktį minintis Lietuvos Sąrašas renkasi į pirmąjį partijos suvažiavimą.
Suvažiavime bus aptartos partijos veiklos ir finansų ataskaitos, apsvarstytos Lietuvos Sąrašo veiklos perspektyvos, patvirtinti atnaujinti partijos įstatai ir programa, išsirinkta partijos taryba ir pirmininkas.
Atnaujintų Lietuvos Sąrašo įstatų projektasviešam svarstymui buvo paskelbtas anksčiau, šiandien pasirodė ir naujoji Lietuvos Sąrašo programa. Kviečiame su ja susipažinti ir teikti pasiūlymus, kai Lietuvos Sąrašas galėtų įgyvendintų savo pradinį siekį – atgaivinti demokratinę Lietuvos Respubliką kaip savarankišką ir savivaldžią piliečių bendruomenę.
Primename ir ankstesnes Lietuvos Sąrašo programas:
Lietuvos sąrašo partijos siūloma Respublikos atkūrimo programa: Lietuvos darbų sąrašas
Lietuvos Sąrašo rinkimų į Vilniaus tarybą programa
Lietuvos Sąrašas: Būk Šiaulių šeimininkas!
Lietuvos Sąrašas Pagėgiuose: Gyvenkime be baimės!
Vilnietis Juozapas. Pasiūlymai Lietuvos Sąrašo programai
Lietuvos Sąrašo programa
Suvažiavimui teikiamas projektas
(Programa yra atviro kodo: atvira piliečių siūlymams)
Lietuvos sąrašo veiklos siekis – atgaivinti ir stiprinti demokratinę Lietuvos Respubliką kaip savarankišką ir savivaldžią piliečių bendruomenę. Taip Lietuvos Sąrašas tęsia istorinį lietuvių tautos siekį gyventi laisvos politinės tautos gyvenimą, pagrįstą pamatinėmis Vakarų civilizacijos vertybėmis.
Lietuvos Sąrašas kviečia kurti laisvą Respubliką, kuri jungtų Tėvynėje ir pasaulyje gyvenančius Lietuvos žmones, kurioje žmogus būtų gerbiamas ir saugus, kurioje pilietis būtų savo krašto šeimininkas.
Lietuvos Sąrašas veikia kaip pilietinė ir politinė platforma, atvira demokratinių permainų ir teisingumo valstybėje siekiantiems žmonėms. Jo veikla grindžiama gyvu dialogu su piliečiais ir visuomene.
Siūlome atsisakyti uždaro, neskaidraus nomenklatūrinio valdymo ir įtvirtinti tikrą piliečių ir tautos savivaldą: turime grįžti prie Konstitucijos, prie joje apibrėžtų demokratijos principų, kad atkurtume lietuvių pasitikėjimą valstybe ir sutvirtintume tautos gyvenimo pamatus.
Siūlome suteikti viešajai politikai jos tikrą turinį – rūpestį tautos likimu ir išlikimu. Būtina iš esmės atnaujinti Lietuvos politinę darbotvarkę. Joje turi vyrauti svarbiausi tautos gyvenimo klausimai: teisingumo užtikrinimas, žmogaus orumo ir gerovės gynimas, piliečių ir tautos kūrybinių galių ugdymas bei tapatybės tvirtinimas, emigracijos stabdymas, socialinės atskirties ir skurdo mažinimas, visuomenės solidarumo ir nacionalinio saugumo stiprinimas. Politikoje propagandą ir viešųjų ryšių akcijas turi keisti patikima ir išsami informacija apie tautos ir valstybės būklę, jos pagrindu plėtojamas visuomenės dialogas bei priimami veiksmingi sprendimai.
I. Valstybės valdymo pertvarkymas
Norint sugrąžinti tautai politines galias būtina atkurti į Seimą renkamų tautos atstovų ryšius su piliečiais, sumažinti jų priklausomybę nuo anoniminių jėgos grupuočių, paversti Seimą tikra Tautos atstovybe, o piliečiams suteikti teisę dalyvauti kuriant bendro gyvenimo taisykles.
Tam reikia:
• atsisakyti Seimo rinkimuose partijų sąrašų ir rinkti tautos atstovus tik tiesiogiai vienmandatėse apygardose, taip sutvirtinant Seimo narių ryšį su piliečiais ir sumažinant jų skaičių;
• suteikti piliečiams teisę inicijuoti pirmalaikius Seimo nario rinkimus savo apygardoje;
•išskaidrinti teisėkūros procesą ir sudaryti sąlygas jame dalyvauti piliečiams – įteisinti ir įdiegti privalomų viešųjų konsultacijų, viešųjų klausymų, gyventojų apklausų, referendumų praktikas;
• užtikrinti veiksmingą parlamentinę valdžios kontrolę – visi parlamentiniai tyrimai, išskyrus labai retus ypatingus įstatymu apibrėžtus atvejus, privalo būti vieši; 30 tūkst. piliečių turi turėti teisę inicijuoti parlamentinį tyrimą;
• prie visų Seimo komitetų sukurti visuomeniniais pagrindais veikiančias ekspertų tarybas (Lietuvos ekonomikos tarybą, Biudžeto tarybą, Užsienio reikalų tarybą ir kitas), teikiančias viešas ekspertines išvadas ir pasiūlymus Seimo komitetams ir Seimui;
• nacionalinio biudžeto formavimą padaryti viešą, detalus biudžetas, jo išlaidos privalo būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje;
• užtikrinti sąlygas pilietinei visuomenei, pilietinėms organizacijoms prižiūrėti valdžios institucijas, dalyvauti valstybės valdyme ir savivaldoje;
•sudaryti sąlygas išeivijai dalyvauti Lietuvos valstybės ir tautos kūrime – Konstitucijoje aiškiai įtvirtinti nuostatą, kad prigimtos, iš tėvų paveldėtos Lietuvos pilietybės iš žmogaus valdžia negali atimti.
II. Tikros savivaldos įtvirtinimas
Kad Lietuvos piliečiai taptų savo vietovės, krašto ir Tėvynės šeimininkai, būtina:
• Lietuvoje, kaip visoje Europoje, atkurti pirmąją ūkiškai savarankišką savivaldos grandį – įteisinti piliečių renkamas seniūnijų tarybas;
• seniūnijų ir esamas savivaldybių tarybas rinkti ne pagal partijų sąrašus, bet tiesiogiai vienmandatėse apygardose;
• išplėtoti seniūnijų ūkinį savarankiškumą;
• savivaldos sprendimus grįsti privalomomis viešosiomis konsultacijomis, viešaisiais klausymais, gyventojų apklausomis;
• greta savivaldybės tarybos komitetų, delegavimo principu remiantis, suburti realiai veikiančius visuomeninius ekspertų komitetus, turinčius teisę gauti visą savo srities informaciją, teikti sprendimų projektus, gauti argumentuotus atsakymus;
• įtraukti piliečius į savivaldybių biudžetų formavimą: detalūs savivaldybių biudžetai, jų išlaidos turi būti visiems piliečiams matomos elektroninėje erdvėje, o investiciniai projektai – aptariami ir rengiami kartu su vietos bendruomenėmis;
• parengti miestų ir rajonų saivaldybių referendumų tvarką, kad piliečiai, surinkę sutartą skaičių parašų, turėtų teisę inicijuoti visuotinę gyventojų apklausą, kurios rezultatas būtų privalomas savivaldybės tarybai ir merui;
parengti tvarką, kaip piliečiai gali atšaukti tarybos narį, dėl nederamo elgesio praradusį gerą reputaciją ir visuomenės pasitikėjimą.
III. Teisingumo užtikrinimas
Teisingumas yra laisvos valstybės pamatas. Jį užtikrinti, laiduoti žmogaus teises ir laisves, įmanoma tik pertvarkius teisėtvarką. Būtina užkirsti kelią politinei valdžiai ir slaptosioms tarnyboms naudotis teismais kaip savivalės įrankiu.
Tam reikia:
• reformuoti teismų sistemą – perduoti Konstitucinio Teismo funkcijas Lietuvos Aukščiausiajam teismui, administracinius teismus įjungti į bendrosios kompetencijos teismų struktūrą;
• išskaidrinti visų grandžių teisėjų atranką, taip užtikrinant, kad teisėjais būtų tik sąžiningi ir kompetentingi teisininkai: kandidatus į teisėjus prieš mėnesį visuomenei pristatyti viešai, sudarant sąlygas piliečiams užduoti jiems klausimus ir išsakyti pastabas – visi teisėjai skiriami tik po viešųjų klausymų;
• pakeisti apygardų ir apylinkių teismų teisėjų skyrimo tvarką: apygardų teismų teisėjus Prezidento teikimu skiria Seimas, o apylinkių teismų teisėjus, po viešųjų klausymų savivaldybių taryboms pritarus, skiria Prezidentas;
• užtikrinti visuomenės dalyvavimą vykdant teisingumą – korupcijos, piktnaudžiavimo tarnyba ir kitose visuomenei svarbiose bylose privalo dalyvauti tarėjai, o ypatingas bylas turi nagrinėti prisiekusiųjų teismas;
• suteikti piliečiams teisę kreiptis į teismą su kolektyviniais ieškiniais ginant viešąjį interesą;
• įteisinti tvarką, kad generalinį prokurorą ir jo pavaduotojus Prezidento teikimu po viešųjų klausymų skirtų Seimas, ypatingoms byloms ištirti Seimas su Prezidentu galėtų skirti ypatingąjį prokurorą;
• įgyvendinti nuoseklią teisėtvarkos liustraciją, uždraudžiant dirbti teisėtvarkossistemoje KGB darbuotojams ir bendradarbiams;
• išvaduoti pažeidžiamus piliečius iš Valstybės saugumo departamento šantažo: išviešinti visus neteisėtos, „kabinetinės liustracijos“ duomenis;
• pertvarkyti Valstybės saugumo departamentą, esmingai sustiprinant jo kontržvalgybos funkcijas ir griežtai uždraudžiant naudoti žvalgybinės kovos priemones (dezinformaciją, šantažą ir kitas) prieš Lietuvos visuomenę ir piliečius;
• įstatymu kiekvienam piliečiui užtikrinti teisę susipažinti su valdžios įstaigų apie jį surinkta informacija;
• pertvarkyti ir padaryti veiksmingą Seimo kontrolierių instituciją,suteikiant jai galias realiai ginti žmogaus teises nuo valdžios savivalės, patikint atsakomybę už jų apsaugą ir sustiprinant pilietinę bei parlamentinę pačių Seimo kontrolierių veiklos priežiūrą;
• sugrąžinti valstybei antstolių tarnybą, kad ji nepamintų socialiai pažeidžiamų asmenų teisių.
IV. Ekonomiškai savarankiškos ir solidarios visuomenės kūrimas
Dėl socialinės nelygybės, skurdo, piliečių ekonominio nesavarankiškumo, nedarbo Lietuva nyksta fiziškai. Pajamų nelygybė Lietuvoje – viena didžiausių Europos Sąjungoje: santykis tarp daugiausia ir mažiausiai uždirbančių žmonių siekia 5,9 karto. Neskaidriai, neatsakingai ir neveiksmingai tvarkomi Lietuvos viešieji finansai. Augant Lietuvos bendrajam vidaus produktui, gyventojų atlyginimai lieka „įšalę“. Net 20 nuošimčių žmonių, turinčių darbą, gyvena žemiau santykinės skurdo ribos. Ypatingai gausi lietuvių emigracija keičia ne tik tautos dabartį, bet ir ateitį. Masinė emigracija ir ypatingai mažas gimstamumas – didžiausi iššūkiai mūsų ekonominiam tvarumui bei nacionaliniam saugumui.
Norint sumažinti socialinę nelygybę, sustiprinti piliečių ekonominį savarankiškumą ir visuomenės solidarumą bei taip stabdyti Lietuvos nykimą, būtina:
• įtvirtinti valstybės gyvenime socialinio teisingumo bei solidarumo principus ir jų nuosekliai laikytis – ekonominę politiką nukreipti į žmonių gerovės kūrimą;
• įdiegti solidarią diferencijuotą mokesčių sistemą: sumažinti mokesčius mažiausias pajamas gaunantiems žmonėms bei šeimoms, auginančioms vaikus, o dirbančiųjų bei šeimų pajamos, kurios yra mažesnės nei santykinė skurdo riba, turi būti neapmokestinamos;
• atsisakyti mokestinės diferenciacijos skirtingų profesijų atstovams – mokytojai, antstoliai, advokatai, vadybininkai turėtų mokėti mokesčius pagal tuos pačius tarifus;
• palaipsniui sumažinti darbo mokesčius, kurie yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje, ir padidinti pajamų mokesčio tarifą;
• pertvarkyti socialinio draudimo sistemą: turi būti aiškiai pagrįstos socialinio draudimo įmokos bei mokesčiai; kiekvieno darbuotojo pensija tiesiogiai susieta su jo įmokomis į valstybinį pensijų fondą; valstybinis pensijų draudimo fondas turi būti atribotas nuo politikų įtakos;
• nediskriminuoti pensininkų, norinčių ir galinčių dirbti bei susikurti papildomų pajamų šaltinį, mokestinėmis priemonėmis;negalią turintiems žmonėms, kurių Lietuvoje yra per ketvirtį milijono, sudaryti sąlygas dirbti ir realizuoti savo gebėjimus, nemažinant jiems socialinės paramos; padėti jiems įsitraukti į visuomenės gyvenimą;
• pasiekti, kad valstybiniame sektoriuje apmokėjimo už darbą skirtumai aukštąjį išsilavinimą turintiems darbuotojams nebūtų didesni daugiau nei 4 kartus (šiuo metu valstybės sektoriaus darbuotojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, atlyginimų skirtumai siekia 8 ir daugiau kartų);
• nuolatos informuoti emigravusius tautiečius apie naujas darbo vietas Lietuvoje, užtikrinti skaidrius konkursus į darbo vietas valstybės tarnyboje ir viešajame sektoriuje, siūlyti mokymo programas sugrįžtantiems;
• vaikams, augantiems socialiai pažeistose šeimose, užtikrinti lygų gyvenimo startą – suteikti jiems reikalingų papildomų socialinių paslaugų, deramą ugdymo ir kultūros aplinką;
• užtikrinti viešųjų finansų pilietinę kontrolę ir taupų bei veiksmingą jų valdymą – biudžeto lėšos privalo būti naudojamos efektyviai; atsisakyti ES lėšų “įsisavinimo” politikos, orientuotis į rezultatą, o ne procesą;
• nuosekliai demonopolizuoti ekonomiką ir užtikrinti veiksmingą valstybinę bei pilietinę monopolijų kontrolę (Pasaulio ekonomikos forumo duomenimis, pagal antimonopolinės politikos efektyvumą Lietuva yra 98 iš 148 pasaulio šalių);
• esmingai sumažinti politinę ir buitinę korupciją, atsisakyti nepotizmo valstybės tarnyboje ir viešajame sektoriuje – skaidriais konkursais šiuos sektorius atverti gabiam ir išsilavinusiam jaunimui;
• daug aktyviau rūpintis vidaus ir užsienio investicijų pritraukimu, kuo tolygesniu jų pasiskirstymu Lietuvos regionuose;
• peržiūrėti visų grandžių biurokratiją ir atsisakyti neveiksmingos, perteklinės jos dalies;
• kaime ir miesteliuose sudaryti sąlygas vidutiniams ir smulkiems šeimos ūkiams kurtis; išplėtoti kaimo ir miestelių jaunimo verslumo ugdymo ir skatinimo programas.
V. Tautos kūrybinių galių stiprinimas
Rūpestis švietimu, kultūra, mokslu, informacija turi tapti Lietuvos politinės darbotvarkės prioritetu. Būtent nuo šių sričių plėtros priklauso piliečių bei visuomenės kūrybinės galios, tautos laisvė, jos tapatybė ir išlikimas.
Stiprinant tautos kūrybines galias, reikia:
• mokslo, studijų, švietimo, informacijos politiką stipriau susieti su Lietuvos visuomenės ir valstybės raida, dabartiniais jos uždaviniais: akademinę bendruomenę kryptingomis programomis skatinti ne tik išsaugoti savarankiškumą, bet ir aktyviai įsijungti į valstybės gyvenimą, prisidėti prie visuomenės kūrimo; išplėtoti akademinių diskusijų, viešųjų paskaitų, viešų ekspertinių vertinimų, atvirųjų universitetų praktikas;
• per apsibrėžtą laiką pasiekti, kad Lietuvos vaikus ir jaunimą ugdytų gabiausi ir geriausią išsilavinimą turintys asmenys: iš esmės pagerinti ne tik mokytojų rengimo ir tobulinimo sistemas, bet ir jų darbo sąlygas, sudaryti galimybes įvairiais keliais į mokyklas ateiti jauniems profesionalams – programą „Renkuosi mokytis” paversti nacionaline programa;
• suteikti Lietuvos vaikams ir jaunuoliams kokybišką išsilavinimą: glaudžiai susieti ugdymo turinį ir mokyklų gyvenimą su Lietuvos tikrove, jos istorinėmis tradicijomis, jaunosios kartos patirtimi ir pasaulio ugdymo pasiekimais, užtikrinti savalaikę ir kryptingą pagalbą mokykloms, nepasiekiančioms deramos ugdymo kokybės;
• užtikrinti vaikams, jaunimui ir suaugusiems švietimo bei visaverčio kultūrinio gyvenimo prieinamumą: išplėtoti kokybišką ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo tinklą, atverti jį socialinių problemų turinčioms šeimoms; kaimo ir miestelių vaikams, jaunimui sudaryti galimybes pažinti miestų kultūros centrus;
• sustiprinti mokytojų kultūrinį, visuomeninį ir politinį vaidmenį valstybėje;
• kryptingai formuoti polilogišką ir savarankišką Lietuvos informacinę erdvę, kuri veiktų kaip visiems piliečiams atviras forumas, kurioje būtų aptariamos svarbiausios visuomenės problemos, ją telkiančios idėjos ir vertybės;
• visuomenei ir Lietuvos kultūrai atverti „visuomeninį transliuotoją”, išvaduoti jį iš valdžios ir specialiųjų tarnybų įtakos;
• ypatingą dėmesį skirti jaunimo ir visuomenės pilietiniam bei politiniam ugdymui: ryškesnį pilietinį matmenį suteikti visam ugdymo turiniui ir mokyklos gyvenimui;
• valstybės programomis remti ir plėtoti regionų kultūrą, skatinti profesionaliosios kultūros ir jaunųjų menininkų kūrybos sklaidą regionuose;
• nuosekliai rūpintis lietuvybės išsaugojimu išeivijoje – kurti ir įgyvendinti įvairaus pobūdžio išeivių vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų lituanistinio ugdymo programas, stiprinti vaikų ir jaunimo ryšius su Lietuva, finansuojant kultūrines vasaros stovyklas, seminarus, akademijas, specialias kolegijų ir universitetinių studijų programas.
VI. Nacionalinio saugumo užtikrinimas
Norint išvengti 1940 metų klaidų ir užsitikrinti Lietuvos saugumą naujų grėsmių bei iššūkių akivaizdoje, būtina peržiūrėti ir iš esmės atnaujinti valstybės gynybos ir užsienio politiką – ją padaryti viešą, grindžiamą patikima informacija ir piliečių dialogu.
Rūpinantis saugumu reikia:
• kuo greičiau atkurti pasitikėjimo ryšius tarp politikų, valstybės institucijų ir piliečių;
• kaip Lietuvos saugumo pagrindą nuosekliai stiprinti demokratiją, konstitucinę santvarką, piliečių solidarumą ir jų pasirengimą ginti savo ir valstybės laisvę kaip aukščiausią vertybę;
• profesionaliai parengti krašto gynybos planus ir su jais išsamiai supažindinti piliečius;
• atlikti nepriklausomą kariuomenės auditą ir jį pristatyti visuomenei;
• NATO struktūroje esmingai stiprinti gynybinį bendradarbiavimą su Baltijos, Šiaurės ir Vidurio Europos šalimis;
• aktyviai veikiant Europos Sąjungos struktūrose siekti bendros veiksmingos gynybos ir energetikos politikos, nuosekliai kelti Karaliaučiaus krašto demilitarizavimo klausimą;
• atkurti ir išplėtoti ryšius su demokratinėmis Rusijos ir Baltarusijos jėgomis, aktyviau imtis Rytų partnerystės programų;
• prisidėti prie demokratinių Europos pamatų stiprinimo: stengtis Europą kurti kaip piliečių ir tautų, o ne biurokratų valdomą valstybių sąjungą.