Kaip jau ne kartą yra rašyta, Lukiškių aikštės memorialui sukurti buvo skelbta net keli konkursai. Deja, pasibaigę niekuo, dėl vienų ar kitų priežasčių skandalingai nuvylę ir juose dalyvavusius menininkus, ir didelių vilčių turėjusią visuomenę, tad daugel metų atidėliota aikštės rekonstrukcija šiemet buvo pradėta neturint galutinio sprendimo, kaip pasiekti skambiai įvardytą tikslą – paversti Lukiškių aikštę „daugiafunkcine Lietuvos laisvės ir demokratijos erdve“.
Nors ir „paskutinę minutę“ Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru ryžosi perimti iš visuomenės iniciatyvą, kad švenčiant Lietuvos valstybės atkūrimo 100-ųjų metinių jubiliejų Lukiškių aikštė būtų ne tik rekonstruota, bet ir suformuota kaip „pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė su Laisvės kovų memorialiniais akcentais“.
Taigi atitinkamuose kabinetuose buvo sumanyta skubos tvarka paskelbti konkursą, kuris atrinktų penkis menininkus ar jų kolektyvus , kad šie savo idėjas, kaip įamžinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą Lukiškių aikštėje, plėtotų kūrybinėse dirbtuvėse.
Pačiai Laisvės kovų memorialo idėjai buvo suformuluoti trys reikalavimai. Visų pirma, idėjinis – memorialas turi būti skirtas „kovojusiųjų ir žuvusiųjų už Lietuvos laisvę atminimui įamžinti ir pagerbti“. Antrasis – „techninis“: „Memorialo idėja turi būti pritaikyta prie šiuo metu vykdomo Lukiškių aikštės Vilniuje rekonstrukcijos projekto erdvės ir mastelio“. Trečiąjį reikalavimą sąlygiškai būtų galima pavadinti „praktiniu“: „Projekto idėja turi būti realiai įgyvendinama ir jos galutinė sąmata negali viršyti 500 000 eurų, įskaitant honorarus ir memorialo gamybos bei pastatymo išlaidas. Projektą turi būti įmanoma įgyvendinti iki 2018 m. gruodžio 1 d.“
Įvertinti visas kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialo idėjas ir atrinkti penkis projektus buvo patikėta ekspertų komisijai iš septynių narių:
Dr. Alfredas Bumblauskas – istorikas, VU Istorijos teorijos ir kultūros istorijos katedros vedėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas;
Dr. Lolita Jablonskienė – dailėtyrininkė, Nacionalinės dailės galerijos vadovė;
Virginija Januškevičiūtė – šiuolaikinio meno kuratorė, komisijos posėdžio pirmininkė;
Dr. Giedrė Mickūnaitė – dailėtyrininkė;
Deimantas Narkevičius – skulptorius ir filmų kūrėjas, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas;
Mindaugas Pakalnis – urbanistas, Vilniaus miesto savivaldybės Miesto plėtros departamento direktorius;
Dr. Ūla Tornau – šiuolaikinio meno kuratorė, architektūros istorikė.
Atrankai buvo pateikta daugiau nei trisdešimt idėjų. Dalyvauti kūrybinėse dirbtuvėse, skirtose Lukiškių aikštės memorialo sukūrimui, liepos 26 dieną komisija pakvietė penkis autorius arba autorių kolektyvus: architektą Gintarą Čaikauską su kolektyvu – skulptoriumi Arūnu Sakalausku ir architektais Linu Naujokaičiu bei Kęstučiu Akelaičiu (šis autorių kolektyvas visuomenei pažįstamas kaip Vyčio paramos fondo kuriamo memorialo projekto autoriai); architektą, humanitarinių mokslų daktarą, architektūros teoretiką Tomą Grunskį su kolektyvu „aexn“; skulptorių ir dizainerį Andrių Labašauską; kraštotyrininką Algimantą Lelešių; fotografą, filmų ir meno instaliacijų kūrėją Darių Žiūrą.
ŠMC pranešime spaudai teigiama, jog „[e]kspertų komisija siekė atrinkti pirmiausia tas idėjas, kurios neprieštarauja reprezentacinei aikštės funkcijai ir šiuo metu įgyvendinamam architektūriniam aikštės piešiniui; taip pat – tas, kurios, komisijos nuomone, geriausiai atsako į užduotį memorialu įamžinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą. Ne mažiau svarbus kriterijus – idėjų atvirumas šiuolaikiškoms kultūros formoms.“
Pranešime pabrėžiama, jog „kiekvienas atrinktų pasiūlymų išsiskiria savitu atminties įprasminimo sprendimu“. Kadangi atrankai buvo pateiktos idėjos, o ne projektiniai pasiūlymai, be to, joms parengti buvo skirta palyginti nedaug laiko, „organizatoriai susilaiko nuo pateiktos medžiagos skelbimo iki viešo projektų pristatymo šį rudenį“, nebent patys autoriai nuspręstų viešinti anksčiau.
Taigi kol kas apie šiuos penkis sumanymus žinoma tik tiek, kiek rašoma ŠMC pranešime spaudai. Tarkim, apie Dariaus Žiūros pasiūlytą memorialo sumanymą čia sakoma, jog jis įgalintų šiuolaikinėmis technologijomis „kurti nuotolinius saitus ir unikalų įrašų archyvą, skatintų ištisas kartas įsitraukti į atminties kūrimo ir pagerbimo ritualą“, greičiausiai todėl komisija mananti, kad „šis projektas skatina asmeninę pilietinę motyvaciją“. Apie Algimanto Lelešiaus pasiūlytus memorialinius mažosios architektūros akcentus rašoma, jog jie „efektyviai ir įtraukiančiai perteiktų iš bendruomenės kylantį laisvės pasakojimą“, be to, priduriama, kad „šis projektas galėtų būti įgyvendintas remiantis turiningu kultūriniu bendradarbiavimu tarp keleto organizacijų ir iniciatyvų“. Andriaus Labašausko idėja atrinkta „už lakonišką modernaus memorialo viziją ir jos įvietinimą“. O Tomo Grunskio pasiūlytą atminties įamžinimo būdą komisija įvertinusi „už šiuolaikišką ir augimui atvirą formą, kuriamą panaudojant archetipinę Laisvės kovų simboliką“. Apie Gintaro Čaikausko ir jo atstovaujamo kolektyvo siūlymą, visuomenei geriau žinomą kaip Vyčio paramos fondo skelbto konkurso nugalėtoją, ŠMC pranešime spaudai sakoma, jog tai „svarbus bandymas šiuolaikiškai traktuoti tradicinę skulptūrą ir plėtoti valstybinės heraldikos raišką“.
Belaukdami, kol bus paviešinti valstybinės komisijos atrinkti sumanymai, siūlome prisiminti Broniaus Puzinavičiaus publikaciją „Ar tikrai Lukiškių aikštė formuojama kaip pagrindinė reprezentacinė Lietuvos aikštė su laisvės kovų memorialiniais akcentais?“, kurioje autorius dalijasi savo įspūdžiais iš šių metų liepos 28 d. Šiuolaikinio meno centre surengto idėjų pristatymo (ČIA). Taip pat primename ir aktualumo nepraradusį Liudviko Jakimavičiaus komentarą-diskusiją „Ką mes norime statyti Lukiškių aikštėje: paminklą simboliui ar valstybės simbolį – Vytį?“ (ČIA) bei šios diskusijos tęsinį po Mariaus Kundroto tekstu „Ar eitumėte mirti už vamzdį?“ (ČIA) ir supažindiname su Arvydo Každailio projektu, jo paties žodžiais tariant, „idėjų eskizu“, nepatekusiu tarp minėtų penkių atrinktųjų.
Memorialo idėjos aprašymas
Aikštės pertvarka yra plastinis uždavinys, todėl jos žodinis aprašymas bus trumpas.
Po paminklo Gediminui pastatymo domėjausi Europos paminklais ir aikštėmis. Konkurse nemaniau dalyvauti, tik publikavau daug straipsnių šia tema ir kviečiau diskusijai. Ministerijoje buvau apklaustas, bet niekas su manimi nediskutavo.
Tiek aprašymas, tiek piešiniai yra tik idėjų eskizai.
Man Valstybės aikštės idėja svarbiau nei paminklo pastatymo terminas, nei išlaidos.
Manau, Lietuva pagaliau nusipelno europietiškos VALSTYBĖS AIKŠTĖS, esančios sostinėje – pusiaukelėje tarp Seimo ir Katedros.
1. Išeities taškas yra 1999 metų Seimo nutarimas dėl Lukiškių aikštės funkcijų.
2. Pagal šį nutarimą aikštė turi būti pagrindinė ir reprezentacinė Valstybės aikštė su memorialu už ją žuvusiems. Tuo nusakomas jos sakralumas ir Valstybės reprezentacija, tuo sąlygojama ir jos plastika.
3. Aikštės architektūrinio ansamblio ašis nuo Tauro kalno iki šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios. Į ansamblį natūraliai patenka Genocido muziejaus pastatas, Aukų gatvės bei 1863 metų sukilėlių paminklai ir kita aikštės apsuptis.
4. Pati aikštė pagal savo prigimtį abipus ašies daugiau mažiau simetriška.
5. Jos erdvė skiriama į dvi dalis: reprezentacinę ir žaliąją. Dėl aukščių skirtumo – tarp jų 3–4 akmens laipteliai.
6. Aikštės paminklinių objektų medžiagos: SIDABRIŠKAS metalas ir RAUDONAS poliruotas granitas. Toks derinys nurodo į Valstybės herbo sudėtį.
7. Abiejų erdvių sankirtoje su ašimi pusės ovalo SAKRALINĖ ERDVĖ su eile stulpų, žyminčių pagrindines kovas.
8. Ovalo centre – ant cokolio su trimis sidabriškais reljefais KOLONA su sidabrišku VALSTYBĖS HERBO stilizuotu simboliu.
9. Prieš koloną ir jos cokolį – horizontali plokštė su įrašu „ŽUVUSIEMS UŽ LIETUVĄ“ ir AMŽINOJI UGNIS.
10. Sakralinėje dalyje numatytos garbės sargybos vietos, jų apsauga nuo lietaus ir vėjo, suformuota reprezentacinė sargybos kuopa ir jos ceremonialas.
11. Reprezentacinei aikštės daliai su nedidelėmis korektyvomis gali būti panaudota šiuo metu jau padengta kieta danga aikštės dalis.
12. Žaliojoje aikštės dalyje nutiesti pėsčiųjų takai veda į centrą, eina perimetru ir koncentriškai.
13. Aikštės perimetro tako išorėje – tradicinės liepos, vidinėje – žemesni želdiniai. Aikštės viduje galimi žemi gėlynai. Tokie želdiniai taikomi visam ansambliui.
Arvydas Každailis ir jo kolegos
