Rimantas Varnauskas | Alfa.lt
Ką Lietuva gali priešpastatyti Rusijos „minkštosios galios“ (angl. „soft power“) poveikiui? Kodėl neribojamas menkavertės rusiškos televizinės produkcijos skverbimasis į lietuvaičių protus? Kodėl iškiliausi šalies menininkai iškeliauja dirbti į Rytus?
Šie ir panašūs klausimai kelti opozicinės Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos bei šešėlinės vyriausybės posėdyje, į kurį buvo iškviestas kultūros ministras Šarūnas Birutis. Buvo bandoma aptarti, kaip užkardyti Rusijos informacinius karus bei kokių priemonių imasi Kultūros ministerija šioje srityje.
Kalbant trumpai, nesiima jokių, nes niekas šios ministerijos neįpareigojo to daryti. Kaip ir jokios kitos. Šioje diskusijoje nustebino kitkas. Konservatoriai savo kovomis prieš agresyvią Kremliaus (V. Putino) „minkštosios galios“ politiką kažkodėl suaktyvėja tik tuomet, kai atsiduria opozicijoje.
Tarkime, Andrius Kubilius prisiminė savo iki galo neišnešiotą kūdikį – 2007 m. sukurtą „Rusijos sulaikymo strategiją“, kurios įžangoje teigiama, kad „Rusijos kaimynystė per kelis pastaruosius amžius buvo, yra ir ateityje išliks didžiausias iššūkis Lietuvos valstybei. Rusijos siekių pobūdis bėgant laikui gali keistis – nuo „teritorijos okupacijos“ link valdžios ar protų „okupacijos“, tačiau nematyti Rusijos keliamų pavojų būtų tiesiog lengvabūdiška.“
„Strategijoje“ dar prieš septynerius metus įžvalgiai pastebėta, kad didindama gerai finansuojamą informacinę ekspansiją į Lietuvos informacinę erdvę Rusija pasitelkia naujus galios svertus – informacijos resursus, telekomunikacijas, žiniasklaidos priemones, švietimo įstaigas. „Taip vykdoma neokolonializmo politika ne tik Lietuvos, bet ir viso „artimojo užsienio“ atžvilgiu. Rusijos ir rusų kalba transliuojamų programų dalis Lietuvos televizijose staigiai auga. Tai matant neatrodo įtikinami aiškinimai, kad šiuos procesus reguliuoja rinkos dėsniai. Rusijos įstatymų leidėjai šiais metais jau skyrė beveik milijardą rublių „kovai su spalvotomis revoliucijomis“ ir propagandai Baltijos valstybėse. Todėl naivu šiose diskusijose viską suversti tokios informacijos paklausai ir laisvai rinkai.“
Ir dar. „Valstybė visiškai negina savo piliečių protų nuo rusiško „smegenų“ praplovimo. Rusija Lietuvoje yra įsigijusi ir naudoja labai pavojingus ginklus. Tuo tarpu valstybė šiame kare elgiasi visiškai bejėgiškai. Valstybė turi imtis labai efektyviai kontroliuoti finansinius srautus žiniasklaidoje ir negailestingai stabdyti Rusijos finansiškai neviešai įtakojamos žiniasklaidos veiklą Lietuvoje.“
Apie tą patį – gazmanovus, liubė ir „pervyj baltyjskij“ – kalbėta su Š. Biručiu. Ministras pripažino, kad kultūra visais laikais buvo susijusi ir su ideologija. Sovietmečiu net Kultūros ministerijos „Volgos“ žymėtos valstybiniais numeriais 002, pabrėžiant kultūrinės ideologijos svarbą. Pasak Š. Biručio, rusai ne visiškai iki galo dar „tvarko“ Lietuvą, bet savo užsibrėžtus uždavinius sprendžia gana sėkmingai. Kaip ir Lenkija, nuo kurios finansuojamų programų taip pat reikėtų ideologiškai gintis. Pripažinęs, kad receptų, kaip gintis nuo agresyvios kaimynų propagandos, niekas neturi ir nesiūlo, Š. Birutis, pagautas įkvėpimo, dėstė, kad priešiškai ideologijai reikia priešpastatyti savo ideologiją, skleisti savo žinią. Tačiau Kultūros ministerija tokiam „smegenų šturmui“ neturi nei lėšų, nei specialistų, nei gebėjimų.
O šešėlinis konservatorių kultūros ministras Vytautas Juozapaitis kėlė Š. Biručiui pačius aukščiausius uždavinius – Kultūros ministerija „turi būti prie visko!“ Pavyzdžiui, auklėti valstybės tarnautojus, kad šie net privačiuose pokalbiuose išlaikytų aukštą kultūros lygį (Užsienio reikalų ministerijos diplomatų nuklausytos blevyzgos), apskritai tapti „horizontalių santykių koordinatore“. Tokia lyg ir superministerija. Gal sujungus su VSD ir STT? To V. Juozapaitis nepaaiškino.
Šešėlinė krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė atėjo į pagalbą V. Juozapaičiui ir Š. Biručiui. Priminė, kad Lietuvos kariuomenės štabe jau ne pirmus metus egzistuoja ir darbuojasi Strateginės komunikacijos departamentas, bandantis sisteminti informacinių atakų pobūdį, tikslus, priemones. Priešo dažniausiai taikoma į įvairių laikotarpių Lietuvos istorijos iškraipymus, etninių santykių aštrinimą. Šešėlinė ministrė rekomendavo Š. Biručiui megzti tampresnius ryšius su kariškiais, nes šie, būdami statutiniais pareigūnais, negali plačiau reikštis.
O ką padarė konservatoriai per ketverius metus, kol 2008–2012 m. kartu su A. Valinsko „prisikėlėliais“ valdė šalį? Tuometinis kultūros ministras Remigijus Vilkaitis, regis, ne tik negirdėjo apie R. Juknevičienės „valdose“ veikiančius vienintelius kontrpropagandinio karo dalyvius, bet ir kovojo su priešiškos ideologijos atakomis tik jam suprantamais metodais. Pavyzdžiui, rekomenduodamas skaityti senas, sovietmečiu leistas knygas, nes naujų nesą už ką pirkti. Ar žadėdamas kultūros darbuotojams už savas lėšas nupirkti kojinių. Neteko girdėti, kad šis pažadas būtų tesėtas.
Garbė R. Juknevičienei bent už tai, kad ji pripažino, kad jos siūlymams formuoti kultūros ar ideologinius prioritetus, finansuojant lietuviškus (patriotinius?) spektaklius, kino filmus, A. Kubiliaus vyriausybė nepritarė. Tikriausiai dėl krizės, dėl pusiau aklo užsižaidimo energetiniais projektais ar buko buvusio kultūros ministro užsispyrimo ideologinius kultūrininkus laikyti lyg kokius Štuthofo kalinius? Kultūra ir ideologinis Rusijos sulaikymas parūpo tik vėl sugrįžus į opoziciją?
Daugiau skaityti ČIA.
