Konstantin von Eggert | slon.ru
2015-aisiais metais Rusijos ir Kinijos kariniai laivynai surengs plataus masto mokymus Viduržemio jūroje, o po to – ir Ramiajame vandenyne. Uždavinys? Pasak Gynybos ministro pavaduotojo Anatolijaus Antonovo, ginkluotųjų pajėgų sąveika taip pat padės pasipriešinti ir „spalvotosioms revoliucijoms“, kurios iš tikro yra „Vakarų polittechnologų eksperimentai“.
Kyla klausimas, kokiu būdu raketinės fregatos ir minų traleriai galėtų sukliudyti tiems polittechnologams įgyvendinti jų planus? Tačiau jį užduoti gali tik tie, kurie nesupranta, jog mes gyvename daugiapoliame pasaulyje. Jame pats svarbiausias tampa atsakymas į nemarų Fainos Ranevskajos (rus. Фаина Георгиевна Раневская [1896–1984] – teatro ir kino aktorė, SSSR plačiai žinoma taikliais aforizmais – vert. past.) klausimą „Prieš ką draugaujame?“. Klausimai „Kodėl?“ ir „Kokios bus draugystės pasekmės?“ daugiapoliame pasaulyje laikomi nelabai padoriais.
Pragmatizmo apoteozė
Daugiapoliškumo idėjos istorija Rusijoje prasidėjo maždaug 1990-ųjų antroje pusėje. Anuomet, 1996 metais RF užsienio reikalų ministru tapus Jevgenijui Primakovui, ėmė rastis, iš pradžių atsargesnės, o po to vis labiau pastebimos antivakarietiškos nuotaikos ir sovietinės „didybės“ nostalgija, tapę svarbiu išorės politikos formavimo elementu. Suartėjimo su Vakarais epocha, siejama su šiuolaikinės Rusijos pirmojo užsienio reikalų ministro Andrejaus Kozyrevo vardu, buvo pasmerkta kaip nacionalinio pažeminimo laikotarpis. Vietoj A.Kozyrevo „romantizmo“ Rusijai buvo peršamas vadinamasis „pragmatizmas“.
Ten slypėjo numanomai paprasta mintis: jeigu imsime draugauti su visais, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių nepatinka Amerika ir apskritai Vakarai, tuomet mes pakirsime vakariečių hegemoniją, įgysime naujų draugų – pirmiausia Kinijos asmeny – ir vėl galėsime su Vašingtonu kalbėtis kaip lygus su lygiu. Laikui bėgant šis idėjų rinkinys faktiškai tapo oficialia išorės politikos ideologine programa. O pastaraisiais metais jis buvo papildytas „civilizacijų įvairovės“ idėja – dar vienu prastai paslėpto sovietinio lozungo variantu „Jūsų vakarietiška demokratija mums nė motais!“.
Neseniai Bresbene įvykęs „didžiojo dvidešimtuko“ susitikimas suteikė puikią galimybę pamatyti, ar daugiapolio pasaulio koncepcija Rusijos interesų atžvilgiu yra išties veiksminga konfrontacijos su Europa ir Jungtinėmis Valstijomis sąlygomis. Išvada gana paprasta: neveiksminga. Ir jeigu Rusijos politikos atžvilgiu buvo galima tikėtis solidariai griežtos „septyneto“ šalių ir Australijos – viršūnių susitikimo šeimininkės – pozicijos, tai viltys, jog ne Vakarų pasaulio šalys bus solidarios su Maskva, niekaip nepasiteisino. Nei kitos BRICS valstybės, nei Turkija neketina dėl Rusijos konfliktuoti su Vakarais.
Nors apie didžiąją draugystę su Kinija kasdien pasakoja valstybinė propaganda, ši šalis jau pademonstravo, jog naujo lygmens santykių su Amerika ir vyraujančių pozicijų įtvirtinimas Azijos ir Ramiojo vandenyno regionuose jai žymiai svarbesni nei ryšiai su Rusija. Apie tai liudija [Kinijos] susitarimas su JAV dėl esminio vizų režimo palengvinimo, laisvos prekybos sutartis su Australija, detalus klimato kaitos problemų aptarimas – ir vėl pirmiausia su Jungtinėmis Valstijomis. Ne tiek jau daug laiko draugai iš Pekino paskyrė politiniam Rusijos palaikymui.
Išorės viltys paaukojamos dėl vidaus poreikių
Daugiapoliškumas Maskvai iškrėtė piktą pokštą. Viena vertus, kolektyvinių Vakarų pozicijos jeigu ir susilpnėjo, tai toli gražu ne taip dramatiškai, kaip Maskvoje kažkodėl įprasta manyti. Kita vertus, Indijos, Turkijos, Brazilijos ir, žinoma, Kinijos vaidmuo taip pat tapo labiau pastebimas, pirmiausia – pasaulio ekonomikoje. Tad peršasi tokia išvada: jeigu manytume, jog iš tiesų radosi daugiapolė pasaulio struktūra, tuomet Rusija joje atrodo kaip vienas silpniausių ir labiausiai pažeidžiamų polių.
Nė viena iš G-20-ies šalių neišgyvena – kaip kad Rusija – postimperinio sindromo, ir dar tokia aštria forma. Antiamerikietiškos nuotaikos pastebimos ir Kinijoje, ir Indijoje, ir Pietų Afrikos Respublikoje, kaip ir tarp šių šalių elitų. Vadinamojo „besivejančio vystymosi“ valstybėse ir visuomenėse šis reiškinys visiškai natūralus. Tačiau jos išmoko sutramdyti tą savąjį nepilnavertiškumo kompleksą – vardan strateginių tikslų. Net R.Erdogano Turkijoje su jos islamiškąja vyriausybe agresyvios antivakarietiškos nuotaikos nepasitelkiamos tam, kad būtų mobilizuojami piliečiai valdžiai palaikyti ir, skirtingai nei mūsų šalyje, jos netampa vieninteliu tokios mobilizacijos instrumentu.
Beveik visa apimanti Rusijos išorės politikos priklausomybė nuo vidaus politikos kurso susilauks nenuspėjamų pasekmių, kurias įveikti nebus lengva. Dar prieš metus ir Europoje, ir Amerikoje, jau nekalbant apie kitas „dvidešimtuko“ šalis, vyravo požiūris, jog Rusiją reikia vertinti tokią, kokia ji yra, jog dabartinis valdžios režimas truks ilgai ir kad, pagaliau, „jeigu jau rusai nori šitaip gyventi, tuomet mes jiems neturėtume kliudyti“. Konfliktas su Ukraina į viešumą iškėlė problemas, su kuriomis susidūrė Rusijos valdžia ieškodama legitimumo šaltinių imperinėje ideologijoje. Bandymai posovietinėje erdvėje „peržaisti“ šaltojo karo finalą – apie tai šiandien visiškai atvirai pasisako oficialūs asmenys – iš esmės pakeitė situaciją. ES ir JAV tokie ketinimai iš principo nepriimtini. Toje padėtyje, kokia įsitvirtino Europoje po SSSR žlugimo, jos mato naująją normą. Be to, jų manymu, Kremliuje taip pat buvo laikomasi tokios pat nuomonės. Šiandien Vašingtonui, Briuseliui, Berlynui ir Londonui tapo aišku, jog jie klydo. Per pastaruosius mėnesius oficialioji Maskva nelauktai susidūrė su naujuoju Vakarų solidarumu.
Visą praėjusį dešimtmetį Rusijos politikai, valdžiai talkinantys ekspertai, žurnalistai, valdininkai tikino bendrapiliečius: europiečiai ir amerikiečiai yra silpni, jie kaip ir mes, niekuo nebetiki, pasaulį valdo vien cinizmas ir niekuo nepridengtas interesas. Nafta ir dujos, tikino jie, naujosios Rusijos likime suvaidins tą patį vienintelių ištikimų sąjungininkų vaidmenį, kokį imperatorius Aleksandras III, pasak apokrifo, teikė armijai ir laivynui. Lygiagrečiai, siekdama dar labiau mobilizuoti visuomenę, Maskva prieš kelis metus pasigavo dar vieną temą – apie konservatyviąsias vertybes, kurių Vakaruose neva apskritai nebelikę.
Dabar tapo akivaizdu, jog Amerika, ES ir jų sąjungininkai kitose pasaulio dalyse turi kuo atsakyti Maskvai – ir politine, ir ekonomine prasme, ir diplomatijos sferoje. Negana to, svarbiausių Europos šalių vadovai paneigė tezę apie tai, jog piniginiai interesai laimi prieš politinius principus. Pakanka įsivaizduoti, kokių pastangų prireikė Deividui Kameronui, kad jis pritartų – nepaisydamas BP (British Petroleum) interesų – paskutiniajam sankcijų raundui. Juk naftos ir dujų giganto akcijos sudaro svarbią visų pagrindinių pensijų fondų bei investicinių kompanijų dalį.
Ši naujoji „globalių Vakarų“ pozicija vargu ar pasikeis, jeigu neįvyks pokyčių Rusijos politikoje. Savo interviu agentūrai TASS prezidentas Putinas faktiškai pripažino, jog dabartinė priešprieša – ilgam. Tuo tarpu kitoms „dvidešimtuko“ šalims, daugiapoliškumui pritariančioms tik žodžiais, Maskvos problemos nėra tokios svarbios, jog leistų nepaisyti savųjų interesų. Pagaliau, kokia nors Brazilija šaltojo karą nei laimėjo, nei pralaimėjo. Tad ko jai veržtis į mūsų apkasą?
O Kinija apskritai pasinaudojo šiemetinėmis galimybėmis gauti tiesioginės ekonominės naudos dėl pablogėjusios Rusijos padėties. Istorija su atsisakymu finansuoti „Gazpromo“ dujotiekio statybos išlaidas pirmoji, bet ne paskutinė iliustracija to, kaip Kinijos KP CK suvokia sąvoką „pragmatizmas“, kai kalbama apie sunkioje situacijoje atsidūrusius partnerius. O sykiu su Rusijos kolegomis paplaukioti karo laivais – kodėl gi ne? Kinijos liaudies respublika, kurios armija ir šiaip skaitlingumu du kartus pranoksta rusiškąją (su rezervo kariškiais – beveik tris kartus), nieko nepraranda.
Naująją tikrovę būtų galima pavadinti antruoju šaltuoju karu, o galima ir nedramatizuoti. Viena aišku: kliautis Deliu, Pretorija, Ankara ir juolab Pekinu – neverta. Daugiapoliškumas Rusijai virto visiška vienatve.
Iš rusų kalbos vertė Jeronimas Prūsas.
Trumpai apie autorių: Konstantin von Eggert – žurnalistas, politologas, ilgametis BBC radijo bendradarbis. Šiuo metu – radijo stoties „Kommersant FM“ apžvalgininkas.