Audrius Musteikis | „Lietuvos žinios“
Rusų režisieriaus Konstantino Bogomolovo (Vilniaus mažajame teatre pastatęs kažkodėl neberodomą gerą spektaklį „Mano tėvas – Agamemnonas“) žodžiai po Boriso Nemcovo nužudymo:
„Sako: mūsų mažai. Jų dauguma. Ir nėra prasmės. Tai atrodo tiesa. Bet tai – melaginga tiesa. Jų daug, tas teisybė. O mūsų – regisi – taip mažai. Todėl kad mus – svajojančius apie laisvę, taiką, apie klestinčią europietišką Rusiją, apie valdžios žmogiškumą ir Žmogaus valdžią – žudo štai jau visą šimtmetį. Ir visą šimtmetį jie stumia mus iš šalies, versdami išvažiuoti, išvažiuoti, išvažiuoti. Jie, padugnės ir jų ainiai, laimėję prieš šimtą metų ir atkakliai besigviešiantys valdžios, stengiasi padaryti mus mažuma.
Jie tada laimėjo ir paskui ilgai valė šalį nuo geriausiųjų. Ilgai ilgai. Atkakliai ir vienodai. Ir tai, kas vyksta dabar, – tai tiesiog paskutiniai didžiojo valymosi, prieš šimtą metų pradėto mano tėvynėje, potėpiai. Jie, išgamos, iškilusios tada iš dugno, baigia tvarkytis, braukia paskutines dulkeles. Štai ir viskas.
Bet ne viskas. Mūsų – dauguma. Mūsų dauguma emigracijoje, kapuose, lageriuose, frontuose. Žuvo geriausieji. Išvyko geriausieji. Žūsta geriausieji. Išvyksta geriausieji. Bet mūsų dauguma. Ir išduoti šitos daugumos mes neturime teisės. Atsiminkite tai. Ir tūkstantįkart pardon už patosą.“
Ir nieko nebereikia komentuoti.