Vytautas Budnikas
Šiandienos mūsų visuomenę kamuojantis nepasitenkinimas teisėtvarka, valstybės teisine sistema verčia manyti, kad žmonės neturi nei lygių teisių, nei vienodų galimybių, jaučiasi socialiai nesaugūs ir nusivylę savo valstybe. Šį nusivylimą patvirtina masinė piliečių emigracija – iš Lietuvos jau emigravo daugiau kaip 700 tūkst. piliečių.
Lietuvos Respublikos Konstitucija teigia, jog aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus (4 str.). Tiek per išrinktus atstovus, tiek ir tiesiogiai Konstitucija garantuoja Lietuvos piliečiams teisę dalyvauti valdant savo šalį (33 str.). Konstitucija piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei tik šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Konstitucija taip pat garantuoja, jog prieš įstatymą visi asmenys yra lygūs, kad žmogaus teisių negalima varžyti ir negalima teikti privilegijų įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu (29 str.), o svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu (9 str.). Taigi šalies pagrindiniame įstatyme yra įtvirtintos svarbiausios nuostatos, užtikrinančios piliečių lygiateisiškumą, demokratinės valstybės raidą ir tautos gyvybingumą. Jos leidžia žmonėms kurti savo valstybę ir pilietinę visuomenę.
Bet realiame gyvenime yra kitaip. Visuomenę kamuojantis nepasitenkinimas teisėtvarka, valstybės teisine sistema verčia manyti, kad žmonės neturi nei lygių teisių, nei vienodų galimybių, jaučiasi socialiai nesaugūs ir nusivylę savo valstybe. Šį nusivylimą patvirtina masinė piliečių emigracija – iš Lietuvos jau emigravo daugiau kaip 700 tūkst. piliečių.
Nedemokratiški įstatymai
Esminė žmonių nepasitenkinimo priežastis ta, kad piliečiai realiai negali realizuoti svarbiausių savo konstitucinių teisių ir tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme. Ką nors pakeisti jie taip pat negali, nes Konstitucijos 9 str. įtvirtinta teisė inicijuoti referendumą surinkus 300 tūkst. iniciatorių parašų dėl žymaus gyventojų skaičiaus sumažėjimo praktiškai tapo neįgyvendinama.
Šalies rinkimų įstatymų analizė rodo, kad šiuo metu visi valstybės valdymo svertai yra sutelkti išskirtinai politinių partijų rankose. Konstitucijos 35 straipsnis piliečiams laiduoja teisę laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei tik šių tikslai ir veikla nėra priešingi Konstitucijai ir įstatymams. Taigi Konstitucijoje nėra jokių diskriminacijos apraiškų nei piliečių, nei jų organizacijų atžvilgiu. Diskriminacija atsiranda Europos Parlamento, Seimo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose, kurie politinėms partijoms suteikia išskirtines galias. Pvz., Europos Parlamento, LR seimo ir Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymai suteikia teisę siūlyti (kelti) kandidatus tik partijoms. Politinei partijai suteikta teisė kelti nebūtinai savo partijos narį – ji gali kelti ir kitos partijos atstovą ar nepartinį asmenį. Rinkimuose į vietos savivaldos tarybas politinė partija gali siūlyti savo kandidatą ir neturėdama nė vieno nario konkrečiame regione. Nė vienai kitai organizacijai tokia teisė nesuteikta, – konkrečios savivaldybės bendruomenė pagal minėtą įstatymą savo kandidato siūlyti negali, nors būtent ji geriausiai pažįsta ir gali atrinkti tinkamiausius žmones.
Visą straipsnį skaityti:
http://www.demokratija.eu/index.php/ndj-pranesimai/item/6-konstitucines-teises-riboja-istatymai