Arvydas Praninskas | valstietis.lt
Jau ir anksčiau šypseną kėlusi lietuviška kova su korupcija dabar tapo net nebejuokinga. Pernelyg kartojasi nuvalkiotas siužetas: specialieji agentai, areštai, kratos, TV reportažai, o tada – ilga tyla ir metų metais iki stebinančiai švelnaus teismo nuosprendžio tebesitęsiančios bylos.
Kova popieriuje ir tikrovėje
Didelė korupcinių nusikaltimų dalis susijusi su valstybės ir savivaldybių įmonėmis bei viešaisiais pirkimais. Regis, pro įvairiausius antikorupcinės veiklos filtrus, numatytus kovos su korupcija programose, jos prevencijos planuose ir daugybėje kitų privalomų valdiškų popierių, neturėtų nė uodas prasmukti. Tačiau vis nauji Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) ir kitų teisėsaugos žinybų atskleisti nusikaltimai aiškiai rodo, kad antikorupcinių įstatymų, programų, strategijų tikrovė yra vienas dalykas, o gyvenimo realybė – visiškai kitas.
Popieriuje su korupcijos apraiškomis kovojama žvaliai, sumaniai, ištvermingai ir pergalingai. Tikrovėje teisingumo pergalės labai retos, jei jomis laikytume realias bausmes imantiems ir duodantiems kyšius. Susidaro įspūdis, kad kuo didesnė ir pavojingesnė korupcinė veikla, tuo labiau jos dalyvius imasi globoti kažkieno nematoma ranka, padedanti išsisukti nuo atsakomybės arba bent jau išnešti sveiką kailį pasinaudojus bausmės vykdymo atidėjimu.
Naujausios žinios iš STT kovos su korupcija fronto skamba kaip seniai kažkur girdėti ir vis besikartojantys pranešimai. STT paskelbė išardžiusi korupcijos voratinklį Kauno savivaldybės įmonėje „Kauno vandenys“: čia 1,3 mln. eurų vertės viešojo pirkimo konkursai buvo organizuojami kyšininkaujant, sukčiaujant, papirkinėjant, savinantis turtą ir apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą. Pareigūnams atskleidus korupcinę viešojo pirkimo konkursų organizavimo sistemą, prieš teismą stos devyni atsakingas pareigas ėję „Kauno vandenų“ darbuotojai ir jiems kyšius mokėję verslininkai.
Į pirmuosius laikraščių puslapius neseniai pateko ir žinia apie STT atskleistą įsišaknijusią korupciją Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūroje. Šioje valstybės įmonėje buvusi vadovė ir vyriausiasis patarėjas, anksčiau kaltintas turto iššvaistymu, kaip įtariama, naudojo nusikalstamą korupcijos schemą. Pagal ją vienai verslininkei buvo sudarytos išskirtinės sąlygos laimėti agentūros skelbiamus viešojo pirkimo konkursus, o ši savo bendrininkams atsidėkojo 10 tūkst. eurų vertės dovanų kuponais, kuriuos jie paversdavo grynaisiais pinigais.
Interneto paieškos sistemose įrašę žodžius „korupcija“, „viešieji pirkimai“ ir „valstybės įmonė“, gausime kelias dešimtis tūkstančių rezultatų, po kuriuos pasikapstę sužinotume apie daugybę labai panašių istorijų – ir nutikusių palyginti neseniai, ir jau kadaise nuklotų laiko dulkėmis. Jei valdžios pastangas įvesti tvarką viešajame pirkime ir užkardyti didelio masto korupciją valstybės įmonėse nuolat lydi nesėkmės, ko gero, turėtume kalbėti ne apie pavienius „nelaimingus atvejus“, o apie metų metus sklandžiai veikiančią sistemą.
Savi žmonės valdybose
Su korupcija kovojančios nevyriausybinės organizacijos „Transparency International“ projektų vadovė Rūta Mrazauskaitė atkreipė dėmesį, kad per kelis praėjusius mėnesius viešumon iškilo ne vienas korupcijos atvejis, susijęs su Žemės ūkio ministerija ir jai pavaldžiomis įstaigomis. Taigi, pasak ekspertės, įdomu būtų sužinoti, ar ministerija dėl tokių besikartojančių atvejų ėmėsi veiksmų ir ar ketina ką nors keisti savo veikloje. O tai esą yra susiję su korupcijos apraiškų valstybės įmonėse problema. „Jau ne vienerius metus kalbama, jog būtinos reformos, kurios užtikrintų, kad tokių įmonių vadovybė būtų skiriama pagal aiškius kriterijus. Jos turėtų laiduoti vadovo kvalifikaciją, verstų atsižvelgti į jo profesinę patirtį, asmenines savybes, o ne vien į politinį patikimumą. Taip pat jau ne vienerius metus kalbama, bet vis nesiryžtama reformuoti valstybės įmonių valdybų formavimo principų“, – sakė R.Mrazauskaitė.
Pasak jos, jei pažvelgtume į Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūros valdybos sudėtį, pamatytume keturis asmenis iš Žemės ūkio ministerijos ir vieną pačios įmonės atstovą. Kyla klausimas, ar tokia visiškai „politinė“ valdyba gali užtikrinti nepriklausomą bei kokybišką įmonės veiklos priežiūrą?
„Tačiau tai nėra tik šiai agentūrai būdinga problema. Dėl to, kad nėra aiškių kriterijų, kaip užtikrinti bent dalies valdybos narių nepriklausomumą, labai daug valstybės įmonių turi politizuotas valdybas, kurios savo vaidmens visiškai neatlieka. Jos veikia tik formaliai, todėl būtų galima ciniškai sakyti, kad jeigu jų išvis nebūtų, niekas galbūt to nė nepastebėtų“, – svarstė pašnekovė. Pasak R.Mrazauskaitės, jei turėtume aktyvias, profesionalias, savo darbą išmanančias valdybas, galėtume tikėtis, kad tokių korupcijos atvejų, bent jau ilgainiui, turėtų sumažėti, nes kompetentingi valdybų nariai moka laiku pastebėti įvairias rizikas, domisi, kaip jos yra valdomos, supranta finansines ataskaitas.
Pernelyg politizuoti paskyrimai
Vienas iš būdų pažaboti valstybės įmonėse klestinčią korupciją – maksimaliai depolitizuoti paskyrimus į įvairias valstybines ir ūkines institucijas, nors tai, kaip teigia politologas, Kauno technologijos universiteto Viešosios politikos ir administravimo instituto direktorius profesorius Algis Krupavičius, nėra paprastas dalykas. „Be abejo, nenormalu, kad valdžioje keičiantis partijoms valstybės įmonių vadovai irgi keičiasi pagal partinę priklausomybę. Arba jie įstoja į tą partiją, kuri yra valdžioje, arba palieka savo postus. Taip yra pirmiausia dėl to, kad valstybės įmonių vadovų skyrimai yra be galo politizuoti“, – pabrėžė politologas. Politiniai paskyrimai ne visada užtikrina, kad į vieną ar kitą postą ateina pakankamai kompetentingi, profesionalūs žmonės, – didelę įtaką turi pažintys, ryšiai. Tokia situacija, anot A.Krupavičiaus, yra nenormali. Esą turbūt dėl to Lietuva vadinama giminių kraštu: čia daug įvairių nepotizmo apraiškų. Tiesa, tokių atvejų po truputį mažėja, bet pokyčiai vis dėlto labai lėti.
Kodėl partijoms, į minkštus įmonių vadovų krėslus po rinkimų susodinančioms nusipelniusius savo narius, nerūpi jų pačių reputacija? Juk besikartojantys vaizdai, kaip STT agentai veda antrankiais surakintus vienos ar kitos partijos narius, įtariamus korupcija, rinkėjams gali sudaryti įspūdį, kad jie išrinko į valdžią vagių ir kyšininkų gaują?
„Deja, partijos nelabai rūpinasi savo reputacija, ypač didelės, turinčios gana ištikimą rinkėjų korpusą ir tam tikrą skaičių mandatų. Į tokius skandalus jos neretai žiūri pro pirštus“, – sakė politologas. Pasak jo, gali būti įvairių svarstymų dėl naudos, kurią gauna partijos iš tokių paskyrimų. A.Krupavičiaus manymu, ji veikiausiai nedidelė, paprastai svarbi tik vienam ar kitam asmeniui, bet ne politinei partijai kaip organizacijai. Apskritai tokios istorijos partijoms esą labiau trukdo nei teikia kokią nors naudą.
Politologas atkreipė dėmesį, kad visuose mūsų įstatymuose reikalavimai užimti vadovų postus yra tikrai aukšti ir griežti, šiuo požiūriu Lietuva vargu ar labai išsiskirianti iš kitų ES valstybių. „Bet įstatymai yra viena medalio pusė, o realus gyvenimas ir jo praktika – kita. Deja, įstatymų nuostatos ir praktika neretai žvelgia visiškai priešingomis kryptimis. Praktikoje mes matome politizuotus paskyrimus, giminystės, draugų, pažįstamų ryšius. Šiuo požiūriu Lietuva tikrai nėra geras pavyzdys“, – apibendrino A.Krupavičius.
Politiniai paskyrimai visiškai nereikalingi
Kęstutis Masiulis, Seimo narys
Sisteminės korupcijos priežastys galėtų būti kelios, viena jų – nekompetentingų žmonių paskyrimai, susiję su politine ištikimybe. Svarbu, kad savas, – tai kas, kad neišmanantis ar neatsakingas. Ir tai sukelia visą grandinę ydingų pasekmių. Tie žmonės neišmano, ką daro, be to, gali turėti savų interesų (neretai taip ir būna), taip pat jie gali jaustis nebaudžiami, nes turi užnugarį. Vadinasi, net jeigu ir būtų išreikšta valia skaidriai atlikti vieną ar kitą procesą, pavyzdžiui, viešąjį pirkimą, ji būtų paralyžiuojama. O jeigu vadovybė už tai norėtų nubausti, juk tektų bausti saviškį. Tokiu atveju kyla aibė pasekmių, kurios užkerta galimybes skaidriai vykdyti pirkimus.
Politiniai paskyrimai absoliučiai nereikalingi. Jie net žalingi, nes piliečiai nebepasitiki vykdomais viešaisiais pirkimais. Tie asmenys, kurie juose dalyvauja, pamato neskaidrių dalykų ir paskleidžia savo nuomonę tarp artimesnių bei tolimesnių žmonių, specialistų, verslo institucijų, ir visa tai paplinta visuomenėje, žiniasklaidoje. O tai smukdo visuomenės pasitikėjimą valstybe. Ilgainiui tampa aišku, kad įdarbinai saviškius, o gauni nekompetentingus sprendimus, be to, bumerangu grįžta visuomenės nepasitikėjimas. Politikai nelabai supranta, – tikrai esu susidūręs su tuo, – kad skirti kompetentingus asmenis, netgi sumokėti jiems už darbą, kad atsakingai, sąžiningai dirbtų įmonių valdybose, stebėtojų tarybose ir prisiimtų atsakomybę už įmonių veiklos rezultatus, labai apsimoka. Nes tada įmonės dirba gerai, o tie, kurie priimdavo svarbiausius sprendimus, gali pasigirti, kad sutvarkė vieną ar kitą veiklos sritį. Manau, turėtų būti labai aišku, kad politinių paskyrimų nereikia, – jie tiesiog neapsimoka. Tai, kad tokia praktika tęsiama, – supratimo trūkumas ir klestintis politinio elito egoizmas, kuris yra labai trumparegiškas. Juk kai sieki tikros politinės naudos, nori atlikti gerą darbą, už kurį tave vertintų. O jei galvoji tik apie tai, kad štai atbūsiu vieną kadenciją Seime ar taryboje, ir nors gal vėliau nebeišrinks, bet nors pasišildysiu rankas kažkokiuose kriminaliniuose dalykuose… Taigi ir kinkas virpins tas žmogus, ir faktiškai žlugdys pasitikėjimą valstybe bei politika.