Kovo 11-osios signataras Algimantas Sėjūnas: „Atsakingas darbas – statyti valstybės namus“

Rūta Jankuvienė | „Šiaulių kraštas“

Šiau­lie­tis Al­gi­man­tas SĖ­JŪ­NAS, Ko­vo 11-osios Lie­tu­vos Nep­rik­lau­so­my­bės At­kū­ri­mo Ak­to sig­na­ta­ras, iki šiol ak­ty­viai da­ly­vau­ja vi­suo­me­ni­nia­me gy­ve­ni­me.

In­ter­viu „Šiau­lių kraš­tui“ jis kal­ba ne tik apie ke­lią į 1990-ųjų ko­vo 11-ąją ir iš­si­pil­džiu­sį lais­vės lū­kes­tį, bet ir apie nu­si­vy­li­mus. Tarp jų – ir par­ti­ja, ku­rios stei­gė­ju pa­ts bu­vo.

Il­gai bren­dęs spren­di­mas

In­ter­viu su Al­gi­man­tu Sė­jū­nu pra­de­da­me nuo ak­tua­li­jos, apie ku­rią ne­ga­li­me ne­pak­laus­ti. Jis – il­ga­me­tis Tė­vy­nės są­jun­gos-Lie­tu­vos krikš­čio­nių de­mok­ra­tų na­rys, prieš ke­lias sa­vai­tes pa­li­ko par­ti­ją.

Jūs esa­te ak­ty­vus vi­suo­me­ni­nio gy­ve­ni­mo da­ly­vis, ašt­riai ke­lia­te ap­lin­ko­sau­gos pro­ble­mas, ta­čiau ap­si­spren­dė­te pa­lik­ti Tė­vy­nės są­jun­gą, ku­rio­je bu­vo­te nuo pat jos įstei­gi­mo. Ko­dėl?

Ma­no veik­los pra­džia – Ža­lių­jų ju­dė­ji­mas. Šią veik­lą tę­siu ir da­bar, nes esu pa­si­bai­sė­jęs, kad di­džiu­liai Eu­ro­pos Są­jun­gos mi­li­jo­nai, skir­ti gy­ve­na­ma­jai ap­lin­kai ge­rin­ti, yra nau­do­ja­mi ma­si­niam me­džių nai­ki­ni­mui ir be­to­ni­nių trin­ke­lių klo­ji­mui. Ma­nau, kad kli­ma­to kai­ta su­ma­žė­tų ne ker­tant me­džius, o juos pa­pil­do­mai so­di­nant.

Iš tie­sų, bu­vau Tė­vy­nės są­jun­gos vie­nas iš stei­gė­jų ir il­ga­me­tis jos na­rys. Da­bar iš jos pa­si­trau­kiau. Tai ne­bu­vo leng­vas spren­di­mas. Jo is­to­ri­ja il­ga.

1992 me­tais Sei­mo rin­ki­mus triuš­ki­na­mai lai­mė­jo LDDP, bu­vu­si ko­mu­nis­tų par­ti­ja. Ji ne­kė­lė pa­si­ti­kė­ji­mo, bu­vo ne­ri­mo ir abe­jo­nių – kad tik ne­pa­suk­tų at­gal į so­vie­ti­ją.

1993 me­tais grį­žau į Šiau­lius or­ga­ni­zuo­ti nau­jos Są­jū­džio pa­grin­du ku­ria­mos par­ti­jos, bu­vau iš­rink­tas mies­to Są­jū­džio sky­riaus pir­mi­nin­ku. Lei­do­me laik­raš­tį „Auš­ros alė­ja“ – mū­sų žo­dis ir idė­jos pa­siek­da­vo skai­ty­to­jų pro­tus. Or­ga­ni­za­vo­me įvai­rius ren­gi­nius, ak­ci­jas, kon­fe­ren­ci­jas, mi­nė­ji­mus. Ta­po­me nau­ja, pa­ste­bi­ma jė­ga mies­te.

Su­bū­rė­me stip­rų sky­rių ir kar­tu su bend­ra­žy­giais ta­po­me 1995 me­tų ge­gu­žės 1 die­ną nau­jai įsteig­tos par­ti­jos – Tė­vy­nės Są­jun­gos (Lie­tu­vos kon­ser­va­to­riai) stei­gė­jais.

1995 m. lau­kė pir­ma­sis mū­sų sky­riaus iš­ban­dy­mas – sa­vi­val­dos rin­ki­mai. Su­lau­kė­me įspū­din­go pa­lai­ky­mo – net 45 pro­cen­tai mies­tie­čių bal­sa­vo už mus. Tai bu­vo ge­riau­sias re­zul­ta­tas vi­so­je ša­ly­je. Kar­tu su krikš­čio­ni­mis de­mok­ra­tais ir po­li­ti­niais ka­li­niais ir trem­ti­niais su­for­ma­vo­me mies­to val­dan­čią­ją dau­gu­mą. Sėk­mė ly­dė­jo ir ki­tuo­se 1997 me­tų sa­vi­val­dos rin­ki­muo­se.

1996 me­tais bu­vau iš­rink­tas į Sei­mą. Dir­bau Na­cio­na­li­nio sau­gu­mo ir gy­ny­bos ko­mi­te­te. Ruo­šė­me įsta­ty­mi­nę ba­zę, su­de­rin­tą su NA­TO rei­ka­la­vi­mais. Mums pa­vy­ko – 2004 m. ko­vo 29 d. Lie­tu­va ta­po NA­TO na­re. Ap­si­džiau­giau, kai mū­sų Zok­niuo­se tą pa­čią die­ną nu­si­lei­do NA­TO lėk­tu­vai.

Man te­ko įveik­ti ne­ma­žai kliū­čių, kad bu­vęs di­džiau­sias Eu­ro­po­je Zok­nių so­vie­ti­nis ka­ri­nis ae­rod­ro­mas tap­tų mus gi­nan­čia NA­TO ba­ze. Praė­jus mė­ne­siui Lie­tu­va ta­po ir Eu­ro­pos Są­jun­gos na­re. Pa­ga­liau iš­si­pil­dė am­ži­na sva­jo­nė – Lie­tu­va ta­po sau­gia ir pri­pa­žin­ta Eu­ro­pos ci­vi­li­za­ci­jos da­li­mi.

Atė­jo me­tas kur­ti nau­ją­ją Lie­tu­vos is­to­ri­ją. Lie­tu­vai bu­vo su­teik­ta vi­so­ke­rio­pa pa­gal­ba, taip pat ir fi­nan­si­nė. ES sky­rė: 2004–2006 m. – 895 mln. eu­rų, o 2007–20013 m. – jau 6,8 mlrd. eu­rų, 2014–2020 m. – 6,7 mlrd. eu­rų. Tai yra kas­met be­veik po mi­li­jar­dą.

Tu­rė­da­mi to­kią di­džiu­lę pa­ra­mą ga­lė­jo­me iš es­mės kur­ti Nau­ją­ją Lie­tu­vą.

Lie­tu­vos lais­vės ko­vos są­jū­džio 1949 m. va­sa­rio 16 d. dek­la­ra­ci­jo­je iš­dės­ty­tos nuo­sta­tos – „So­cia­li­nių pro­ble­mų ra­cio­na­lus iš­spren­di­mas ir kraš­to ūki­nis at­sta­ty­mas yra su­si­jęs su že­mės ūkio, mies­tų ir pra­mo­nės re­for­ma, ku­ri yra vyk­do­ma pa­čio­je ne­prik­lau­so­mo gy­ve­ni­mo pra­džio­je.“

De­ja, pa­su­ko­me ne tuo ke­liu. 2008–2012 m. And­riaus Ku­bi­liaus Vy­riau­sy­bė, pa­si­skel­bu­si Bal­ti­jos vals­ty­bių ly­de­re, pra­dė­jo du­jų ir „ato­mi­nį“ ka­rą prieš Ru­si­ją. O juk Lie­tu­va bu­vo pa­ly­gin­ti sau­gi, nes į Ka­li­ning­ra­dą per mū­sų te­ri­to­ri­ją vamz­džiais te­kė­jo ru­siš­kos du­jos, o lai­dais – elekt­ra. Mes pri­klau­sė­me nuo jų, o jie – nuo mū­sų.

Bet įsi­gi­jo­me gi­gan­tiš­ką, bran­gų du­jų ter­mi­na­lą, ga­lin­tį ap­rū­pin­ti vi­sas tris Bal­ti­jos vals­ty­bes. Du­jos iš ter­mi­na­lo yra bran­gios – Es­ti­ja ir Lat­vi­ja be­veik jų ne­per­ka. Ter­mi­na­las ne­ta­po re­gio­ni­nis.

Sta­tė­me Vi­sa­gi­no ato­mi­nę elekt­ri­nę. Už­tek­tų vi­soms trims vals­ty­bėms. De­ja, nei Lat­vi­ja, nei Es­ti­ja prie pro­jek­to ne­pri­si­jun­gė. Vi­sa­gi­nas ne­ta­po re­gio­ni­niu pro­jek­tu. Nuos­to­liai mil­ži­niš­ki! O svar­biau­sia – ne­pa­si­ruo­šė­me elekt­ros ūkio įsi­jun­gi­mui į Eu­ro­pą!

Tuo tar­pu Ru­si­ja Ka­li­ning­ra­do ener­ge­ti­kos ūkį per­tvar­kė taip, kad jis ta­po ener­ge­tiš­kai sa­va­ran­kiš­ku. O ir Bal­ta­ru­si­ja su Ki­ni­jos pa­gal­ba ir da­ly­vau­jant vie­nai Lie­tu­vos įmo­nei per­tvar­kė elekt­ros tink­lus ir jau ga­li pra­dė­ti eksp­loa­tuo­ti Ast­ra­vą. Ge­ro­kai per vė­lu mums įta­ko­ti šiuos pro­ce­sus. Mo­men­tas – pra­leis­tas.

„Sno­ro“ bank­ro­tas, Sai­mo­nui Frink­liui iš­mo­kė­ti mi­li­jo­nai, bran­gios pa­sko­los nu­va­rė mū­sų vals­ty­bę be­veik į pa­tį Eu­ro­pos vals­ty­bių ga­lą. At­ly­gi­ni­mai ir pen­si­jos ne­ki­lo – di­dė­jo at­skir­tis. Re­gio­nai mer­dė­jo, nes bu­vo pa­nai­kin­tos ap­skri­tys. Pra­si­dė­jo ma­si­nė emig­ra­ci­ja sve­tur.

Šių pro­ce­sų va­do­vas bu­vo konservatoriška–liberali vy­riau­sy­bė.

Ma­ty­da­mas ryš­kų kon­ser­va­to­rių su­li­be­ra­lė­ji­mą su­pra­tau, kad man sve­ti­mos jų pa­žiū­ros, to­dėl nu­spren­džiau trauk­tis iš šios par­ti­jos. Tą ir pa­da­riau!

Prieš tris de­šimt­me­čius par­ti­jos kū­rė­si kaip de­mok­ra­ti­nės sis­te­mos ga­ran­tas. Kaip at­si­ti­ko, kad par­ti­jo­mis da­bar men­kai pa­si­ti­ki­ma?

Lie­tu­vo­je įsi­ga­lė­jo daug­par­ti­nė sis­te­ma. Per rin­ki­mus par­ti­jos ža­da ro­jų že­mė­je, bet iš­rin­kus, tie pa­ža­dai pa­mirš­ta­mi. Rin­kė­jai ir vėl lau­kia nau­jų gel­bė­to­jų. Ir taip be ga­lo – TS(LKD) – LSDP – LS – NS – TT – DP – LVŽS…

Be to, dau­gu­ma par­ti­jų yra val­do­mos apie va­dą su­si­spie­tu­sių drau­gų bū­re­lio. Rin­ki­mų są­ra­še jie bū­na pir­mie­ji. Ir taip tie vei­dai vis su­ka­si ir su­ka­si Sei­me. Rei­kė­tų įves­ti Sei­mo na­rio ka­den­ci­ją, o rin­kė­jus iš­mo­ky­ti rei­tin­guo­ti kan­di­da­tus.

Su Są­jū­džiu – už Lie­tu­vą

Koks bu­vo Jū­sų ke­lias į Są­jū­dį ir į is­to­ri­nę 1990-ųjų ko­vo 11-ąją? Kaip ją at­si­me­na­te?

Il­gas tas ke­lias į Ko­vo 11-ąją. Kiek­vie­nam sa­vas. Aš aukš­tai­tis nuo Uk­mer­gės. Užau­gau Vi­diš­kių mies­te­ly­je – 5 ki­lo­met­rai iki Uk­mer­gės. Per mies­te­lį drie­kė­si ke­lias Zarasai–Kaunas. Po­ka­ry­je Uk­mer­gė­je įsi­kū­rė oku­pan­tų ar­mi­jos da­li­nys, už 2 ki­lo­met­rų Ra­diš­kių kai­me – ki­tas da­li­nys. Pa­čiam mies­te­ly­je ap­si­gy­ve­no so­vie­ti­nės ar­mi­jos ma­jo­ras. Čia bu­vo įsi­kū­ru­si ir stri­bų būs­ti­nė. Iš vi­sų pu­sių oku­pan­tai.

Straipsnio tęsinį skaitykite skrastas.lt portale ČIA.