Tęsinys. I dalis ČIA.
3. Nuo ko viskas prasidėjo.
Vieną iš pirmųjų (2009-08-25) faktografinių ir labiausiai nešališkų liudijimų apie Garliavos pedofilinio konflikto pradžią yra palikusi žurnalistė Aurelija Žutautienė straipsnyje „Pedofilijos skandalas: tėvas kaltina motiną pardavinėjus dukrą“. Svarbiausia šioje istorijoje buvo tai, kad skirtingai nuo daugelio kitų vėliau į ją įsitraukusių žurnalistų ir politikų, gana gerai suprato pedofilijos pavojų: „Seksualinė prievarta žaloja vaiką ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai. Tokios prievartos pasekmės ilgalaikės – vaikas traumuotas visam likusiam gyvenimui.“
Čia aprašytas dar visai šviežias įvykis. Kaip privalu, čia nenurodyta nei tiksli įvykio vieta, nei asmenų pavardės. Tik vėliau buvo išviešinta Kedžių pavardė ir pagrindiniai „kaltininkai“: Drąsius K. ir jo sesuo Neringa. Žutautienė tėvo kaltę irgi susieja jo pasiryžimu nuo pedofilų apginti savo dvimetę dukterį. Iš pradžių ji augo pas savo motiną Stankūnaitę, tačiau tėvas, aptikęs ją savaitiniame darželyje, parsivežė namo. Stankūnaitė kreipėsi į teismą. Prasidėję teisminiai ginčai užsibaigė tuo, kad mergaitės globa buvo pavesta pačiam tėvui.
Motina sutiko, kad galės savo dukterį pasiimti kas antrą savaitgalį. Tačiau mergaitės susitikimai su savo motina paliko pastebimus elgesio pokyčius, kurie tėvui ir jo artimiesiems sukėlė įtarimą, jog ten lankosi pedofilai. Kadangi tų įtarimų teismai nesiėmė tirti, tėvui beliko juos išsiaiškinti savo jėgomis.
Tėvui pavykę ne tik išsiaiškinti tris savo dukters tvirkintojus (jų tarpe buvę du gana įtakingi žmonės – politikas ir teisėjas), bet ir pagaminti „maždaug valandos“ filmuotą medžiagą su mergaitės pasakojimais apie tai, kaip šlykščiai ir „siaubingai“ ji buvo prievartaujama biologinės motinos namuose.
Siekdamas, kad jie būtų nubausti, Kedys tą medžiagą išsiuntinėjęs visoms informavimo priemonėms, Seimo nariams, politinėms partijoms, įvairiems pareigūnams ir Generalinei prokuratūrai, kad ji iškeltų baudžiamąją bylą asmeniui, „kurį Drąsius K. įtaria prievartavus mažametes mergaites“ (čia turima galvoje Kedžio dukra Deimantė ir jos pusseserė).
Kadangi teko kaltinti teisėją, toks tėvo išėjimas į viešumą buvo nesunkiai suprantamas. Tačiau Stankūnaitė, sužinojusi apie jos bendrininkams keliamus kaltinimus, kreipėsi į teismą su reikalavimu, kad mergaitė būtų sugrąžinta jai. Stankūnaitė stengėsi įrodyti, kad mergaitę tvirkina ne jos „draugai“, o pats tėvas. Kaip ir buvo galima tikėtis, teisėjas savo kaltę neigė. Jis kalbėjo, kad taip Drąsius K. keršija „už nepalankius jam sprendimus ir pagalbą buvusiai sugyventinei“.
Prasidėjo ištisa ikiteisminių tyrimų estafetė. 2008 m. pabaigoje Kauno miesto apylinkės prokuratūroje buvo pradėtas tyrimas dėl mergaitės tvirkinimo. Ten mergaitė buvo apklausta psichologų ir byla perduota Kauno miesto apygardos prokuratūrai. Tačiau Generalinė prokuratūra, motyvuodama tuo, „kad byla būtų objektyviau ištirta“, ją perdavė Vilniaus apygardos prokurorams.
Sunku pasakyti, kas slypėjo po tuo objektyvesnio tyrimo motyvu. Į bylos svarstymą ėmė kištis ir politikai. Vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė taip komentavo padėtį: „Gerai, kad tėvas nenuleidžia rankų ir siekia apginti savo dukrą nuo iškrypėlių, bet, mano nuomone, Drąsius K. peržengė visas ribas ir pažeidė vaiko teises, išsiuntinėdamas tokius įrašus visuomenės informavimo priemonėms.“ O ką jis turėjo daryti?
Jis visai teisingai paaiškino: taip daręs iš nevilties, nes teisėsauga nereagavo, kai buvo skriaudžiamas vaikas. Generalinė prokuratūra atsiliepusi tik po to, kai jis išplatinęs videomedžiagą ir tėvo „Laišką niekam“. Drąsius K. piktinosi: „Trys mano vaiko apklausos apie jos seksualinio prievartavimo aplinkybes, kai įstatymas reglamentuoja vaiką apklausti ne daugiau kaip vieną kartą, mano mažametės dukros atlikta kompleksinė teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizė, davusi kategorišką išvadą – dukra gali teisingai suvokti konkrečias, reikšmingas bylai aplinkybes ir duoti apie tai parodymus, padidintas polinkis fantazuoti jai nenustatytas, dešimt apklausose dalyvavusių psichologų, kurie nesugebėjo atskleisti vaiko „melo“, šioje teisinėje valstybėje nieko nereiškia“.
Taip parašęs jau ištisus metus po prokuratūros kabinetus vaikščiojantis tėvas. Iš tos padėties buvo galima matyti, kad įsisiūbavęs šeimų konfliktas jau yra persimetęs į politiką ir jos žiniasklaidą. Šiurpios, viena po kitos vykusios žmogžudystės ir kitos „netikėtos“ žūtys negalėjo būti atsitiktinės. Be pedofilijos pripažinimo jų paaiškinti jau buvo neįmanoma.
Atrodytų, kad tuo metu ten turėjo būti mestos visos policijos ir prokurorų pastangos, tačiau daroma buvo atvirkščiai. Užuot sutelkę dėmesį į tai, kad tie šiurpūs nusikaltimai būtų išaiškinti, teismai pasisuko prieš Kedį, jo seserį ir liudytoją onkologę L. Bloznelytę-Plėšnienę, kuri už sąžiningus parodymus buvo net buvo nuteista sumokėti 25 tūkst. eurų už tariamą A.Ūso tėvų, sutuoktinės ir L. Stankūnaitės šmeižimą (2015.09.03; https:// www.15min.lt/).
Tai buvo pasityčiojimas ne tik iš sąžiningiausio teismo liudininko ir Kedžio kovos prieš pedofiliją, bet ir iš pačių pedofilijos aukų. Bet pavojingiausia valstybei buvo tai, kad su Kedžio įvardintų pedofilų neigimu ilgiems metams ciniškai buvo atmestas ir pačios pedofilijos buvimas Lietuvoje.
4. Lietuvoje pedofilijos nėra.
Sklido kalbos, kad pedofilija kaltinamas politikas Ūsas prasitaręs: būtų buvę geriau, jei būčiau buvęs apkaltintas triguba žmogžudyste negu vienkartine pedofilija. Matyt, jo spaudžiama, tada į Generalinę prokuratūrą vėl kreipėsi biologinė mergaitės motina, kad būtų iškelta byla D. Kedžiui „dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos paviešinimo“. Atrodo, kad tada ir buvo padarytas tas teismo sprendimas, kuris davė pagrindą žiniasklaidai ir politikams iki šiol kalbėti apie tai, kad pedofilijos Lietuvoje nėra.
Paradoksaliausia, kad tuo metu, kai visame civilizuotame pasaulyje jau buvo stipriai įsisiūbavusi kova prieš pedofiliją, Lietuvos politiniuose sluoksniuose ir oficialioje žiniasklaidoje pedofilija buvo išlaisvinta, kad galėtų visai laisvai plėtotis. Keisčiausia, kad specialiuose kriminalistiniuose ir net pramoginiuose leidiniuose informacija apie pedofilijos įvykius pasipylė kaip iš gausybės rago, o fasadinėje politikoje ir jos žiniasklaidoje iki šiol tebėra propaguojamas naivus melas, kad Lietuvoje pedofilijos nėra.
Nors šiandien pedofilijos bylų yra gana daug, tačiau jos gana sunkiai išnarpliojamos. Be to, iki šiol tebediegiama oficiali pedofilijos slėpimo (nutylėjimo, maskavimo, neigimo) politika. Kitaip sakant, dedamos pastangos, kad jos praslinktų pro šalį iš viso nepastebėtos.
Šioje situacijoje gana apgailėtinai atrodo 2023. 02. 12 d. A. Tapino Laisvės TV paruošta laida, pavadinta Lietuvos pedofilijos istorijos: Bartoševičius ir Drąsius Kedys su Venckiene. Jau pačiu šiuo pavadinimu suponuojama mintis, kad Lietuvoje buvo bene tik dvi pedofilijos istorijos: pirmoji susijusi su Kedžiais (broliu ir seserimi), o antroji – su K. Bartoševičiumi.
Kaip suprasti šią save pačiais įvairiausiais būdais populiarinančio žurnalisto mintį tuo metu, kai pedofilijos įvykių jau yra prisotinta gana didelė masinės komunikacijos kanalų dalis?
Nemanau, kad šis komunikacijų asas tikrai nieko nežino apie masiškai platinamus pedofilų nusikaltimus. Aš jau nekalbu apie ypač plačiai išgarsintas „Mokinio karjeros“ direktoriaus R. Jakščio, televizijos projekto „IššŪkis kaime“ nugalėtojo A. Ulvydo, politiko ir buvusio Seimo nario R. Ačo bylas.
Gal į šią Tapino laidą irgi būtų galima nekreipti dėmesio, jeigu jis nebūtų taip aistringai ir vulgarokai įtikinėjęs savo auditorijos, kad Lietuvoje pedofilijos nėra ir kartu nebūtų prisipažinęs esąs šokiruotas dėl to, jog 4 vaikų tvirkinimu yra apkaltintas išgarsėjęs žmogus: mokytojas, televizijos artistas, vadybininkas, garsaus „Ąžuoliuko“ vaikų choro direktorius.
Keisčiausia, kad po 10 metų pedofilijos įvykių ir daug kritikos sulaukusių teismų sprendimų Tapinas net nesuabejoja minėtu Stankūnaitės kaltinimu, kad pats D. Kedys buvo savo dukters Deimantės tvirkintojas. Be to, jis buvęs vienintelis pedofilas, kuris nužudęs 3 savo įtariamuosius.
Bet jeigu jis buvo vienintelis pedofilas, kokie buvo jo žudymo motyvai?
Atseit 29 m. Kedys savo sugyventine pasirinko naivią 15 metų Stankūnaitę. Nors čia pat sakoma, kad Stankūnaitei patikęs Kedys, tačiau metamas įtarimas, ar ne tas metų skirtumas galėjo turėti įtakos, jog Kedys būtų paskelbtas pedofilu. Lyg taip ir atsitikę. Tėvams nepavykus pasidalinti gimusios mergaitės globa, kilęs konfliktas, kuriuo pasinaudodamas Kedys išgalvojęs pedofilijos skandalą.
Priežastis girdėta ir nuvalkiota: Kedys turėjęs lakią fantaziją ir sukūręs „pedofilijos istoriją“. Ją tiek ilgai kartojęs, kol pats patikėjęs. Bet kokie turėjo būti teisėjai, jei tokiais „motyvais“ buvo galima paaiškinti kelių žmonių nužudymus? Nutylima, kad teismui dar neprasidėjus, buvo išvarytas Kedžio advokatas. Teismas vyko dalyvaujant tik Stankūnaitės advokatui.
Tapinui čia viskas aišku: prieš 10 metų teismo priimtas sprendimas atsakęs į klausimą, „kas yra pagrindiniai pedofilai“: iš nužudytojų – „niekas“. Kur nebuvo pedofilų, ten liko 4/5 neišaiškinti nužudymai, o kur prokuratūra tik paskelbė įtarimus Bartoševičiui, čia jau yra pedofilija. Ir abu jie tapo dviem Lietuvos pedofilijos istorijom. Tapinui nepavyko suprasti, kad šitokios išvados labiausiai turėjo laukti politikų, o gal ir teisėjų tarpe įsitvirtinę pedofilai.
Žinoma, Bartoševičius sukrėtė visą politinį elitą. Bet ir jį jau pavyko nustelbti, užgožti… kad būtų užmirštos jo aukos. Ar tai nėra ženklai, kaip iki šiol saugomi visų akyse įslaptintos pedofilijos interesai?
Tie ženklai buvo trumpam išslaptinti tik tada, kai valdžios viršūnės priėmė slaptą sprendimą atakuoti Kedžių namus. Bet tai padaryta tam, kad vėl būtų įslaptinta pagrindinė, vienintelė ir tariamai „išgalvota“ Lietuvoje pedofilijos auka ir liudytoja Deimantė Kedytė.